Apie tai, kaip atsirinkti tai, kas iš tiesų svarbu, išsaugoti auditorijos pasitikėjimą ir nepasiklysti melagienų bei informacinio triukšmo sraute, M. Jackevičius pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Per daugelį metų kalbinote šimtus politikų. Ar šiandien svarbiausias žurnalisto darbas vis dar yra gauti atsakymą, ar padėti visuomenei suprasti jo esmę?
Susiję straipsniai
– Atsakymą gauti lengva. Keblesnis klausimas – ar iš tikrųjų į klausimą buvo atsakyta, paaiškinta, ar tiesiog „atkalbėta“. Būna interviu, kuriuose teksto daug, o turinio – deja, mažai. Čia ir išryškėja žurnalisto profesionalumas – ar jis perklausia, tikslinasi, ar įsitikina, kad biurokratinį ar techninį atsakymą supras jo skaitytojas, klausytojas ar žiūrovas, ar atsakymą įvelka į platesnį kontekstą. Galų gale – ar iš pokalbio aišku, kodėl auditorijai tai turėtų būti svarbu.
– Kaip LRT.lt vyriausiasis redaktorius kasdien priimate sprendimus, kurie formuoja visuomenės informacinę darbotvarkę. Ar jaučiate atsakomybę ne tik parodyti, kas įvyko, bet ir nuspręsti, kam suteikti didžiausią dėmesį?
– Manau, pasikeitė laikai, kai vyriausieji redaktoriai ir žurnalistai spręsdavo, kam skirti didžiausią dėmesį. Įsigalėjus socialiniams tinklams, kaip niekada jaučiame savo skaitytojų poreikius ir tai, kas jiems rūpi, apie ką turėtume kalbėti daugiau. Sakyčiau, šioje srityje žurnalistai buvo nukarūnuoti.
Žinoma, tai nereiškia, kad redaktoriaus darbas priimant sprendimus tapo nebesvarbus. Redaktorius turi besti pirštu į temas, kurios yra svarbios, nors nebūtinai populiarios, arba kurias užgožia dirbtinai sukurti vietiniai skandalai.
Tai ypač aktualu dirbant visuomeniniame transliuotojuje, nes, kad ir kaip norėtų dalis auditorijos, nerašysime apie verslininkės bei atlikėjos ir jos mylimojo kovotojo asmeninio gyvenimo batalijas. Kitaip tariant, svarbu atsispirti pagundai pataikauti auditorijai.
– Per savo karjerą matėte ne vieną politinę krizę. Kas, jūsų nuomone, iš tikrųjų išbando demokratiją – patys įvykiai ar visuomenės gebėjimas atsirinkti, kuo tikėti?
– Gyvename triukšmo, greičio ir melagienų laikais. Būtent netikras naujienas, propagandą ir jų kiekį laikyčiau esmine grėsme demokratijai. Pavojinga, kai, priremti nepatogių ir nenuginčijamų faktų, politikai ir toliau neigia realybę, o žurnalistus kaltina dezinformacija.
Lygiai taip pat yra ir su dalies visuomenės įsitikinimais – jei žmonės palaiko tam tikrą politiką, tai kaltas jį nuteisęs teismas, o ne jų mylimas korumpuotas politikas. Deja, pasaulyje sparčiai plinta tai, ką atnešė JAV lyderis Donaldas Trumpas – jei paskelbta informacija kritiška, nepatogi, tuomet ji tampa fake news. Todėl profesionalių, kritiškų žurnalistų darbas dabar yra kaip niekada svarbus.
– Gyvename laikais, kai naujienų netrūksta, tačiau dėmesio joms – vis mažiau. Kaip šiandien redakcija kovoja ne dėl paspaudimo, o dėl žmogaus pasitikėjimo?
– Metų sandūroje vykusiuose protestuose „Šalin rankas“, kuriuose kovota už laisvą žodį, dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių. Tai atrodė įspūdingai, bet dar labiau veikė kaip įpareigojimas nuoširdžiai ir sąžiningai dirbti. Žmonės prieidavo ir dėkodavo už tai, ką darome kasdien.
Tokiomis akimirkomis supranti, kaip svarbu nenuvilti auditorijos, išlikti profesionaliems ir neleisti suabejoti savo patikimumu. Žinoma, klaidos – natūrali darbo dalis, tačiau svarbu, ar jas pripažįsti, sąžiningai ištaisai ir už jas atsiprašai savo auditorijos.
Taip pat svarbu atsakyti į skaitytojams kylančius klausimus, išsklaidyti jų įtarimus, kad, pavyzdžiui, palaikome kurią nors pusę ar kuriai nors temai neskiriame pakankamai dėmesio. Matau būtinybę daugiau pasakoti ir aiškinti apie žurnalistinio darbo virtuvę.
LRT turi savo standartus, kuriuos labai aiškiai apibrėžia ne tik etikos normos, bet ir mūsų reikli auditorija. Šventai tikiu kolegų iš Europos transliuotojų sąjungos (EBU) žodžiais, pasakytais protestų įkarštyje: „Jūs juk turite didžiulį visuomenės pasitikėjimą, tai svarbiausia!“ Taigi didžiausiu iššūkiu ir atsakomybe laikau pasitikėjimo išsaugojimą.
– Jeigu šiandien reikėtų apibrėžti vieną svarbiausią profesionalios žurnalistikos funkciją demokratinėje valstybėje, kokia ji būtų – informuoti, kontroliuoti valdžią, kurti pasitikėjimą ar padėti visuomenei susikalbėti?
– Mano supratimu, pagrindinė žurnalistikos funkcija nesikeičia – teikti nešališką informaciją apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, suprantamai aiškinti sudėtingas temas, kelti nepatogius klausimus.
Niekas šios funkcijos nepaneigė, nors dažnai bandoma sakyti, kad mūsų, profesionalių žurnalistų, darbą gali atlikti kiti, pavyzdžiui, nuomonės formuotojai ar dirbtinis intelektas. O kur dar kova su melagienomis, įrodymais pagrįstas jų demaskavimas ir auditorijos švietimas.
Pripažįstu ir funkciją vienyti, kviesti susikalbėti – tai priskirčiau prie visuomeninio transliuotojo prioritetų. Tačiau kartu matau, kad šiais laikais tai lengviau deklaruoti nei padaryti. Atrodo, kad žmonės nebenori vieni kitų girdėti, o turima nuomonė tampa absoliučia, nenuginčijama tiesa.