A. Bumblauskas. Šiame Lietuvos mieste atsiranda nauja tapatybės gija (2)

Čia 1854 metais per Didįjį gaisrą stebuklingai išliko Heinricho Schliemanno prekės. To paties H.Schliemanno, kuris po keliolikos metų sugrąžino Troją iš poezijos į archeologijos lauką.

Atsiranda puiki istorinė grandinė: Homeras – Trojos karas – H.Schliemannas – Krymo karas – Klaipėda – Trojos kasinėjimai. Vienas karas padėjo sukaupti kapitalą žmogui, kuris vėliau ieškojo kito beveik prieš tris tūkstančius metų apdainuoto karo miesto. H.Schliemannas neįrodė, kad „Iliada“ yra istorijos vadovėlis. Jis padarė kai ką svarbesnio – privertė XIX a. Europą iš naujo klausti, kiek istorijos yra Homero poezijoje.

Taip atsiranda nauja Klaipėdos tapatybės gija – miestas turi savo mažą, bet tiesioginę vietą pasaulinėje Homero istorijoje. Ir tada Klaipėda ima atrodyti visai kitaip – ne vien tik Lietuvos vartai į jūrą, bet ir vienas Baltijos civilizacijos mazgų, per kurį XIX a. juda prekės, žmonės, kalbos, kapitalas ir idėjos tarp Amsterdamo, Hamburgo, Baltijos uostų ir Sankt Peterburgo. H.Schliemanno istorija tai parodo akivaizdžiai – jo indigas atkeliauja iš Vakarų, per Klaipėdą keliauja į Rusiją, iš šios prekybos ir Krymo karo ekonomikos auga kapitalas, o jis galiausiai virsta Trojos kasinėjimais.

Tai verčia klausti – ar atsimenamas Trojos atradėjas šiuolaikinėje Klaipėdoje? Danės krante, kur galėjo būti H.Schliemanno prekių sandėlis, tokių ženklų nėra.

Šiokia tyla rodytų ir tai, kad Klaipėda nenori auginti Richardo Wagnerio „Skrajojančio olando“ ambicijų. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Daliaus Abario pastatymas laivų statyklos elinge supurtė – pasirodė, kad anksčiau nieko gražiau Klaipėdoje nėra buvę sukurta.

R.Wagnerio epizodas Klaipėdą įrašė į ankstyvąją vieno didžiausių XIX a. Europos muzikos reformatorių biografiją. 1836 m. jaunas R.Wagneris atsidūrė Karaliaučiuje. Tuo metu jis dar nebuvo „Nibelungo žiedo“, „Tristano ir Izoldos“ ar „Parsifalio“ kūrėjas. Buvo jaunas, skolų spaudžiamas, darbo ieškantis kapelmeisteris. Būtent iš Karaliaučiaus teatro jis pateko į Klaipėdą. Čia dirigavo kelioms operoms, tarp jų – Carlo Marios von Weberio „Euriantei“. O tada prasidėjo jo Baltijos geografija – 1837 m. tapo Rygos miesto teatro muzikos vadovu ir ten dirbo iki 1839 m.

Čia atsiranda dar didesnė Klaipėdos perspektyva: Karaliaučius, Mėmelis ir Ryga priklauso vienai vokiškojo teatro ir muzikinės kultūros erdvei. Čia gimė „Skrajojantis olandas“. 1839 m. R.Wagneris, bėgdamas iš Rygos nuo kreditorių, leidosi per Baltijos ir Šiaurės jūras į Londoną. Ši patirtis tapo viena svarbių inspiracijų jo būsimam „Skrajojančiam olandui“. Jūros kelionė R.Wagneriui suteikė akustinį ir egzistencinį patyrimą.

Atsirado nuostabi retrospektyva – žmogus, 1836 m. dirigavęs Klaipėdoje, vos po trejų metų tapo Baltijos jūros odisėjos keleiviu, o iš tos patirties atsiranda viena didžiųjų XIX a. jūros operų. Čia Homero linija pradeda rezonuoti: Odisėjas negali grįžti namo per jūrą, Skrajojantis olandas negali nustoti plaukti jūra. Vienam jūra – kliūtis grįžti, kitam – prakeikimas negrįžti.

Turime europietiškos Lietuvos ar bent Klaipėdos tapatybės startą?

Vargu. Paprastai tebevargstame su senais tapatybių modeliais, su smetonine lietuvybės samprata, kai klaipėdiečiai 500 metų kurstė vaidilutės Birutės ugnelę laukdami Mažosios Lietuvos susijungimo su Kauno Lietuva. Reikėjo sulaukti Vydūno ir Martyno Jankaus, kad Mažoji Lietuva susijungtų su iki tol miegančia Didžiąja Lietuva. Tai nėra vien ironija. Anot Maironio, nuo Vytauto ar Liublino Didžiojoje Lietuvoje „500 metų truko naktis be aušros“. Net Klaipėdos svarbiausios gimnazijos vardo kaita – simboliška. Tarpukariu, 1930 m., Klaipėdos lietuviškajai gimnazijai suteiktas Vytauto Didžiojo vardas. Kristijono Donelaičio vardą mokykla gavo 1955 m., o 1996 m. jai vėl grąžintas Vytauto Didžiojo vardas.

Taigi tebegyvenama 1923-iųjų epochoje, kai siekta nutylėti tai, kad Klaipėda 500 metų – nuo Vytauto ir Melno taikos 1422 m. – priklausė ne Lietuvai. Todėl suprantama, kodėl lietuvių tapatybės modeliui rūpėjo ne Europa, o lietuvybė, kurios apsčiai atrandama visoje Prūsų Lietuvoje. Bet tai liuteroniška, o ne katalikiška lietuvybė. Tarpukario Lietuva Klaipėdoje savo istorinį teisėtumą mėgino išreikšti Vytautu – Didžiosios Lietuvos valstybingumo simboliu.

Sovietinė lietuviškoji Klaipėda pasirinko K.Donelaitį – Mažosios Lietuvos kultūros simbolį.

Skirtumas milžiniškas. Vytautas sako: Klaipėda yra Lietuvos geopolitikos dalis. K.Donelaitis sako: Klaipėda yra lietuviškosios Prūsijos kultūros dalis.

Vis dėlto naujos Klaipėdos tapatybės komponentus lėmė ne H.Schliemannas, ne R.Wagneris, apskritai net ne vokiškoji kultūra, o sovietmečio realijos. Ir ne tiek Klaipėdoje, kiek Karaliaučiuje (Kaliningrade).

Po 1945 m. abu miestai patyrė panašią katastrofą: senosios visuomenės beveik neliko.

Atėjo žmonės, kurie miestų istorijos nebuvo paveldėję iš šeimos. Tačiau paskui keliai išsiskyrė. Kaliningrade reikėjo panaikinti Königsbergą. O Klaipėdoje sovietinė sistema irgi mėgino sukurti naują socialistinį pramoninį uostą, tačiau Lietuvos SSR viduje veikė kita jėga – lietuviškoji „tautinio komunizmo“ kultūrinė programa.

Naudojantis leistinais sovietiniais instrumentais kurtas miestas, kuris būtų ne rusiškas, o kuo lietuviškesnis.

Sovietinė Klaipėda buvo lietuvinama, kad nebūtų kaliningradizuota. Po 1945-ųjų Klaipėda penkiasdešimt metų kariavo tylų karą – raudonos plytos prieš raudoną granitą. Raudona plyta reiškė teisę miestui turėti praeitį, senesnę už 1945 m.

Čia radosi vietos K.Donelaičiui, Martynui Mažvydui, Herkui Mantui. Vėliau buvo įkurtas Jūrų muziejus, prasidėjo Klaipėdos senamiesčio restauravimas, kūrėsi universitetas su laisvųjų menų fakultetais. O K.Donelaitis tapo kompromisiniu slaptažodžiu. Sovietų valdžiai jis tiko – vargstančių būrų poetas, vokiečių feodalų kritikas. Lietuviams jis tiko dėl kitų priežasčių – K.Donelaitis liudijo, kad Prūsijos krašte lietuviškos kultūros būta dar iki 1923 m. ir 1945 m.

Bet nereikėtų romantizuoti sovietinių Lietuvos veikėjų. Istorikai privalėtų klausti: kokias pasirinkimo erdves jie turėjo tos sistemos viduje? Juk vos 100 kilometrų nuo Klaipėdos vyko eksperimentas – „prūsiškosios dvasios išvarymas“. Todėl lietuvybės stiprinimas Klaipėdoje įgijo visai kitą prasmę.

Neužtenka pasakyti „sovietai lietuvino Klaipėdą“. Buvo sukurta tautinė komunistinė lietuvybės formulė su H.Mantu, M.Mažvydu ir K.Donelaičiu .

Tai leido atsilaikyti prieš sovietizmą ir „russkij mir“, nes Lietuva 50 sovietinės okupacijos metų kariavo karą saugodama raudonas plytas ir pasipriešindama raudonajam granitui.

Tai suprasdami būsime atlaidesni lietuvybės paieškoms ir pamatysime kitą galimą Klaipėdos tapatybę.

Tuomet atsiveria kitas svarbus etapas – šiandien Klaipėdai nebereikia rinktis tarp K.Donelaičio, H.Schliemanno ir R.Wagnerio.

K.Donelaitis atliko istorinį darbą – padėjo išlaikyti miestą Lietuvos kultūros lauke.

Dabar galima žengti toliau ir sugrąžinti tai, ką anuomet buvo pavojinga ar neįmanoma prisiminti: Immanuelį Kantą, R.Wagnerį, H.Schliemanną, Prūsiją, liuteronybę, vokiškąjį miestą. Taigi būtina išlaisvinti K.Donelaitį iš pareigos vienam nešti visą Klaipėdos europietiškumo naštą.

Nelyginkime jo su Homeru, nors hegzametras tai leistų daryti. Pasakykime tik tiek: kaip Homeras seniesiems graikams, taip K.Donelaitis lietuviams yra civilizacijos fenomenai. Ne tik kokybiškai, bet netgi kiekybiškai – 12 000 „Odisėjos“ eilučių ar 3000 „Metų“.

Tačiau dabar padėję ranką prie širdies atsakykime: kas buvo K.Donelaičio valdovas, o kartu tiesioginis jo, kaip liuteronų kunigo, Bažnyčios galva? O M.Mažvydo?

Juk nežinome. Kaip ir nežinome to, kas valdė Prūsiją knygnešių ar „Aušros“ laikais. Ar nepaaiškės, kad stalininei epochai pavyko išvyti iš lietuvių galvų „prūsų dvasią“ su I.Kantu, J.G.Herderiu ir E.Th.A.Hoffmanno „Spragtuku“, o gal net su Thomu Mannu ir Johannesu Bobrowskiu?

Ateičiai: Th.Mannas rašė apie gimtąjį Liubeką „kaip dvasinio gyvenimo formą“, Klaipėdoje gimęs Tomas Venclova pritaikė šią formulę Vilniui, o klaipėdietis Leonidas Donskis – Klaipėdai.