Sigitas Parulskis. Biurokratiniu skuduru per skruostą

Pagaminau vištienos troškinį ir supratau – vasara baigėsi. Šiltuoju metu troškinys yra netikęs maistas, vasarą reikia gaivintis įvairiais vėsiais patiekalais, o štai rudenį kaip tik. Jis nuostabus, tas troškinys, žmonės jį valgo ir verkia. Ir aš verkiu. Žmonės verkia dėl aštrumo, aš iš laimės. Dabar sėdžiu, troškinu tekstą. Troškios mintys, trokštamos, traškančios kaip viesulo laužomi medžių kamienai ir šakos, medžiai griūva ir Lietuva panyra į tamsą, ir jeigu ESO neištrauks mūsų iš tos tamsos, lieka vienintelė viltis – švietimas...