Jo teigimu, žurnalistui šiandien tenka ne tik ieškoti tiesos, bet ir priminti visuomenei, kad ji apskritai egzistuoja.
Apie mėnesius trunkančius tyrimus, gebėjimą laiku sustoti atsidūrus aklavietėje ir istorijas, pakeitusias jo paties požiūrį į valstybę, D. Pancerovas pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
D. Pancerovas: „Žurnalisto darbas – priminti, kad tiesa egzistuoja“
– Esate sakęs, kad žurnalisto darbas – ne tik surasti faktus, bet ir suprasti reiškinius. Ar šiandien didžiausias iššūkis yra atskleisti tiesą, ar padėti visuomenei ją suprasti?
– Vienas iš iššūkių žurnalistams šiuo metu yra apskritai suprasti, kas yra tiesa. Politikai, socialiniai tinklai, algoritmai sugebėjo sukurti tokią atmosferą, kurioje mes nebežinome, kas yra tikra, kur yra tiesos ribos.
Man atrodo, kad tiesa egzistuoja. Ji dažniausiai pagrįsta faktais. Jeigu kalbame apie tai, kas svarbu kitiems, faktais galima įrėminti tiesą. Žurnalisto darbas yra priminti, kad tiesa tikrai egzistuoja, parodyti, kokia ji yra, ir padėti ją suprasti. Visi šie dalykai žurnalistui yra svarbūs.
– Tiriamoji žurnalistika dažnai prasideda ten, kur kiti sustoja. Kas jus verčia eiti toliau ir nesustoti?
– Tiriamoji žurnalistika iš dalies susijusi su paties žmogaus pomėgiais. Jeigu tau patinka gilintis ir nėra nuobodu sėdėti prie vienos temos, bandant surasti kiekvieną smulkmeną, toks darbas įtraukia.
Ši žurnalistikos rūšis apima bandymą iš nuotraukų, nuotrupų, liudijimų, dokumentų ir registrų atkurti tai, kas iš tikrųjų nutiko. Tam, kad turėtum energijos ir jėgų atrasti kiekvieną detalę, tau turi būti įdomu kapstytis. Man įdomiau sulėtinti tempą.
– Jūsų srityje dažnai susiduria dvi jėgos – valdžia ir viešasis interesas. Ar žurnalistas turi jaustis valdžios stebėtoju, o gal visuomenės atstovu? Kaip tuomet išlaikyti balansą?
– Tai vienas ir tas pats dalykas. Visuomenė deleguoja žurnalistui pareigą stebėti valdžią. Viena vertus, žurnalistas yra valdžios prižiūrėtojas, kita vertus – visuomenės atstovas.
Žurnalistas neturi tapatintis su valdžia, tačiau tam tikrose situacijose, kai kalbama apie viešojo intereso klausimus, gali tapatintis su tam tikromis visuomenės grupėmis.
– Kiekvienas rezonansinis tyrimas prasideda nuo sprendimo skirti jam laiko, nors rezultatas nėra garantuotas. Kas jums padeda išlaikyti tikėjimą procesu, kai atsakymų dar nėra ir nežinote, ar apskritai juos rasite?
– Pats svarbiausias dalykas tiriamojoje žurnalistikoje ir tai, kas „veža“ žurnalistą, yra pats procesas. Tu nori sužinoti tiesą – tai yra galutinis tikslas – ir papasakoti, kas iš tikrųjų nutiko. Tačiau žmogui ir profesionalui pats įdomiausias dalykas yra procesas.
Tiriamojoje žurnalistikoje labai lengvai atsisijoja tie, kuriems šis darbas patinka, ir tie, kuriems nepatinka būtent dėl proceso, kuris išsitęsia. Diena iš dienos gyveni ta pačia istorija, jos liudininkais ir balsais. Jeigu tau tai patinka, to laiko visiškai negaila. Kartais supranti, kad prie vieno tyrimo sėdėjai tris mėnesius, prie kito – septynis. Kiek ilgai jis tęsiasi, nėra taip svarbu.
Kita vertus, šiame procese supranti, kada tyrimas veda į aklavietę. Kaip profesionalas gali nujausti, kad istorija greičiausiai yra tiesa, tačiau kartu supranti, kad nepavyks rasti tai įrodančių faktų. Tuomet nebegaišti savo ir redakcijos laiko – tyrimą nutrauki arba sustabdai, kol atsiras naujų faktų.
– Pastaruoju metu savo laidose dažnai kalbate ne apie vieną įvykį, o apie platesnius procesus – saugumą, demokratiją, visuomenės atsparumą. Kaip manote, ar šiandien žurnalisto misija keičiasi – nuo naujienų perteikėjo prie žmogaus, padedančio visuomenei suprasti sudėtingą pasaulį?
– Nesikeičia. Visais laikais žurnalistika atliko tą pačią funkciją – perteikti tai, kas vyksta tikrovėje. Tai daroma keliais būdais: arba atskleidžiama tai, kas buvo paslėpta, arba bandoma paaiškinti tiems, kurie galbūt neturi laiko domėtis kiekvienu įvykiu.
Žurnalistas turi būti išmokęs atskirti svarbų įvykį nuo nesvarbaus. Taip buvo visais laikais – formos keičiasi, bet misija išlieka ta pati.
– Gal turite istoriją, kuri pakeitė jus patį?
– Yra dvi istorijos. Viena – ne iš tiriamosios žurnalistikos, o kelionės į Maidaną ir karą Ukrainoje. Mano pirmoji knyga buvo parašyta iš ten, ji buvo sėkminga ir paliko pėdsaką, o tai man savaime yra svarbu. Žmonės manęs iki šiol dažnai klausia apie įvykius Ukrainoje 2014–2016 metais. Nors atrodo, kad kontekstas jau labai pasikeitęs, tai vis dar svarbu, nes buvo įamžinta.
Kita istorija – Artūro Skardžiaus. Nepaisant to, kiek tyrimų esu padaręs, žmonės manęs vis dar klausinėja apie šią 2016 metų istoriją. Turbūt todėl, kad politikas bandė mane spausti, o tai buvo įamžinta tiesioginiame televizijos eteryje, Edmundo Jakilaičio laidoje. Laida buvo labai žiūrima ir žmonėms, kurie tada tai matė, paliko įspūdį. Iki šiol keliaujant po Lietuvą manęs vis dar klausia apie šią istoriją.
Tačiau mane asmeniškai labiausiai pakeitė tyrimas, virtęs knyga „Pranešėjas ir Prezidentas“. Tuomet pirmą kartą labai aiškiai pajutau tai, apie ką dažnai kalba patyrę žurnalistai – anksčiau ar vėliau supranti, kad ne viskas tavo valstybėje yra tobula. Ir nepaisant to, kad parodei tam tikras negeroves, jos gali nepasikeisti, o įtakingi žmonės gali viską „numuilinti“ ir nesulaukti jokių pasekmių, nors tai, kas įvyko, atrodo akivaizdžiai neteisinga.
Man tai buvo svarbiausia istorija ir tam tikru metu – nusivylimas visa sistema. Supratau, kad kompetentingi žmonės gali būti pašalinti iš valstybės gyvenimo, o tiems, kurie yra tiesiog karjeristai, gali būti gerokai lengviau kilti karjeros laiptais.
Kai tas nusivylimas praėjo, prisiminiau vieno kalbinto žmogaus mintį: lengva būti patriotu ir mylėti valstybę, kai tau viskas joje atrodo gerai. Tačiau tikroji meilė valstybei pasirodo tada, kai supranti, kad joje ne viskas yra gerai. Ar tu vis tiek toliau myli savo valstybę?
Susiję straipsniai
– Ar jums atrodo, kad žurnalisto darbas yra apšviesti tai, kas buvo slepiama, ar padėti žmonėms pamatyti ryšius tarp dalykų, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nesusiję?
– Žurnalisto darbas – ir padėti pamatyti, ir atskleisti. Nes labai dažnai tai, kas slepiama, ir yra būtent ryšiai. Profesinė patirtis tiriamojoje žurnalistikoje rodo, kad politikai, turintys neskaidrių sandorių ar neaiškių ryšių, būtent tai ir bando nuslėpti.
Kai pamatai ryšį, gali atsekti ir pačią istoriją. Ryšys tarp žmonių yra tarsi siūlas, kurį sekdamas supranti, kas iš tikrųjų įvyko.