Apie atsakomybę už naujienų atranką, pasitikėjimo žiniasklaida kūrimą ir naujienų agentūros vaidmenį informacinio triukšmo laikais G. Jaruševičiūtė pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Perėjote kelią nuo politikos žurnalistės iki redaktorės, kuri kasdien priima sprendimus dėl viso naujienų srauto. Kaip pasikeičia požiūris į žurnalistiką, kai ne tik pasakoji istorijas, bet ir sprendi, kurios iš jų taps svarbiausiomis visuomenei?
– Manyčiau, pasikeičia atsakomybės mastas, tačiau ne patys principai, kuriais turėtų vadovautis tiek redaktorius, tiek žurnalistas. Užtikrinti nuomonių įvairovę, vadovautis patikrintais duomenimis, remtis patikimais šaltiniais, darbinėje aplinkoje atsiriboti nuo asmeninių politinių preferencijų – būtina visiems žurnalistams. Tačiau, žinoma, redaktorius prisiima atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą redakciją.
Redaktoriui taip pat tenka atsakomybė už redakcijos išteklių paskirstymą – renkantis, kokius įvykius būtina nušviesti, kurioms temoms skirti prioritetą.
Susiję straipsniai
Pats naujienų atrankos procesas visada reiškia tam tikrą pasirinkimą, nes redaktorius, nuspręsdamas, kam tądien skirti daugiau dėmesio, kartu nusprendžia ir tai, kam jo teks mažiau.
Čia jau neišvengiamai atsiranda profesinio vertinimo elementas. Todėl redaktoriui labai svarbu turėti aiškius profesinius kriterijus, kuriais jis vadovaujasi.
– Naujienų agentūra dažnai vadinama visos žiniasklaidos pamatu. Ar jaučiate, kad jūsų atsakomybė šiandien yra ne tik informuoti, bet ir padėti išlaikyti bendrus profesinius standartus visoje informacinėje erdvėje?
– Nenorėčiau sakyti, kad kuri nors žiniasklaidos priemonė nustato kokybės standartus, nes už bendrą žiniasklaidos paveikslą atsakinga kiekviena redakcija. Tačiau sutinku, kad agentūros vaidmuo yra ypač svarbus.
Portalai, be visuomenei svarbių naujienų, natūraliai orientuojasi ir į savo auditorijos interesus, kuria mokamą, originalų ar pramoginį turinį. Agentūros funkcija kiek kitokia – mūsų pagrindinė misija yra užtikrinti nuoseklų svarbiausių dienos įvykių ir sprendimų nušvietimą, net jeigu jie ne visada sulaukia didžiausio auditorijos dėmesio.
Kitaip tariant, mes visų pirma orientuojamės į viešąjį interesą. Būtent naujienų agentūros dabartiniame žiniasklaidos paveiksle atlieka šią funkciją, taip savotiškai „atrišdamos“ rankas portalams kurti mokamą turinį, plėtoti žurnalistinius tyrimus bei rengti kitą išskirtinesnę medžiagą.
– Redaktoriaus darbe tenka priimti šimtus sprendimų, kurių auditorija niekada nepamato – ką akcentuoti, ko atsisakyti, kam skirti daugiau dėmesio. Ar būtent šie nematomi sprendimai ir kuria visuomenės pasitikėjimą žiniasklaida?
– Naujienų agentūra susiduria su kiek kitokiais iššūkiais nei portalai, nes mūsų redakcija turi išlaikyti du pasitikėjimo testus – mūsų turiniu turi pasitikėti tiek žiniasklaidos partneriai, tiek visuomenė. Skaitytojas niekada nemato to užkulisinio kelio, kurį nueina redakcija iki tol, kol tekstas jį pasiekia. Jis pamato tik galutinį rezultatą.
Todėl skaitytojo vertinimą lemia tai, ar tekstas parašytas nešališkai, ar jame tinkamai atspindėtos reikšmingos suinteresuotų šalių pozicijos, ar redakcija savo turinyje išlaiko nuomonių įvairovę.
Jeigu šių principų laikomasi, manau, kad skaitytojas yra labiau linkęs tokia žiniasklaidos priemone pasitikėti. Todėl pasitikėjimas yra visos redakcijos darbo rezultatas – jo negali sukurti vien redaktorius ar žurnalistas.
– Politinė darbotvarkė keičiasi kasdien, tačiau visuomenės pasitikėjimas kuriamas metų metus. Kaip išlaikyti pusiausvyrą tarp poreikio būti greitiems ir pareigos būti patikimiems?
– Greitis agentūrai yra labai svarbus. Mes turime būti pirminis naujienų šaltinis, todėl agentūros vertę didžiąja dalimi lemia gebėjimas realiu laiku nušviesti įvykius. Tačiau operatyvumas negali būti svarbesnis už kokybę.
Todėl čia vis dėlto galioja paprasta taisyklė – geriau būti antram su teisinga žinia negu pirmam su klaidinga. Naujienų agentūroje klaidos kaina yra dar didesnė, nes mūsų informaciją perima daugybė kitų kanalų, todėl klaidinga informacija gali išplisti labai greitai.
– Per darbo metus stebėjote, kaip keitėsi politikai, technologijos ir informacijos vartojimo įpročiai. Kas, jūsų nuomone, profesionalioje žurnalistikoje turi likti nepakitę, kad visuomenė ir toliau galėtų ja pasitikėti?
– Nepaisant technologinių pokyčių, profesiniai principai turi išlikti žurnalistikos pagrindu. Todėl, nepriklausomai nuo to, kaip keičiasi žiniasklaidos rinka ar kokie nauji technologiniai sprendimai atsiranda, ypač svarbūs išlieka nešališkumas, faktų tikrinimas, šaltinių patikimumas, interesų konfliktų vengimas, o suklydus – gebėjimas klaidą pripažinti ir skaidriai ištaisyti.
Socialiniai tinklai šiandien įgauna vis didesnę reikšmę, todėl šiame skaitmeniniame amžiuje patikrinta, faktais grįsta žurnalistika, mano akimis, tampa tik dar svarbesnė.
– Kampanija vadinasi „Žmonės, kurie šviečia“. Ar jums atrodo, kad šiandien didžiausia redaktoriaus atsakomybė yra ne tik skleisti informaciją, bet ir padėti visuomenei atskirti tai, kas iš tiesų svarbu?
– Šiandien žiniasklaida konkuruoja dėl auditorijos dėmesio su daugybe informacijos šaltinių, kuriems nebūtinai taikomi tokie patys profesinės etikos, faktų tikrinimo ir atsakomybės standartai. Todėl manau, kad labai svarbu, jog redaktorius būtų žmogus, padedantis nepasimesti informaciniame triukšme.
Informacijos šiandien tikrai netrūksta – greičiau jos turime per daug. Dėl to svarbu ne tik pranešti, kas įvyko, bet ir suteikti kontekstą, atskleisti skirtingas perspektyvas.
Redaktoriaus atsakomybė tokiame sraute yra ne nuspręsti už skaitytoją, ką jis turi galvoti, o padėti pamatyti, į ką verta atkreipti dėmesį, ir suteikti pakankamai patikimos informacijos, kad išvadas jis galėtų pasidaryti pats.