Pasak žurnalistės, interviu nėra dvikova, o jo sėkmę parodo tai, ar žiūrovas po pokalbio sužinojo daugiau nei prieš jį.
Apie žurnalisto pareigą klausti, informacinio triukšmo keliamus iššūkius ir tai, kodėl kartais svarbiausi dalykai vyksta tyliai, R. Tapinienė pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
R. Tapinienė apie žurnalisto darbą: svarbiausi dalykai kartais vyksta tyliai
– Jūsų pokalbiuose dažnai dalyvauja žmonės, kurie priima valstybei svarbius sprendimus. Ar jaučiate, kad kartais žurnalistas tampa paskutiniu žmogumi, kuris visuomenės vardu gali užduoti nepatogų klausimą?
– Aš juokauju, kad nepatogu yra miegoti ant lubų, nes antklodė krenta. Nepatogių klausimų nėra. Jie visi yra būtini ir reikalingi. Žmogus, kuris yra galios pozicijoje, turi būti pasirengęs prisiimti atsakomybę ir būti atskaitingas.
Galbūt žurnalistas nėra paskutinis žmogus, turintis teisę užduoti tokius klausimus, bet jis tikrai yra vienas iš tų, kurie turi tokią pareigą. Kodėl priimtas vienas ar kitas sprendimas? Kaip tas sprendimas paveiks mus visus? Kuo remiantis jis priimtas? Tai klausimai, į kuriuos turime gauti atsakymus.
– Per daugiau nei du dešimtmečius dirbote radijuje, televizijoje, internete. Kaip manote, kas, nepaisant besikeičiančių platformų, žurnalistikoje išliko nepakitę?
– Smalsumas. Noras suprasti, kaip veikia žmogus ir pasaulis. Kaip žmogus veikia tame pasaulyje? Kokie yra priežastiniai ryšiai, koks yra kontekstas, kodėl vyksta taip, o ne kitaip? Manau, kad dar vienas svarbus dalykas yra pagarba auditorijai.
Žurnalistas yra tik tarpininkas, mediatorius tarp tų, kurie priima sprendimus, ir tų, kurie turės gyventi su tų sprendimų pasekmėmis. Tad žurnalisto darbas šiandien ypač svarbus – paaiškinti tą kontekstą.
– Viešojoje erdvėje dažnai girdime ne argumentus, o pozicijas. Kaip, jūsų manymu, žurnalistas gali grąžinti pokalbį ten, kur svarbiausi tampa ne emocijos, o faktai?
– Labai paprastais klausimais. O kuo jūs remiatės? Kas jus paskatino priimti vieną ar kitą sprendimą? Ar pamatavote, kokios bus to sprendimo pasekmės? Emocijos viešojoje erdvėje ar net žmonėms kalbantis tarpusavyje yra labai natūralus dalykas. Bet iš esmės juk viskas remiasi faktais.
– Esate sakiusi, kad naujienos yra jūsų stichija. Tačiau ar šiandien didžiausias iššūkis yra ne rasti naujieną, o padėti žmonėms suprasti jos reikšmę?
– Visiškai sutinku, nes šiandien gyvename milžiniško naujienų srauto sąlygomis. Nuo pandemijos laikų netgi yra atsiradęs terminas „infodemija“. Tradicinė žiniasklaida dažnu atveju jau nebėra ta platforma, kuri pirmoji paskelbia naujienas.
Tačiau šiandien ji yra ta medija, kuri gali paaiškinti, kas vyksta, kodėl vyksta ir kodėl, pavyzdžiui, kitame pasaulio krašte vykstantys politiniai įvykiai ar ekonominiai procesai yra svarbūs mums. Kokios bus jų pasekmės mums šiandien, rytoj, mūsų saugumui, mūsų piniginei ir, galų gale, mūsų kasdienybei?
Susiję straipsniai
– Politiniai interviu dažnai vertinami pagal tai, ar pašnekovą pavyko „prikalti prie sienos“, ar jis buvo prispaustas. O kaip jūs suprantate interviu sėkmę? Kada išeinate iš studijos jausdama, kad visuomenė iš tikrųjų gavo atsakymus?
– Kai visuomenė tuos atsakymus ir gauna. Socialiniuose tinkluose po įvairiausių interviu kartais pasirodo vertinimų, kad štai „prikalė prie sienos“, „sudaužė“, „uždaužė“. Bet aš nevertinu interviu kaip dvikovos ar bokso ringo, nes, vėlgi, grįžkime prie to, kad žurnalistas yra tarpininkas.
Žurnalistui nereikia pasirodyti kažkokiam išmintingesniam, daugiau žinančiam ir taip toliau. Žmogų, bent jau aš, kviečiuosi tam, kad jis paaiškintų savo motyvus, priežastis ir atsiskleistų kaip asmenybė.
Kartais tuos pačius klausimus reikia pakartoti antrą ir trečią kartą, nes tiesiog negauni atsakymo, uždavęs klausimą pirmą kartą. Ketvirtą kartą kartais net nebereikia jo užduoti, nes tai, kad žmogus neatsakė pirmą, antrą ir trečią kartą, rodo, jog jis tiesiog neturi atsakymo.
Geras interviu, mano nuomone, yra tada, kai kalbame apie turinį, o ne apie žurnalistą ir jo kalbintą žmogų. Ir kai žiūrovas po šio interviu turi daugiau atsakymų negu prieš jį įsijungdamas.
– Kaip jums atrodo, ar šiandien žurnalisto darbas labiau primena prožektorių, nukreiptą į tai, kas svarbu, ar švyturį, padedantį visuomenei nepasiklysti informacijos gausoje?
– Abu labai gražūs palyginimai – ir prožektorius, ir švyturys. Manau, kad jie abu atlieka skirtingas funkcijas. Prožektorius reikalingas tam, kad tamsoje galėtume apšviesti dalykus, kuriuos kas nors galbūt nori nuslėpti, nes tikrai ne visada viskas yra labai aišku iš pirmo žvilgsnio.
Kartais tarp žurnalistų pajuokaujame, kad jeigu vyksta koks nors skandalas, eik pasižiūrėti, kas tuo metu įtraukta į Seimo darbotvarkę. Gali būti, kad tuo metu, kai sudaromas įspūdis, jog vyksta kažkas labai svarbaus, gerokai svarbesni dalykai vyksta tyliai. Tad tas prožektorius labai reikalingas tokiems kampams apšviesti.
Kita vertus, švyturys taip pat yra labai gražus simbolis, nes jis parodo laivams, kur jie yra. Čia vėl grįžtame prie to, kad žurnalistai turi parodyti kontekstą – ne paaiškinti ir „sukramtyti“ visą informaciją ar pasakyti žmogui, kaip jis turi galvoti, bet padėti jam susigaudyti tame žinių vandenyne ir leisti apsispręsti pačiam.