Apie tai, kas slypi už skaitytoją pasiekiančių tyrimų, atsakomybę už kiekvieną paviešintą faktą, šaltinių svarbą ir žurnalisto pareigą visuomenei T. Janonis pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Tiriamoji žurnalistika dažnai prasideda ne nuo žmogaus, o nuo vieno dokumento ar vienos detalės. Kaip atpažįstate, kad už, atrodytų, mažos informacijos slypi visuomenei svarbi istorija?
– Taip, iš tiesų rimti žurnalistiniai tyrimai dažnai prasideda, atrodytų, nuo mažos, smulkios detalės, kuri vėliau atskleidžia labai svarbius ir didelius dalykus. Reikia pabrėžti, kad tokią detalę gali padėti atrasti ne tik nuodugnus dokumentų, duomenų bazių ir sistemų nagrinėjimas, bet ir žmogus, turintis patikimos ir svarbios informacijos.
Kartais tyrimą pradedu pats, radęs svarbų dokumentą, tačiau dažnai jis prasideda nuo žmogaus, kuris pasidalija turima informacija. Žinoma, kiekvienu atveju žmogaus pateikta informacija yra tikrinama, o faktai – analizuojami.
Susiję straipsniai
Kartais po tokios patikros paaiškėja, kad temos nėra, tačiau kartais prasideda išsamus žurnalistinis tyrimas, atskleidžiantis korupciją, nepotizmą ir viešojo intereso pažeidimus.
Todėl tikrai noriu pakviesti žmones dalytis informacija. Jei turite reikšmingų faktų ir manote, kad jie verti žurnalistinio tyrimo, kviečiu kreiptis tiek į mane, tiek į kitus kolegas, atliekančius žurnalistinius tyrimus.
Yra buvę ir tokių atvejų, kai informacija pasidalija patys pareigūnai, valstybės tarnautojai, matantys, kad jų vadovai slepia informaciją ir slopina svarbius dalykus.
Tuomet, praradę viltį, kaip paskutinę instanciją jie mato žurnalistą ir kreipiasi į jį pateikdami konkrečius faktus bei detales. Tokie atvejai yra patys skaudžiausi, nes supranti, kad institucija piktybiškai bando užglaistyti situaciją ir sušluoti viską po kilimu.
O kalbant apie temų atranką, kai reikia įvertinti, ar maža detalė gali išaugti į žurnalistinį tyrimą, pirmiausia tai lemia profesinė patirtis. Jau esi matęs daugybę situacijų ir gana greitai supranti, ar čia bus tema, ar ne.
Aišku, ne paskutinėje vietoje yra ir žurnalistinė intuicija, kuri taip pat pakužda, ar verta toliau gilintis į šią temą. Su metais ta intuicija tik stiprėja. Tai taip pat sieju su augančia profesine patirtimi.
– Esate sakęs, kad žurnalistas atsakingas už kiekvieną publikuotą žodį. Ar ši atsakomybė ilgainiui tampa profesiniu įpročiu, ar vis dar jaučiate tą patį svorį prieš kiekvieną publikaciją?
– Tai nesikeičia. Kiekvienas žurnalistiniame tyrime pavartotas žodis turi būti pasvertas ir pamatuotas. Čia ne ta sritis, kurioje gali žodžiais mėtytis į kairę ir į dešinę.
Užtenka padaryti bent menkiausią klaidą, kartais net labai smulkią, ir tyrimo herojus ją išnaudos bandydamas sumenkinti absoliučiai visą tyrimą. Jis visą savo ataką sutelks į tą mažą klaidą. Žinoma, ją išpūs ir hiperbolizuos. Sakys: tyrimas nieko nevertas, nes jame yra klaidų ir netikslumų.
Kad išvengtum tokių situacijų, turi būti šimtu procentų įsitikinęs, kad kiekvienas publikacijos žodis yra teisingas ir kad kiekvieną savo teiginį galėsi apginti teisme ar kitose žurnalistų veiklą prižiūrinčiose institucijose.
Tavo tyrimą skaito ne tik plačioji visuomenė, bet ir straipsnio herojus, kartais – kartu su būriu savo advokatų. Jei ras bent prie ko nors prikibti, tikrai taip nepaliks ir imsis teisinių priemonių. Taigi turi būti užtikrintas, kad galėsi apginti kiekvieną savo žodį.
Prieš publikuojant naują tyrimą visuomet kamuoja šioks toks jaudulys. Galvoju, ar tikrai išsamiai atskleidžiau temą, ar tikrai padirbėjau su visais galimais šaltiniais, ar tikrai susipažinau su visais dokumentais, kuriuos galėjau gauti. Metai bėga, bet tai nesikeičia.
Taip pat svarbu pabrėžti, kad žurnalistas turi jausti atsakomybę ir prieš savo straipsnio herojų. Turi skelbti tik patikimus ir gerai patikrintus faktus, kad be reikalo nemestum žmogui šešėlio ir nekeltum nepagrįstų hipotezių. Juk žmogaus reputaciją sugriauti labai lengva. Žurnalistas turi skelbti tik tai, dėl ko yra visiškai tikras ir dėl ko nekyla nė menkiausios abejonės. Žurnalistikos be atsakomybės neįsivaizduoju.
– Jūsų publikacijos neretai paliečia žmones, turinčius galią ar įtaką. Ar žurnalistui svarbiau nebijoti konflikto, ar nepasiduoti pagundai tapti jo dalimi?
– Žurnalistika apskritai yra apie konfliktą. Blogas tas žurnalistas, kuris bijo rengti publikaciją, nes gali kilti konfliktas, ažiotažas ir jis gali atsidurti dėmesio centre.
Beveik po kiekvieno mano tyrimo visuomenėje kyla ažiotažas. Tuomet sulaukiu kvietimų iš kitų kolegų dalyvauti radijo ir televizijos laidose. Niekada jų neatsisakau. Šalia manęs, jei tik išdrįsta, sėdi ir mano straipsnio herojus. Sėdame ir kalbamės. Diskutuojame – kartais net labai karštai.
Pasakysiu atvirai: vertinu žmones, kurie, atsidūrę straipsnio dėmesio centre, dažniausiai neigiamame kontekste, pasiryžta kalbėti ir išsakyti savo poziciją. Pasislėpti ir apsitverti tylos siena yra lengviausia. O ateiti ir kalbėti reikia drąsos.
Blogiausia, kai žurnalistinių tyrimų centre atsidūrę politikai nusprendžia nekalbėti ir nebendradarbiauti su žiniasklaida. Politikų priedermė – atsakyti į žurnalistų klausimus, net ir tada, kai jie yra nepatogūs. Kartais prasideda žurnalistų atranka – nusprendžiama, pas kuriuos eiti, o pas kuriuos neiti. Tai yra žemas lygis.
Turiu konkretų pavyzdį. Kai rengiau tyrimą apie Širvintų merę Živilę Pinskuvienę, bandžiau su ja susisiekti ir gauti jos paaiškinimus. Tačiau visiškai nesėkmingai. Ji nesileido į kalbas nei žodžiu, nei raštu. Tyrimas sekė tyrimą, ji komentarų neteikė ne tik man, bet ir kitiems žurnalistams, kurie bandė su ja susisiekti. O klausimų yra, ir jų tikrai daug. Tačiau jie iki šiol neatsakyti.
Vietoj konkrečių ir aiškių atsakymų merė vieną po kito savo feisbuko paskyroje skelbia vaizdo įrašus, kuriuose sako, kad žurnalistai gali į ją nesikreipti, nes ji vis tiek nieko neatsakys.
Žurnalistai yra tarpininkai tarp visuomenės ir politikų. Jei pasirenki tylėti, nuskriaudi ne žurnalistą – neatsakai visuomenei į jai rūpimus klausimus.
Aš atsakymų prašau ne tam, kad patenkinčiau savo asmeninį smalsumą, o tam, kad juos pateikčiau skaitytojams. Taigi, reziumuojant, žurnalistika neatsiejama nuo konflikto, o bloga ta tema, kuri nesukelia rezonanso.
– Tiriamoji žurnalistika dažnai vertinama pagal galutinį rezultatą – publikaciją. O kas, jūsų manymu, yra sunkiausia visame procese, ko skaitytojai niekada nepamato?
Skaitytojai niekada nepamato kruopštaus ir ilgo darbo su šaltiniais. Sunkiausia darbo dalis – prakalbinti šaltinį, kuris gali suteikti svarbios informacijos. Ir tas šaltinis ne visada turi motyvacijos kalbėti. Žurnalisto pareiga – įtikinti, kodėl jis turėtų bendradarbiauti ir kodėl jo turima informacija yra svarbi visai visuomenei.
Yra situacijų, kai, neprakalbinus šaltinio, gali žlugti ir visas tyrimas, nes būtent tas vienas žmogus turi tyrimui itin reikalingos informacijos. Jis – tarsi raktas, leidžiantis atrakinti temą.
O apskritai, kalbant apie žurnalistiką, kuo daugiau šaltinių žurnalistas turi, tuo jis vertingesnis. Šaltiniai yra neįkainojama vertybė. Dažnai žurnalistikos virtuvės gerai nepažįstantys žmonės žurnalisto paklausia: „O tai kas tavo šaltinis? Iš kur gavai tą temą?“
Joks save gerbiantis žurnalistas niekam ir jokiomis aplinkybėmis neatskleis savo šaltinio. Tai visada pakartoju ir žmonėms, neturintiems bendravimo su žurnalistais patirties. Būtent tai dažnu atveju juos ir paskatina kalbėti.
– Ar buvo tyrimas, kuris pakeitė ne tik visuomenės požiūrį į tam tikrą problemą, bet ir jūsų paties supratimą apie tai, kaip veikia valstybė ar valdžia?
– Taip, buvo toks tyrimas. Jis buvo apie garsųjį Gulbinų kvartalą Vilniuje, Verkių regioniniame parke, Gulbino ežero pakrantėje. Čia Lietuvos verslo elitas pasistatė savo rezidencijas, nors turėjo atsirasti visuomenės poilsiui skirti pastatai. Galiausiai visuomenė negalėjo mišku patekti prie ežero.
Per ilgus metus trukusį žurnalistinį tyrimą pavyko bent iš dalies apginti viešąjį interesą – miškas tapo atviras visuomenei. Net ir į dokumentus „grįžo“ miškas. Verslo elitas prieš tai buvo pasiekęs, kad miškas iš dokumentų dingtų.
Atrodytų, rezultatas bent iš dalies pasiektas, darbas nenuėjo veltui. Tačiau aš supratau, kaip vangiai ir abejingai veikia mūsų valstybės institucijos, kaip paviršutiniškai jos žiūri į problemą ir kaip vengiama sisteminių sprendimų. Tai labai liūdina.
Šiuo atveju tik žiniasklaidos dėka problema sprendžiama iš esmės. Jei ne žurnalistų spaudimas, tikrai niekas nevyktų ir jokių sprendimų nebūtų ieškoma. Tiesiog būtų nusilenkta turtingiausiems Lietuvos žmonėms. Ir dabar dar vyksta teisminiai procesai, yra kelios bylos. Kad visa tai pasiektų teismą, reikėjo įdėti daug pastangų. Dabar belieka laukti teismų sprendimų.
– Kampanijos pavadinimas – „Žmonės, kurie šviečia“. Ar jums atrodo, kad žurnalistas pirmiausia turi atskleisti tai, kas buvo slepiama, ar padėti žmonėms suprasti, kodėl ta tiesa apskritai svarbi?
– Tai yra du neatsiejami dalykai. Reikia ir to, ir to. Jei atskleisi labai svarbius nuo visuomenės slepiamus faktus, kurie yra sudėtingi ir visuomenei kartais sunkiai suprantami, daug žmonių tiesiog nesupras, apie ką čia kalbama ir kodėl jiems apskritai tai turėtų rūpėti.
Tikrai neužtenka apsiriboti vien svarbios informacijos ir esminių faktų atskleidimu. Kartu turi būti konkrečiai paaiškinama, kuo tai svarbu, kaip tai susiję su kiekvienu iš mūsų ir kokią įtaką mums daro. Žurnalistinis tyrimas turi būti arti žmogaus. Net ir sudėtingiausios temos turi būti pateikiamos paprastai ir aiškiai.
Todėl dažnai pasitelkiamos ir vaizdinės priemonės, tokios kaip infografikai, iliustracijos. To reikia, kad žmonės lengviau suprastų temą. Juk reikia atsiminti, kad tyrimą skaito ne tik tos srities ekspertai, bet ir kiekvienas iš mūsų.