Vis dėlto žurnalisto užduotis nėra įsitraukti į politinę kovą – kaip ornitologas stebi paukščius nesikišdamas, taip ir žurnalistas turi gebėti iš šalies stebėti politines kovas.
Apie politikų bandymus išsisukti nuo nepatogių klausimų, žurnalistikos užkulisius, profesinės misijos jausmą ir tai, kodėl šiandien patikimumas gali būti svarbesnis už norą būti pirmam, B. Brunalas kalbėjo Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
Susiję straipsniai
– Politikai dažnai ateina pasiruošę atsakymus. Kaip pavyksta užduoti klausimą, į kurį jie nebegali atsakyti iš anksto paruošta fraze?
– Politikas negali pasiruošti atsakymo, jei nežino klausimo. Todėl ponui politikui nereikia atskleisti visų kortų, kol neprasidėjo pokalbis. Reikia išmesti kortas neskubant, testuojant – kaip pokeryje. Žinoma, žurnalisto klausimus politikas gali numanyti. Juk dažniausiai yra pasakoma, apie kokią temą ar problemą bus pageidaujama kalbėti. O jei ir nepasakoma, tai patyręs politikas visada nujaus, apie ką žurnalistas iš rimtos redakcijos gali klausti.
Žurnalistams dažniausiai būna įdomios šviežios temos, kuriose dar likę daug klaustukų ar neaiškumų. Iš esmės tai tos dienos politinis kontekstas. Tad politikas, tai suprasdamas, gali turėti intencijų pasiruošti frazę, kuria bandytų prisidengti. Galbūt pridengti gėdą, galbūt informacijos stoką, o galbūt tiesiog nežinojimą, ką daryti.
Natūralu, kad nutikus reikšmingiems politiniams pokyčiams ar į viešumą iškilus skandalams politikas gali nežinoti, kaip jam reikėtų elgtis besiformuojančioje situacijoje: atakuoti, blefuoti, numesti kortas. Įsivaizduokite save politiko vietoje. „Gerbiamas politike, šiandien žiniasklaida pranešė dar neviešintų detalių apie jums priklausančius verslus ir ryšius – ar tai turėjo įtakos jūsų, kaip politiko, sprendimams?“
Arba etikos pobūdžio dilema: „Pone politike, kaip vertinate tai, kad jūsų koalicijos partneris sukėlė skandalą tarptautinėje erdvėje?“ „Ministre Pirmininke, ar tokių kaltinimų sulaukęs ministras gali toliau dirbti jūsų Vyriausybėje?“ Tokius ar labai panašius klausimus Lietuvos žurnalistai uždavė realybėje.
Dažnai tokiose situacijose atsidūrę politikai nežino, ką daryti. Ir tada jie imasi magijos – vieni pasiverčia unguriais ar kokiais kitais slidžiais gyviais. Kiti pradeda pūsti neįtikėtinų formų, gamtos dėsniams nepavaldžius seilių burbulus. Kiti bando laimę, pasitelkdami „procedūrinį susirūpinimą“: palaukime institucijų vertinimo. Arba tiesiog ima spinduliuoti jausmą: „Mieli Lietuvos žmonės, aš jau daug pūdų druskos suvalgiau...“
Žinoma, politikai gali sugalvoti ir kažką gudresnio bei įmantresnio. Tačiau visais atvejais žurnalistas gali ir net privalo politiką „išlaisvinti“ nuo paruoštų frazių. Ir tą galima bandyti padaryti pasitelkus gana paprastą įrankį – po aptakaus atsakymo klausimą kartoti antrą, trečią kartą, keisti klausimo kampus, įtraukti politiką į diskusiją. Tada paruoštos frazės nebetinka, o politikas turi nuspręsti: padoriai ir garbingai atsakyti į klausimą ar rizikuoti pasirodyti visuomenei, kad išsisukinėja ar kažką slepia.
– Ką tokiu atveju dažniausiai renkasi politikai?
– Tai labai priklauso nuo politiko ir žurnalisto meistrystės. Yra politikų, kurie gali kaip užsikirtusi plokštelė kartoti tą patį sakinį nors ir visą dieną. Pasitaiko, kad tai tęsiasi metus.
Bet būna atvejų, kai įsiplieskusi diskusija tarp politiko ir žurnalisto padeda geriau suprasti visuomenei svarbius dalykus: kaip atsirado problema, kaip ji vertinama, kas yra daroma, kad situacija būtų sprendžiama, kas yra atsakingas.
Įgudęs žurnalistas gali tai atskleisti, politiką įsukdamas į diskusiją. Diskusija, prašymas politikui reaguoti į jau egzistuojančius ar užkulisyje konstruojamus kontekstus gali apnuoginti politiką, atskleisti jo mąstymą didžiajame žaidime. Ir tai jau yra pasiekimas.
Žinoma, bandant iššifruoti politiką, būna ir Santa Barbaros: ašaros, pyktis, įžeidinėjimai, įspėjimai apie sukilusį kraujospūdį. Bet ir tai, mano manymu, yra detalės, kurias visuomenei naudinga žinoti.
Tiesa, yra trečias kelias – dingti iš eterio. Tada politikas nebekelia telefono, nebesiunčia žinučių, pakeičia migravimo kelius. Toks savotiškas slampinėjimas kiauromis kišenėmis palei Stikso upę: nei gyvųjų, nei mirusiųjų pasaulyje.
– Ar geras politinis interviu prasideda nuo kruopštaus pasirengimo, ar nuo gebėjimo išgirsti tai, kas nepasakoma?
– Geram politiniam interviu reikia abiejų dalykų. Reikia, žinoma, ir noro iš pašnekovo pusės. Bet jūsų paminėtų dalykų reikia abiejų. Pasiruošimą aš suprantu kaip esamo politinio konteksto supratimą, įsigilinimą ne tik į technines temos ar konkrečių klausimų detales, bet apskritai į politinį procesą. Kas yra šio proceso dalyviai? Kokie yra jų interesai? Kokios yra politiko, su kuriuo kalbiesi, koordinatės politinėje šachmatų lentoje? Kas esamu momentu yra jau viešai žinoma, kokias pozicijas išsakė tavo pašnekovas, jo sąjungininkai ir oponentai?
Galiausiai, kas vyksta už uždarų durų – politiniuose užkulisiuose? Apie ką ten diskutuoja patyliukais besišnabždantys politikai? Ar gali būti, kad bręsta netikėti sprendimai, kurie gali iš esmės pakeisti situaciją? Visa tai yra kontekstas, kuris yra labai svarbus, jei nori išgirsti dalykus, kurie nėra pasakomi arba pasakomi tarp eilučių.
Tad jei kalbėtume apie politinį interviu, pasivaikščiojimai užkulisiuose yra privalomas veiksmas. Vaizdžiai galima pasakyti: politinis užkulisis yra savotiška „Enigma“, kuri gali padėti iškoduoti viešumoje išsakytus žodžius ar parodytus judesius.
– Dėstote būsimiems žurnalistams. Kokios profesinės savybės, jūsų manymu, šiandien svarbesnės už techninius įgūdžius?
– Tai net ne savybė, o jausmas, kad žurnalistinis darbas yra labiau apie misiją, o ne apie darbą. Žinoma, nenoriu pasakyti, kad kitos profesinės savybės, tokios kaip objektyvumas, greita reakcija, smalsumas, raštingumas, komunikabilumas, nėra svarbios. Jos yra labai svarbios norint profesionaliai dirbti žurnalistu. Tačiau misijos pajautimas yra tam tikra bazė, kuri sulipdo, integruoja visus kitus įgūdžius į vientisą žurnalistinę meistrystę.
Tu gali labai gerai rašyti ar kalbėti, bet jei neturėsi žurnalistinės misijos jausmo, tu tiesiog gražiai dėliosi žodžius į sakinius, tačiau nebūtinai visuomenei naudinga linkme. Gebėti ir norėti veikti visuomenės labui yra labai svarbus įgūdis. Būtent jis motyvuoja dirbti atšiauriomis sąlygomis, kai ir tempas sunkiai suvokiamas, ir tavo bei tavo profesijos atžvilgiu pyktis yra kurstomas.
Gaila, bet kurstomas priešiškumas žurnalistams pastaruoju metu yra žurnalistinio darbo realija. Kultūrinio, ideologinio konfrontavimo ir dirbtinai kuriamo susipriešinimo kontekste vis dažniau politikai ryžtasi neatsakingai laužyti nerašytas demokratines taisykles – kaltinti ir net niekinti žurnalistus vien dėl to, kad jie iškelia nepatogius klausimus.
– Ar studentams šiandien sunkiau išmokti užduoti gerą klausimą, ar atsispirti norui būti pirmiems?
– Svarbiausia, kad būtų noras užduoti klausimą, kuris padėtų visuomenei atskleisti esmę. Paklausti to, ko dar niekas nepaklausė. Būtent informacijos pertekliaus, dirbtinio intelekto epochoje pagrindinė žurnalisto užduotis yra surasti klausimus, kurie nėra akivaizdūs.
O pirmumas, sutiksiu, yra labai svarbus, tačiau su juo reikia būti atsargiems. Gyvename labai dideliame informaciniame sraute ir triukšme. Todėl gali būti, kad naujienos, kurią skelbia žurnalistas, patikimumas, o ne pirmumas yra svarbesnis. Būti pirmam uždavusiam klausimą, kurio dar niekas nepaklausė, arba būti pirmam paskelbusiam tikrai patikimą, patikrintą svarbią žinią – toks devizas man atrodo patrauklus.
– Ką pats iš studentų išmokstate apie besikeičiančią žurnalistiką?
– Iš studentų galima labai daug ko išmokti ir sužinoti. Tą sakau nuoširdžiai. Šią specialybę pasirinkę žmonės yra labai smalsūs, su jais galima diskutuoti daugeliu klausimų. O tokiose diskusijose turi galimybę išgirsti daugybę požiūrių ir vertinimo kampų. Įsivaizduokite, diskutuojate su pirmo ar antro kurso studentais, jie domisi pasauliu, domisi Lietuvos reikalais. Jų požiūrio kampas į problemą gali būti visai kitas, ištrūkstantis iš darbinės rutinos algoritmų.
Galbūt informacija apie aptariamą klausimą juos pasiekė visai kitais kanalais. Kitaip tariant, darbas su studentais auditorijoje padeda pajausti visuomenėje vykstantį pokytį. O pokytis visuomenėje natūraliai reiškia pokytį ir žurnalistikoje. Žurnalistas vienas pirmųjų jį pajaučia ir iškelia. Taigi auditorijoje vyksta abipusis mokymosi procesas. Aš iš jaunųjų žurnalistų sužinau labai daug. Skirtumas tik tas, kad aš vienas turiu prerogatyvą visus įvertinti pažymiais.
– Ar politikos žurnalisto darbas šiandien labiau primena dialogą, kontrolę ar visuomenės interesų gynimą?
– Politikos žurnalisto darbas bent jau vienu aspektu man primena ornitologiją – paukščių stebėjimą. Ornitologas stebi paukščius nesikišdamas. Paukščiai gali tarpusavyje peštis, užiminėti svetimus lizdus, vienos rūšys gali nykti dėl kitų garsaus ar net bjauraus karkimo, bet, nepaisant to, ornitologas stebi iš šalies, objektyviai aprašo ir viešai paskelbia įžvalgas.
Tai labai svarbu, nes politinis laukas yra idėjų, vertybių, ideologijų kova. Politikai čiulba ir elgiasi skirtingai – tai natūralu. Todėl geras ornitologas turi tai suprasti ir negirdėti muzikos vien varnėnų ar kregždučių čirškime. Visuomenė pati turi pasidaryti išvadas, o ornitologas turi nebijoti viešai pasakyti net pačius nemaloniausius dalykus.
Jei atsiradusi kormoranų kolonija savo rūgščiomis išmatomis naikina mišką ir iš esmės pradeda keisti buvusį žalią kraštovaizdį, tai apie tai ir reikia rašyti. Tai, mano manymu, ir yra visuomenės intereso gynimas, ir dialogas, ir demokratinio mechanizmo veikimo kontrolė.
– Koks klausimas politikui, jūsų manymu, visada išlieka svarbiausias, nepriklausomai nuo temos?
– Ar jau tikrai viską pasakėte, ką visuomenė turėtų žinoti?