Čia atvyksta seksualinį smurtą patyrę vaikai: kodėl patikėti negali net tėvai ir kas sukrečia pačius specialistus?

Čia medikai, psichologai, socialiniai darbuotojai kasdien dirba su vaikais, patyrusiais išskirtinai seksualinį smurtą. Statistika labai negailestinga – didžioji dalis tokių nusikaltimų įvyksta pačioje artimiausioje vaikui aplinkoje, o tokių veiksmų dažnai imasi visai ne svetimi, o gerai vaikui pažįstami žmonės.

Skyriuje, už kurį atsakinga Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, apsilankė ir Lrytas komanda. Apie seksualinį nepilnamečių išnaudojimą vėl garsiau pradėta kalbėti tuomet, kai visai neseniai buvo atskleista šokiruojanti Vilniaus arkivyskupijoje tarnavusio kunigo Tado Švedavičiaus pedofilijos istorija, o kitas kunigas Ryšardas Peciunas galimai disponavo vaikų pornografija.

Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vadovė Agnė Marčiukaitienė papasakojo, kokį kelią tenka pereiti tokią traumą patyrusiam vaikui – pasak jos, didelį dėmesį tenka skirti ir suaugusiųjų edukacijai, kadangi kartais smegenys net negali priimti vaikų liudijimų, susiduriama net su neigimu.

A. Marčiukaitienė pabrėžė, kad kiekvieno vaiko istorija yra vienodai svarbi ir į visas jas žiūrima jautriai, bet kai kurie atvejai neretai šokiruoja ir pačius vaiko teisių specialistus. Pavyzdžiui, kai seksualiai prieš mažus vaikus smurtauja lygiai tokie patys maži vaikai.

„Neretai tai būna pornografijos žiūrėjimo pasekmė, kai vaikas turi nevaldomus socialinius tinklus, kai informacijos srautas jį pasiekia ir nėra jokių apribojimų. Tą vaikai ir įvardija – kad mes žiūrėjome ir vėliau pabandėme praktiškai“, – pasakojo Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vadovė.

Anksčiau pagalba nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams buvo teikiama pagalbos centre „Užuovėja“ – šis nuo 2024 metų lapkričio mėnesio yra prijungtas prie Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos. Pats centras pradėjo veikti 2016 metų birželį, dabar įgijo Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus pavadinimą.

„Visai neseniai šventėme 10-ies metų gimtadienį, ir labai simboliškai neseniai atidarėme padalinį Klaipėdoje. Dabar Lietuvoje turime iš viso du skyrius“, – pasakojo vieno iš jų vedėja A. Marčiukaitienė.

Vidines šio pastato sienas puošia Dailės akademijos studentų kūryba, aplink – daug paveikslų, žaislų, interjerą pagyvinančių smulkmenų.

Specializuotas skyrius nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams veikia skandinavišku „barnahus“ modelio principu – tai modelis, sujungiantis skirtingų sričių specialistus bendram darbui ir apsaugantis vaiką nuo papildomo neigiamo poveikio.

„Tikslas, kad vaikas, kuris patyrė seksualinį smurtą, gautų paslaugas po vienu stogu“, – paaiškino specialistė, portalo Lrytas komandai iš arti parodžiusi, kur atvyksta nukentėjusieji.

Pirmoji į skyrių atvykusio vaiko stotelė – priėmimo kambarys. Čia vaikas su savo atstovu gali prisėsti ir ramiai laukti kitų procedūrų – pasistengta, kad erdvė būtų kuo mažiau formali ir primintų namų aplinką.

„Vis tiek vaikas eina per procesus, jau ir taip yra daug įtampų ir nerimo, tai norime, kad bent jau aplinka padėtų jaustis šiek tiek ramiau.

Tai čia yra ta aplinka, kur vaikas atvyksta, užpildomi dokumentai, jeigu reikia, ir tada vaikas keliauja jau per kitas erdves“, – pasakojo A. Marčiukaitienė.

Skyriuje nukentėjusiam vaikui suteikiamos penkios pagrindinės paslaugos – eksperto apžiūra, vykdoma vaiko apklausa ikiteisminiame procese, vyksta vaiko psichologinis vertinimas, rekomendacijų pagalbai parengimas ir tęstinė pagalba.

„Penki dalykai, kuriuos galima įvairiai modifikuoti  – nebūtinai turi būti visi penki, gali būti ir viena paslauga, arba vieną kartą atvykti vienai, o kitą kartą – kitai paslaugai, bet jau į pažįstamą aplinką ir su pažįstamais veidais“, – aiškino skyriaus vedėja.

Toliau vaikas gali keliauti į šalia esantį apžiūros kambarį – čia teismo medicinos ekspertas įvertina patirtus sužalojimus, jei tokių yra.

„Ekspertai turi licenciją atvykti ir teikti paslaugas būtent mūsų skyriuje. Turime įrengtą ir pritaikytą kabinetą, suteikiame erdvę, kur jie gali apžiūrėti vaiko patirtus sužalojimus.

Kartais medikas pasėdi su vaiku ir priėmimo kambaryje, papasakoja, kas čia bus, nes ne visada ta apžiūros procedūra vaikui yra maloni ir priimtina. Kartais reikia pamotyvuoti, paaiškinti, kodėl tai yra svarbu – nes tai yra prieš vaiko padaryto nusikaltimo įrodymai“, – dėstė A. Marčiukaitienė.

Ar tokia apžiūra bus būtina, priklauso nuo to, koks smurtas patirtas, koks yra nukentėjusio vaiko amžius.

„Jeigu tai yra kažkokie randai, juos galima rasti ir po tam tikro laiko. O jeigu kalbame apie neseniai įvykusį smurto atvejį, iki 72 valandų laikotarpyje, visais atvejais vaikas vyksta į ligoninę, nes visi biologiniai mėginiai ant kūno dar gali būti rasti.

Tyrėjai sprendžia, kur nukreipti vaiką – ar į ligoninę, ar pas mus, bet ne visada tyrėjas priima sprendimą, nes ne visada seksualinis smurtas būna su intervencija į kūną. Tai gali būti prisilietimai, kurie nepalieka žymių, arba tai gali būti internetinis smurtas, kur ekspertinė apžiūra irgi nelabai ką parodys“, – aiškino skyriaus vadovė.

Šiame apžiūros kabinete gausu įvairių detalių, kuriomis siekiama nukreipti nukentėjusio vaiko dėmesį ir jį nuraminti – šalia padėti žaislai, kabo jaukios dekoracijos. Taip auka gali nesijausti, kad yra tiesiog gydytojo kabinete.

Pasak A. Marčiukaitienės, nukentėjusiųjų amžius – labai įvairus, visgi daugiausia vyrauja paaugliai. Į šį centrą seksualinį smurtą patyrę vaikai gali patekti keliais būdais – arba kreipiasi policija, arba Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinis skyrius. Kartais būna ir „pilkesnių“ atvejų – pavyzdžiui, įtarimų specialistams gali kilti pagalbos teikimo šeimai metu.

O ar būna, kad vaikai į šį skyrių kreipiasi patys, be tėvų žinios?

„Pirmas kontaktas dažniausiai būname ne mes. Į mūsų skyrių vaikai tikslingai nėra pasikreipę – vis tiek dažniausiai jie kreipiasi į vaiko teisių liniją, ir per ten jau įsijungia visas reagavimo mechanizmas“, – aiškino A. Marčiukaitienė.

Netrukus skyriaus vadovė palydi mus į kabinetą, kuriame atliekamos vaikų apklausos. Šalia dviejų čia pastatytų šviesių fotelių – ir vaizdo kamera, mikrofonas.

„Pagal baudžiamojo proceso kodeksą numatyta, kad visose su vaiku atliekamose apklausose turi būti daromas vaizdo ir garso įrašas. Ši patalpa yra tam, kad vaikui nereikėtų vykti į teismo rūmus, kur yra tikimybė susitikti su įtariamuoju, patys rūmai yra dideli, ten visko daug, todėl tai kelia papildomą įtampą.

Visada paaiškiname, kodėl bus filmuojama, patikiname, kad šitame name nieko nėra, bet žmonės, kurie yra teisme, per televizorių viską matys“, – dėstė pašnekovė.

Vaikas tokiai apklausai šiek tiek paruošiamas – jam pasakoma, ko joje tikėtis, kodėl jo liudijimas yra svarbus. Tikslas – kad vaikui tos pačios istorijos pasakoti ir prisiminti nereikėtų vis iš naujo.

„Tai pagrindinis momentas ir yra – apsaugoti vaiką, kad jis nesusitiktų su įtariamuoju, ir viskas būtų po vienu stogu – medicininė apžiūra, apklausa, pokalbis arba keli pokalbiai su psichologu, rekomendacijų parengimas“, – vardijo A. Marčiukaitienė.

Apklausos kambaryje vaikas būna tik su psichologu – tam, jog nebūtų blaškomas jo dėmesys ar daromas poveikis. 

„Kalbame apie labai jautrias bylas, ir neretai žmonės, padarę tokį nusikaltimą, yra iš artimos aplinkos. Vaiko atstovas kitą kartą gali norėti padėti vaikui ir nevalingai gali daryti įtaką, sufleruoti menamus atsakymus“, – paaiškino specialistė.

Iš kitos pusės, tęsė skyriaus vadovė – kartais vaiko atstovas būna jam nelojalus, sako, kad jis meluoja, išsigalvoja, kalba nesąmones, ir šitaip trukdo visam procesui.

„Dėl to mes visais atvejais neleidžiame kartu būti tame kambaryje ir ne visais atvejais apskritai leidžiame stebėti apklausą būtent dėl galimo poveikio tyrimui“, – pabrėžė A. Marčiukaitienė.

Įtariamieji į šį skyrių niekada neatvyksta ir to daryti negali. Su vienu vaiku čia dažniausiai dirba maždaug keturi žmonės – nuo jį pasitinkančios administratorės iki psichologo, socialinio darbuotojo. Kartais byla gali būti tokia sudėtinga, kad vienos apklausos neužtenka – reikia atvykti pakartotinai.

Netrukus A. Marčiukaitienė mus palydi į kitą didžiulį kambarį su ilgu stalu ir televizoriumi.

„Čia yra stebėjimo patalpa – mes ją naudojame visokiais tikslais, taip pat ir susitikimams, bet per ekraną vaiką atlydėjęs asmuo, kuris jam yra saugus, gali čia atsisėdęs stebėti, per mikrofoną užduoti teismui klausimus, nes su psichologu, kuris yra kabinete, per ausines bendrauti gali tik teisėjas.

Arba jeigu vaiką atlydi teritorinio skyriaus atstovas, kuris paskirtas stebėti apklausą ir būti vaiko atstovu procese, irgi gali stebėti apklausą, teikti pastabas, kad procesas nebūtų pažeidžiamas, jog būtų užtikrintos visos vaiko teisės“, – paaiškino pašnekovė.

Tiesa, apklausą organizuojantis prokuroras turi teisę pasirinkti, kur vaikas bus apklausiamas – kartais tokios apklausos vyksta ir teismo rūmuose, taip pat specialiai vaikui įrengtose patalpose.

Statistika rodo, kad didžioji dalis – 70–85 proc. – seksualinio smurto atvejų įvyksta vaikui labai artimoje aplinkoje. Vadinasi, tai gali būti ir jo šeimos narys. Ar specialistams tokiu atveju tenka dirbti ir su pačiais suaugusiais, kurie nebūtinai tiki, kad jų artimasis gali taip žiauriai pasielgti?

„Įtikinėjimais mes turbūt čia nelabai užsiimame, jog įtikintume tėvus, kad taip galėjo nutikti. Edukuojame, padedame suprasti ir priimti tą informaciją, kad taip gali būti nutikę.

Bet jeigu tai yra labai kenksminga ir žalinga vaikui, tai dažniausiai teritorinis skyrius jau būna priėmęs sprendimus ir vaikas būna paimamas iš tos aplinkos, kuri yra jam tikrai žalinga. Tas paprastai labai stipriai matosi.

Kartais tyrėjas vaiko atstovu pagal įstatymą baudžiamajame procese paskiria tarnybos (Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, – aut.past.) atstovą – tai reiškia, kad įprastas atstovas, kaip tėvas ar motina, neturi teisės susipažinti su byloje esančia informacija. Jie gali kartu gyventi, bet su bylos informacija jie nesusipažįsta“, – nurodė A. Marčiukaitienė.

Paklausta, ar seksualiniams nusikaltimams įtakos turi ir, pavyzdžiui, sezoniškumas, specialistė tikino, kad pranešimų sulaukiama ištisus metus. Visgi, pridūrė ji, galima daryti prielaidą, kad rudenį atvejų šiek tiek padaugės.

„Gal vasarą jų gauname šiek tiek mažiau, nes vaikas neina į mokyklą, būna mažiau pastebimas, ir atsiskleidimai prasideda tada, kai jis turi saugų kontaktą“, – kalbėjo Specializuotos pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vadovė.

Vadinasi, rudenį sugrįžęs į mokyklą vaikas galėtų pasipasakoti klasės draugams arba mokytojams.

„Vaikas pradeda kalbėti, kai jaučiasi saugus. Dėl ko vaikai kartais neatsiskleidžia – nes neturi santykio, kuo galėtų pasitikėti. Arba bando kažkam sakyti, bet juo netikima, nuneigiama, kad ne ne, čia taip negalėjo būti – tu išsigalvoji“, – aiškino A. Marčiukaitienė.

Didelis dėmesys, pabrėžė pašnekovė, kreipiamas ir į suaugusiųjų edukaciją – kad jie gebėtų atpažinti tam tikrus signalus, nesiimtų neigimo, jeigu vaikas pasipasakos apie tokią patirtį.

„Tai yra baisu, mūsų smegenys linkusios nepriimti tokios informacijos, bet taip yra – gyvename tokiame pasaulyje, nusikaltimai yra daromi, ir labai svarbu to neneigti. Nes ta pirma reakcija, kurią vaikas gauna atsiskleidęs, yra labai svarbi, ir nuo to priklauso, ar jis toliau pasitikės suaugusiu žmogumi ir papasakos, ar užsisklęs ir galbūt niekada neatsiskleis.

Būna, kad žmogus sulaukia 30-ies, 40-ies metų ir tik tada pradeda kalbėti apie tai, kas įvyko vaikystėje“, – akcentavo specialistė.

Ji atkreipė dėmesį, kad vaikas be jokios priežasties tam tikrų išgyvenimų tikrai neišsigalvos – mat vaikas vis tiek turi būti tai arba matęs, arba patyręs, iš kažkur turi kilti impulsai.

Vaikų vizitai ir susitikimai su specialistais šiame centre yra labai kruopščiai planuojami. Per savaitę čia apsilanko maždaug nuo 6 iki 10 seksualinį smurtą patyrusių vaikų.  Laukimo erdvės yra izoliuotos, atskiros, kad tiek vaikai, tiek ir jų tėvai tarpusavyje nesusitiktų.

„Lietuva maža – niekada negali žinoti, ką iš pažįstamų žmonių gali sutikti. Tai konfidencialumas yra labai svarbus, stengiamės išlaikyti privatumą“, – teigė A. Marčiukaitienė.

Nukentėjusieji čia neretai atvyksta visai dienai, ne tik iš Vilniaus, todėl skyriuje įrengtos atskiros erdvės ramiai pasišildyti maistą, pavalgyti, pasidaryti kavos ar arbatos, prigulti. Jei reikia nakvynės ir visų paslaugų nespėjama gauti per vieną dieną – nemokamai suteikiamas kambarys viešbutyje.

Jeigu nukentėjusiam vaikui reikalinga tik medicinos eksperto apžiūra, iš esmės galima susisukti ir per valandą. Bet jeigu reikalingas visas paslaugų paketas – ir apklausa, ir apžiūra, ir psichologinis vertinimas – paprastai kviečiama atvykti dvi dienas – arba iš eilės, arba padarant neilgą pertrauką.

Įprastai psichologas su vaiku turi apie keturias ar penkias konsultacijas – tam, jog galėtų užmegzti su juo ryšį, kad vaikas galėtų juo pasitikėti. Skyriuje taip pat teikiama ir tęstinė psichologo pagalba – tiek vaikams, tiek tėvams ar globėjams.

„Psichologas turi visokių priemonių – čia yra ir lėlių namelis, kur per visokius simuliacinius žaidimus labai atsiskleidžia vaiko elgesio modeliai, taip pat per žaidimus su smėliu. Tai teikiame ir tęstinę pagalbą tiems, kam to reikia – jau po visų procedūrų. 

Esame nusimatę bent 20 susitikimų, neretai reikia ir pratęsimo“, – pasakojo A. Marčiukaitienė.

Paklausta, kas labiausiai nustebina ir pačius su nukentėjusiais vaikais dirbančius specialistus, šio skyriaus vadovė tikino, kad visos istorijos yra ypatingos ir paliečiančios, ir į visas jas specialistai žiūri taip pat jautriai. Tiesa, nemažai klausimų esą sukelia atvejai, kai, pavyzdžiui, ne tik auka, bet ir smurtautojas yra vaikas.

„Tada pradedi galvoti, kodėl maži vaikai vienas prieš kitą smurtauja, iš kur tos agresijos tiek atsiranda. Net ir tokių atvejų yra, ir neretai tai būna pornografijos žiūrėjimo pasekmė, kai vaikas turi nevaldomus socialinius tinklus, kai informacijos srautas jį pasiekia ir nėra jokių apribojimų.

Tą vaikai ir įvardija – kad mes žiūrėjome ir vėliau pabandėme praktiškai. Tas momentas šiek tiek šokiruoja“, – prisipažino A. Marčiukaitienė.

Nors baudžiamasis procesas tuomet vykti ir negali, pagalba abiem pusėms vis tiek yra svarbi ir reikalinga.

„Pornografinis turinys yra žalingas, jis veikia vaiko psichiką, jis nesupranta, ką jis mato, tai formuoja iškreiptą santykių modelį ir kuria žalingas patirtis. Tai labai svarbu orientuotis į pagalbą tiek tam vaikui, kuris patyrė smurtą, tiek iniciatoriui. Ir padėti pačioms šeimoms tame išbūti ir įveikti kylančius iššūkius“, – pabrėžė pašnekovė.