Apie tai, kodėl regionuose žmonės lengviau atveria savo namų duris ir gyvenimo detales, kaip pelnyti pašnekovo pasitikėjimą ir kodėl Lietuva kartais atrodo kaip „bambeklių šalis“, E. Kubilius kalbėjo Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
– Esate sakęs, kad žurnalistas yra tarsi laidas tarp faktų ir visuomenės. Kaip jūs suprantate šią atsakomybę šiandien, kai informacijos iš tikrųjų netrūksta, bet tuo pačiu pasitikėjimo vis dar reikia?
E. Kubilius: „Žmogus iš Raseinių lėktuvu skrenda į darbą – tokia irgi yra Lietuva“
– Sakyčiau, kad žurnalistika iš esmės kaip profesija ir mes, žurnalistai, nelabai kuo esame pasikeitę savo esme ir esybe. Mūsų darbas yra tinkamai, kokybiškai, teisingai ir tiksliai informuoti visuomenę. Kažkada, kai ta žiniasklaida tik atsirado, kai jos buvo nedaug, tai, natūralu, visuomenė mumis pasitikėjo, nes mes tik vieninteliai tokie ir buvome. Dabar, šiandien, XXI amžiuje, mes gyvename informacijos šiukšlyne ir veikiame tame sąvartyne.
Kažkaip turime padaryti, kad iškrautos baterijos tame šiukšlyne būtų surastos ir dar surastos visos tos, kurios neišsikrovusios, jas įdėti į kažkokį aparatą, kad tai veiktų. Tai mes gyvename labai sudėtingomis sąlygomis ir prisiimame tą atsakomybę už savo veiksmus. Nes kas įvyksta?
Kai visuomenė gyvena informacijos šiukšlyne, vis tiek žmonių gyvenime ateina etapas, kai jie tą supranta. Ir kai tame šiukšlyne ieško kažko, kuo galėtų pasitikėti.
Mes matome, kaip keitėsi galų gale ir mūsų reitingai, ir visuomenės susidomėjimas, kai prasidėjo koronavirusas. Feisbuko ekspertai, kiekviena Ziuzytė kiekviename kaime galėjo pasakyti, kad „AstraZeneca“ geriau, „Pfizeris“ – tas, anas.
Ir žmonės išvis nebežino, kas vyksta. Tada atsigręžia į tradicinę žiniasklaidą ir pagaliau pradeda klausyti, ką gi sako, pataria specialistai, domėtis jais. Vieni tiki, kiti netiki, bet tą atsigręžimą aš labai ryškiai pastebėjau.
Kitas dalykas – karas Ukrainoje. Tiek mes turime socialinių burbulų socialiniuose tinkluose. Žmonės gyvena mažoje Lietuvoje, mes vienas kitą pažįstame, tu atvažiuoji į savo kaimą ir tau aiškina, kad Ukraina vos ne pati karą pradėjo, kad Putinas gina rusus, kurie Ukrainoje gyvena, ir tu tada klausi: kur jūs gyvenate ir kas su jumis nutiko?
Jūs gyvenate alternatyvioje realybėje, kosmose ir nesuprantate elementaraus fakto. Yra dvi šalys, viena didelė užpuolė kitą mažytę – taškas, čia nėra daugiau ką analizuoti. Kaip žmonės susikūrė sau tokias sąmokslo teorijas?
Žinau žmones, kurie pasistatė teleskopus, kad tik jų matymo lauke nepastatytų 5G bokšto, nes gi, matai, ims kontroliuoti žmones. Ir tokie žmonės, taip galvojantys, gyvena tarp mūsų. Vadinasi, yra to informacijos šiukšlyno rezultatas. Ir mums, tradicinės žiniasklaidos atstovams, su tuo reikia dirbti, gyventi ir kažkokiu būdu žmonėms, kurie gyvena vos ne kitoje planetoje, vėl bandyti į tą pačią lėkštę įdėti.
– Jūsų darbe – ryto žinios ir pokalbiai su žmonėmis visoje Lietuvoje. Kas geriausiai padeda suprasti tą šalies pulsą? Ar kasdienės naujienos, o gal kaip tik lėti pokalbiai?
– Šalies pulsą geriausiai padeda suprasti viskas viename. Tu skaitai pagrindines naujienas, pasiėmęs tą naujienų pluoštą atvažiuoji į kaimelį ir žiūri, kiek tas naujienų pluoštas realiai atitinka tų konkrečių žmonių gyvenimą.
Kuo tu labiau domiesi, kuo daugiau keliauji po Lietuvą, su kuo daugiau žmonių bendrauji ir giliniesi į problemas, kad ir atrodytų, žiūrint iš Vilniaus, kažkur menkas, tuo geresnį šalies supratimą turi ir puoselėji.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia. Sakykim, ir kai kurie Vilniaus gyventojai, iškeliavę į Graikiją, Turkiją, Ispaniją, Italiją, jau, sakyčiau, pastarąjį dešimtmetį atsigręžia į Lietuvą. Pradeda keliauti ir kaip nustemba kai kurie. Aš kažkada padariau laidą, kaip Stanislovas iš Raseinių rajono lėktuvu skrenda į darbą Pasvalio rajone.
Jeigu geras oras, jis lėktuvu nuskrenda, nusileidžia savo lauke, padirba ir grįžta. Paleidome laidą ir žmonės sako: „Kad Lietuvoje taip vyksta, niekada nebūčiau galėjęs pagalvoti.“ Tai taip, jeigu tavo gyvenimas yra Vilnius, Druskininkai, Klaipėda, Birštonas su sanatorijomis, tai tu tikrai nesutiksi ūkininko, kuris į darbą skrenda lėktuvu. Nustemba, suprantat.
Arba, yra kapinių prižiūrėtojas, jis 30 metų tai dirba, nėra jokio registro, bet jis yra vaikščiojantis registras. Jis gali papasakoti – per 30 metų yra palaidojęs 2000 žmonių. Jo akyse. Tai kiek jis visko žino. Ir juokaudamas pats sako: „Va, čia vyras su dviem moterimis palaidotas – viena žmona, kita žmona. Mes vadiname – seksas trise čia vyksta kapinėse.“ Va tokį jis bajerį skelia, ir kitiems keista: „Nu, kaip čia tas vyras su dviem moterimis palaidotas?“
Gyvenime yra visko, tik mes ne viską pastebime. Nusistebime, kad kaip čia taip toje Lietuvoje yra. Nu, bet ko tu stebiesi? Tu važiuok, pasižiūrėk, kokia mes esame maža, bet skirtinga šalis. Ir kaip nedidelis skaičius žmonių mato tą pačią šalį. Tai mūsų šalies pulsą mums padeda pajusti domėjimasis viskuo, kuo keistesniais dalykais.
Susiję straipsniai
– Ir dabar tai, ką sakote, girdime, kad regionuose pašnekovai tikrai yra atviresni ir įdomesni, ir anksčiau tai ne kartą esate sakęs. Kaip jums pavyksta pelnyti jų pasitikėjimą, kad ryžtųsi pasakoti savo istorijas?
– Čia aš vieno kolegos pavyzdį papasakosiu. Mano jaunesnis kolega daro radijo laidą „Praeiviai“ ir jo tikslas – per metus 60 savivaldybių aplankyti ir gatvėje atsitiktinai sutiktus žmones kalbinti. Išvažiavo kažkur į Pasvalį, Varėnos rajoną, o dabar jau daro Vilniaus mieste, tai jis prasikeikė. Per pusę dienos jam beveik niekas nešnekėjo, nes mes Vilniuje gi visada kažkur skubame, visą laiką bėgame, o kur mes nuskubame? Niekur.
Tu atvažiuoji į miestelį, tau net nereikia ieškoti. Pasistatai mašiną, atsisėdi prie parduotuvės, pasidedi mikrofoną ir žmonės patys ateina, nes jie turi truputį mažesnį pasirinkimą, ką veikti. Mes čia dūstame savo rate, bėgame, bėgame, niekur nenubėgame kaip žiurkytės.
Žmonės turi daugiau laiko, jie kitokiu oru kvėpuoja, jie labiau visko norintys ir labiau vertinantys mažesnius dalykus. Dėl to tas skirtumas yra tarp didmiesčio gyventojo ir regiono gyventojo. Nereikia eiti į kryžiaus žygį, kad pelnytum tų žmonių pasitikėjimą.
Pirmiausia turi gerbti jo aplinką. Aš tiesiog stebiuosi, kaip eilinis tas kaimo gyventojas įsileidžia mane su kameromis ir komanda į savo namus, tokius, kokie jie yra, nepagražintus. Gal gėlė kažkokia pavytusi, dulkės nenuvalytos.
Jis visa tai palieka. O ar jūs įsileistumėte žurnalistą į savo namus su kameromis? Aš, pavyzdžiui, gyvenime to nepadaryčiau. Kaip tie žmonės mane įsileidžia su komanda, aš neįsivaizduoju, bet esu labai dėkingas, kad jie atveria savo gyvenimo detales man ir mes turime galimybę susipažinti, pamatyti tą tikrą vaizdą, kaip žmonės gyvena.
Tu negali teisti. Tavo tikslas yra sužinoti, kaip jie gyvena, kas juos džiugina ar vargina, ir tavo tikslas yra nuoširdžiai norėti tai sužinoti. Dirbtinę šypseną žmogus pamato, supranta, kad kažkas čia negerai. Žmonių pasitikėjimą pelno nuoširdumas.
– Per savo karjerą kalbinote ir aukščiausius šalies politikus, ir paprastus miestelių žmones. Jeigu reikėtų apibūdinti, kas šiandien labiausiai jungia Lietuvą ir kokį vaidmenį tame ryšyje turi žurnalistika?
– Šiandien Lietuvos žmones labiausiai jungia įprotis ar perdėtas pomėgis skųstis. Kiek yra daug bambančių žmonių. Kad ir pačiame kaime sėdi alkoholikas su bambaliu, jis bamba ir visiems nurodinėja. Ir paklausi: „O tu ką padarei, ką šaliai davei, kad reikėtų pasitempti dėl kitų?“ „Ne, nepadariau“, – sako. Mus jungia įaugęs į kraują noras skųstis, bambėjimas.
Žiniasklaida didelį vaidmenį atlieka. Aš tikrai nesu už tai, kad mes čia turime atsisėdę, kaip kažkada Seime buvo pasiūlymų, kad 50 proc. naujienų turi būti teigiamos, o 50 proc. – neigiamos. Pavyzdžiui, trys žmonės nuskendo, o du išgelbėjo. Tai čia teigiama ar neigiama naujiena? Gali pasižiūrėti kaip nori: du išgelbėjo – tai čia gerai. Arba trys nuskendo – tai čia jau neigiama naujiena.
Ne taip reikia skirstyti, bet mes, žurnalistai, irgi turime kažkaip kalbėti apie problemas, kurios iš tiesų yra svarbios ir darančios įtaką kaip įmanoma didesniam visuomenės ratui, o ne, kaip žinote, kartais knibinėtis: pasistatė ten mašiną, gavo baudą – baisiausia gi problema.
Susimokėk tą prakeiktą 30 eurų baudą ir gyvenk sau gyvenimą toliau. Tai mus jungia tas bambėjimas, ir žiniasklaida irgi truputį prie to prisideda, knibinėdama, nagrinėdama dalykus, kurie galbūt ne visada yra svarbūs. Tai aš siūlyčiau visiems orientuotis į ryškesnes problemas ir neskatinti bambėjimo kultūros.
Kaip šalis nuo nepriklausomybės atkūrimo – toli nuėjome. Visi žiūri akis išpūtę – graži ta Lietuva. Kaip žmonės namus savo tvarkosi, kiek daug laimingų žmonių, kai tu jų iš tiesų paklausi, kaip laikaisi. O jei nepaklausi, sutikai vieną, antrą, gali atrodyti, kad tu gyveni bambeklių šalyje. Bet reikia apsukti, išlaužti tuos žmones, ir tada tas įspūdis yra kitoks – viskas gerai su ta mūsų Lietuva.