Apie tiriamosios žurnalistikos užkulisius, atkaklumą ieškant atsakymų ir tai, kodėl tikslumas turi būti svarbesnis už greitį, J. Damulytė pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Didelė jūsų darbo dalis – temos, kuriose sprendžiasi valstybės atsakomybės ir žmonių pasitikėjimo institucijomis klausimai. Kaip manote, ar žurnalistas šiandien pirmiausia stebi valdžią, ar padeda visuomenei suprasti, kaip ji veikia?
J. Damulytė: „Parodydami klaidas, parodome neretušuotą valstybės vaizdą“
– Manau, kad žurnalistas atlieka abi šias funkcijas ir dar daugiau. Mes esame ir stebėtojai, ir kartu vadinamoji ketvirtoji valdžia. Galima sakyti, kad iš dalies esame atsakingi ir už tai, kas vyksta mūsų valstybėje bei kaip tai vyksta.
Bent jau tiriamoji žurnalistika – sritis, kurioje dabar dirbu – siekia ne tik stebėti ir atspindėti. Svarbiausia – siekti teigiamų pokyčių valstybėje: atskleisti spragas, padėti jas taisyti ir keisti sistemą taip, kad priimami sprendimai būtų teisingesni, tikslesni ir labiau atlieptų žmonių lūkesčius.
– Politikoje ir teisėsaugoje retai kada būna aiškios juodos ir baltos ribos. Kaip jums pavyksta išlaikyti tikslumą, kai istorija vis dar vystosi, o visuomenė jau tikisi greitų atsakymų?
– Visuomenės noras kuo greičiau sužinoti atsakymus yra visiškai natūralus – kiekvienas žmogus nori aiškumo kuo greičiau. Tačiau iš tikrųjų atsakymų kartais tenka ieškoti ne vieną dieną ir ne vieną mėnesį. Kai kurie mūsų tyrimai yra trukę ilgiau nei metus, ir tai natūralu, nes žurnalisto turimi įrankiai yra gana riboti.
Tačiau tai, ką žurnalistas turi labai aiškiai išreikštą, yra motyvacija. Geras tiriamosios žurnalistikos žurnalistas nori rasti atsakymus ir jų ieško labai motyvuotai.
– Jums dažnai tenka kalbinti žmones, kurie yra įpratę atsakinėti labai atsargiai arba formaliai. Kaip suprantate ribą tarp atkaklaus klausimo ir pagarbos pašnekovui?
– Manau, kad atkaklumas ir pagarba yra suderinami dalykai. Tačiau labai svarbus ir trečias elementas – pagarba yra abipusė. Kitaip tariant, žurnalistas turi būti pagarbus, bet kartu reiklus pašnekovui ir neturi jo paleisti negavęs atsakymo.
Deja, labai dažnai pasikartojanti žurnalistų klaida – leisti pašnekovui nuvesti pokalbį į šalį pateikiant kitokį atsakymą ar mėginant manipuliuoti.
Manau, kad čia ir atsiskleidžia profesionalumas, sukauptas per patirtį. Profesionalų žurnalistą nėra taip paprasta nuvilioti į šalį netiksliais atsakymais. Jis sugeba išlaikyti pusiausvyrą tarp pagarbos, reiklumo ir tam tikro spaudimo.
– Kas šiandien, jūsų manymu, stiprina visuomenės pasitikėjimą žurnalistika – greitai paskelbta naujiena ar nuosekliai paaiškintas kontekstas?
– Greitis yra labai svarbus, bet ne tiek, kad nustelbtų tikslumą. Kokybiška žiniasklaida pirmiausia turi siekti kokybės ir pateikti patikrintą informaciją. Tai turėtų būti didesnis prioritetas nei greitis.
– Kaip manote, kas šiandien kelia didesnį pavojų demokratijai – informacijos stoka ar jos perteklius, kuriame labai sunku atskirti, kas iš tiesų svarbu?
– Demokratijai didžiausią grėsmę šiuo atveju kelia manipuliavimas informacija. Tai yra tam tikras mišinys – manipuliuoti galima ir tada, kai informacijos trūksta, ir tada, kai jos yra per daug.
Šiame amžiuje labai svarbus informacinis raštingumas. Jeigu būčiau politikų vietoje, siekčiau permainų – kad universitetuose ar mokyklose būtų mokoma žiniasklaidos raštingumo, kad žmonės nuo labai jauno amžiaus gebėtų atskirti patikimą šaltinį, atsirinkti informaciją, suprasti, kaip vertinti daugybę skirtingų šaltinių ir kaip nepaskęsti informaciniame lauke.
Susiję straipsniai
– Žurnalistai labai dažnai dirba su krizėmis, konfliktais ir problemomis. Kaip, jūsų nuomone, neprarasti gebėjimo matyti ne tik tai, kas neveikia, bet ir tai, kas leidžia tikėti valstybe bei žmonėmis?
– Visada reikia nepamiršti, kad pats esi tos valstybės pilietis, esi jos dalis. Kai nepameti šio jausmo, tai padaryti labai paprasta. Aš gerbiu savo valstybę ir jos institucijas, galų gale – politikus, kurie gerbia save ir valstybę. Tai labai nesunkiai pasiekiamas tikslas.
– Kaip jums atrodo, ar žurnalisto darbas yra parodyti klaidas, ar padėti visuomenei geriau suprasti valstybę, kurioje ji gyvena?
– Ir viena, ir kita, nes parodydami klaidas mes parodome, koks yra mūsų valstybės neretušuotas vaizdas. Kitaip tariant, ne tokį, kokį norėtume matyti, o tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Tokia yra mūsų darbo dalis, o visuomenei paliekame vertinti, ar tas vaizdas ją tenkina, ar norėtume, kad jis būtų geresnis.