Apie besikeičiančią žurnalistiką, visuomenę, kuri vis dažniau užsidaro savo informaciniuose burbuluose, ir tai, kodėl nepatogus klausimas kartais žmogų atskleidžia geriau nei jo argumentai, R. Paleckis kalbėjo Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Per savo karjerą vedėte šimtus politinių diskusijų. Ar šiandien didžiausias iššūkis yra rasti atsakymus, ar apskritai sukurti erdvę, kurioje skirtingos pusės dar gali kalbėtis viena su kita?
Susiję straipsniai
– Manau, didžiausias iššūkis išlieka aiškintis pozicijų skirtumus, padėti žiūrovui suprasti tų skirtumų priežastis ir palikti jam pasirinkti, kuri pozicija priimtiniausia. Taip, sukurti erdvę diskutuoti irgi ne mažiau svarbu, svarbu ir neleisti oponentams nusiristi iki vienas kito žeminimo, kas labai paplitę socialiniuose tinkluose ir greitai persimeta į pokalbių laidas.
– Ar jums atrodo, kad demokratijai šiandien labiau reikia oponentų ar bendraminčių? Kur baigiasi konstruktyvi diskusija ir prasideda visuomenės susipriešinimas?
– Demokratijai būtini oponentai. Susipriešinimas prasideda tuomet, kai oponentai, pritrūkę argumentų, pradeda klijuoti etiketes. Gyvename informacinių karų laikais, visuomenė įsitempusi, daug nerimo. Yra, kas tai pasibalnoja, nes kova dėl valdžios vyksta toliau. Nepriešinsi, nekrapštysi atviro nervo, nepilsi žibalo į ugnį – liksi nepastebėtas informacijos vandenyne.
– Per kelis dešimtmečius matėte, kaip keitėsi politikai, žiniasklaida ir auditorija. Kas, jūsų manymu, labiausiai pasikeitė – žmonių noras suprasti vieniems kitus ar gebėjimas išklausyti kitokią nuomonę?
– Kartais manau, kad objektyvumas, nešališkumas nebeapsimoka. Labiausiai turbūt pasikeitė tai, kad nemaža auditorijos dalis nori girdėti tik tai, kuo yra įtikėję. Kuriasi burbulai kaip atskiros planetos, be jokio tarpusavio ryšio. Jei kur sueina – nebesusikalba. Laimei, vis dar yra norinčių susikalbėti, įsiklausyti, abejoti, kritiškai vertinti tai, ką skaito, mato ar girdi.
– Diskusijų laidose dažnai atrodo, kad svarbiausia yra stiprūs argumentai. O kas, jūsų patirtimi, dažniau atskleidžia žmogų – jo argumentai ar reakcija į nepatogų klausimą?
– Atskleidžia ir argumentai, ir reakcija į nepatogų klausimą. Bet kai asmuo negeba adekvačiai reaguoti į tai, kas jam nepatinka, – kaukė krenta. Niekam nemalonu būti demaskuotam eteryje, suprantama.
Tai neik į laidą, o jei jau atėjai, aiškink, kiek sugebi, pripažink, kad kažko nežinai ar suklydai. Problema, kad viešas klaidos pripažinimas dalies visuomenės suprantamas kaip silpnumas.
– Esate dirbęs ir žurnalistu, ir televizijos vadovu. Kaip pasikeičia požiūris į žurnalistiką, kai atsakomybė tenka ne tik už vieną pokalbį, bet už visos redakcijos sprendimus?
– Nelabai pasikeičia, nes tai, ką taikei sau kaip žurnalistui, taikai kolegoms, t. y. nešališkumą, nuomonių įvairovę ir, kas labai svarbu, – nuomonių balansą.
– Ar šiandien profesionalios žiniasklaidos užduotis vis dar yra tik informuoti, ar vis labiau – išlaikyti erdvę argumentuotam viešam pokalbiui, kai aplink tiek daug emocijų ir informacinio triukšmo?
– Pirmiausia – informuoti, pateikti faktus. Ne mažiau svarbu išlaikyti ir erdvę diskusijoms, apgalvotai pasirenkant pašnekovus, gebančius kietai, bet garbingai ginčytis.
– Kaip jums atrodo, ar žurnalistas labiau apšviečia faktus, ar padeda žmonėms pamatyti vieniems kitus?
– Ir tai, ir tai. Faktų, naujienų yra gausu,tad svarbu, kurias pasirenkame, sudėliojame prioriteto tvarka. Konkurencija tarp medijų milžiniška, tad žiūrovas atsirinks tuos, kurie tai profesionaliausiai padaro. Vienas didžiausių šio karingo laikmečio iššūkių laidos vedėjoms ir vedėjams – įtikinti priešingų, neretai priešiškų, pusių atstovus dalyvauti debatuose ir išlikti žmonėmis.