Apie sporto žurnalistikos pokyčius, pasitikėjimo su krepšininkais kūrimą ir istorijas, slypinčias už rungtynių rezultato, J. Miklovas pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Jūsų pasakojimuose krepšinis dažnai tampa būdu kalbėti apie žmones. Kada supratote, kad didžiausios istorijos iš tikrųjų slypi ne rezultatuose, o asmenybėse?
J. Miklovas apie sporto žurnalistiką: „Net 99 proc. neužtenka, turi būti 100 proc. tikras“
– Sakyčiau, gana anksti, skaitydamas užsienio žiniasklaidą. Kai augau, labai mėgau domėtis, kaip sportas nušviečiamas Amerikoje, skaitydavau didžiųjų JAV sporto portalų tekstus ir matydavau, kad rungtynių aprašymai visiškai kitokie nei pas mus. Ten daug kas būdavo pasakojama per tai, kas kalbėta po rungtynių.
Toks istorijų pasakojimas man padarė didelį įspūdį, todėl norėjosi ir pačiam eiti panašiu keliu – prie krepšinio prieiti per krepšininkų istorijas. Rungtynių istorijos yra viena, bet pačių krepšininkų gyvenimas yra kur kas įdomesnis nei tiesiog rungtynės.
– Kaip manote, kada ir kaip sporto žurnalistika pasikeitė – nuo elementaraus naujienų perteikimo iki gilesnių pokalbių ar dokumentinių istorijų?
– Sporto žurnalistika apskritai labai pasikeitė per pastaruosius 20 metų, ypač atsiradus socialinėms medijoms. Iki tol žurnalistas buvo tarsi tarpininkas tarp sportininko ir skaitytojo ar tarp žvaigždės ir jos auditorijos.
Atsiradus socialinėms medijoms tapo akivaizdu, kad visi šie ir taip žinomi žmonės gavo savo platformas – galėjo patys parašyti žinutę, nusifilmuoti ar išsakyti savo mintis.
Jiems tarsi mažiau reikėjo to tarpininko – žurnalisto, kad jų mintys kur nors nuskambėtų. Tai labai pakeitė žiniasklaidą ir tai, kaip mes patys dirbame bei suprantame savo darbą.
Kalbant apie tai, kas keitėsi Lietuvoje, galima išskirti ir dokumentinius filmus apie sportą, kurių turime nemažai. Iš esmės keitėsi pati žiniasklaida – atsirado daugiau pajėgumų, galimybių ir pavyzdžių, kuriais galima remtis ir pagal juos ką nors kurti.
– Krepšinio bendruomenėje, atrodo, pasitikėjimas kuriamas labai ilgai. Kaip jums pavyksta pasiekti, kad žmonės sutiktų kalbėti atvirai?
– Ne visada pavyksta. Akivaizdu, kad kuo geresnį santykį turi su žmogumi, tuo labiau jis gali atsiverti prieš kameras, tačiau ir tai ne visada garantuoja atvirumą. Ypač sporto pasaulyje yra žmonių, kurie išmoksta prieš kameras kalbėti vienaip, o joms išsijungus – kitaip.
Esu matęs tokių pavyzdžių, kai, net ir turint gerą santykį su krepšininku, prieš kamerą jis kalba vienaip, o jai išsijungus – kur kas paprasčiau ir atviriau. Tačiau akivaizdu, kad per ilgus metus kuriamas santykis padeda žmogui lengviau atsiskleisti, kai jis su tavimi kalbasi.
Susiję straipsniai
– Ar šiandien sporto žurnalistui vis dėlto svarbiau būti pirmam ar suteikti kontekstą, kurio niekas kitas nepastebėjo?
– Sakyčiau, abu dalykai svarbūs. Tas pirmumas apskritai žurnalistikoje yra vienas iš tokių „vežančių“ dalykų. Kai ką nors praneši pirmas, pajunti adrenalino antplūdį, ypač jei naujiena didelė. Man tai pati smagiausia darbo dalis.
Kita vertus, bent jau sau keliu reikalavimą laikytis patikimumo standarto. Negali pranešti naujienos nebūdamas ja šimtu procentų tikras. Net 99 procentai yra per mažai, nes taip formuoji savo, kaip žurnalisto, patikimumą. Todėl kontekstas ir nuodugnus faktų patikrinimas yra be galo svarbūs.
– Jums yra tekę kalbinti didžiausias Lietuvos krepšinio asmenybes. Galbūt yra pokalbis, kuris pakeitė jūsų paties požiūrį į sportą?
– Požiūrį į sportą keitė ne vienas pokalbis, bet asmenybė, kuri jį keitė labiausiai, yra Šarūnas Jasikevičius. Tapęs treneriu jis pradėjo kalbėti dar daugiau, nes didelė trenerio darbo dalis yra bendravimas su žiniasklaida. Manau, kad jis augino ir mane, ir mano kolegas, ir krepšinio gerbėjus bei keitė mūsų požiūrį į sportą.
Labai elementarius dalykus, apie kuriuos galbūt anksčiau nepagalvodavai, Šaras išdėstydavo taip, kad viskas tapdavo kur kas aiškiau. Tai ne tik techninės sporto detalės, bet ir psichologiniai dalykai, kurie vyksta šalia aikštelės ir apie kuriuos anksčiau galbūt nesusimąstydavai. Jis turi puikų gebėjimą komunikuoti, ir tai labai stipriai keitė mano požiūrį į patį sportą.
– Ko sporto žurnalistika gali išmokyti visą žiniasklaidą apskritai apie ryšio kūrimą?
– Į sporto žiniasklaidą atėjau gana anksti, būdamas 18–19 metų. Žiūrėjau, ką daro kolegos, ir matydavau, kad tie, kurie turi užmezgę ryšius, gali geriau pakalbinti pašnekovus ir gauti geresnių atsakymų. Tada ir pats pagalvoji, kad norėtum turėti geresnius santykius ir juos auginti.
Bet kurioje srityje – ar tai būtų sporto, politikos, ar kultūros žurnalistika – ryšių ir pažinčių kūrimas yra esminė darbo dalis. Tik taip susikuri savo vardą ir galiausiai gali papasakoti geresnes istorijas.
– Kaip galėtumėte apibrėžti savo misiją – ar tai daugiau pasakoti apie rungtynes, ar padėti žmonėms geriau suprasti tuos, kurie tas rungtynes kuria?
– Tik apie žmones. Aš galvoju, kad mes galbūt per ilgai buvome sudievinę sportininkus. Galų gale, tai tokie patys žmonės, turintys tų pačių buitinių problemų ar konfliktų namuose. Kiekvienas sportininkas per gyvenimą eina su krūva skausmų ir apie tai nesiskundžia.
Manau, svarbu suprasti, kad sportininkas yra toks pat kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tai savotiškas nukėlimas nuo pjedestalo, bet kartu ir išryškinimas tam tikrų dalykų, kurių iki galo nesuprantame. Pavyzdžiui, gebėjimas puikiai pasirodyti prieš 15 tūkstančių žmonių, tiksint paskutinėms rungtynių sekundėms.
Kai kuriems tai pavyksta labai natūraliai, ir aš manau, kad tokius dalykus reikia išryškinti. Kiekvieno sportininko vaizdavimas pirmiausia kaip žmogaus yra labai didelis šio darbo privalumas.