Kiekvieną mėnesį bent kartą, o geriau du, privalau nusikirpti plaukus. Mano kirpėja Jolanta jau daugelį metų kartoja tą patį klasikinį kirpimą, nors kartais ir paklausia: kaip visada? Atsakau: taip.
Kirpėja šiek tiek primena kunigą, kuri, kaip ir šis mišiose, atlieka tą pačią procedūrą – tik pamokslas vis kitas, o kirpėjos atveju pokalbis primena išpažintį, kai kalbėdamas galvoju, ką verta sakyti, o ko – ne. O gal man kirpėja tapo kad ir nesąmoningu asmeniniu psichoterapeutu, padedančiu išsisakyti ir palikti kirpykloje ne tik nereikalingus plaukus, bet ir bergždžias mintis. Bet kuriuo atveju seansas tęsiasi 45 minutes ir kainuoja 30 eurų.
Kai pagalvoji apie galvos grožio industriją, supranti, jog tai didžiulė ir sparčiai auganti rinka. Štai šiuolaikinės moterys tiesiog priklausomos nuo grožio salonų. Paklausiau žmonos, kiek ji skiria viso kūno grožio procedūroms – kas mėnesį apie 250 eurų. Paklausiau Jolantos, koks nuošimtis moterų reguliariai dažosi plaukus, – apie 80 proc. O kiek skiria vyrai? Čia ir priėjome prie įvykio, kuris privertė susimąstyti.
Šalia sostinės Halės turgaus penkerius metus nuomojausi patalpas savo architektūros studijai. Per pietų pertraukas viena iš puikių pramogų buvo užsukti į šalia Pylimo gatvėje buvusį „Pegaso“ knygyną.
Per pandemijos krizę iš tų patalpų išsikrausčiau, o knygynas prieš kelerius metus, matyt, nebegalėdamas sumokėti nuomos, užsidarė. Jo vietoje įsikūrė barberšopas.

