Dar daugiau atsakomybės reikalauja darbas su šaltiniais, kurių suteikta informacija gali tapti reikšmingų publikacijų pradžia.
Apie žurnalisto ir šaltinio pasitikėjimą, ribą tarp on the record ir off the record, politines intrigas bei istorijas, po kurių prasideda realūs pokyčiai, A. Černiauskaitė pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
Susiję straipsniai
– Jūsų interviu dažnai išsiskiria tuo, kad pašnekovai pasako daugiau, nei buvo girdėta anksčiau. Kaip sukuriate tokį pasitikėjimą?
– Pamenu, vienas dėstytojas studijų metais mums pasakė, kad nesimėgautume savo klausimais – svarbiausia yra atsakymas. Su laiku supratau, kiek daug šiame patarime yra tiesos. Niekada nesistengiu suformuluoti kuo mandresnio klausimo, man norisi parodyti, atskleisti pašnekovą, o ne save.
Į interviu žanrą žiūriu kaip į pokalbį tarp dviejų žmonių, dėl to nesunku pastebėti, kad tuose mano pokalbiuose būna nemažai buitinio stiliaus – ne tardymo, o klausymosi ir reagavimo į tai, kas buvo pasakyta. Kai žmogus jaučia, kad jo yra klausomasi, perklausiama, tikslinamasi, gal net paprieštaraujama, pokalbis vyksta natūraliai, jis pats labiau įsitraukia, nori diskutuoti, tampa atviresnis.
Jei klausimai labai formalūs, tokie patys dažniausiai būna ir atsakymai. Svarbu nepamiršti ir pašnekovą apšildančių klausimų, o ne bėgti stačiai į dilgėles.
– Kaip suprantate, kad žmogus jau pasirengęs papasakoti istoriją, informaciją, kurios iki tol niekam nepasakojo?
– Tam reikia atlikti namų darbus dar iki paties interviu. Klausimais prieš pokalbį niekada nesidalinu, bet pagrindinės temos, kuriomis kalbėsimės, neretai būna aptariamos. Tiesą pasakius, kažkokių taisyklių tam neturiu – būna, įspėji pašnekovą, kad norėsi pasikalbėti vienu ar kitu klausimu, kurio jis galbūt privengia. Sako, kad ne, nekalbėsiu. Tada klausi: „O kodėl?“ Bandai įtikinti, paaiškinti, kodėl visuomenė turi tai žinoti.
Bet dažniausiai viskas vyksta ekspromtu – jau interviu metu eini po truputį, žingsnis po žingsnio, jei reikia – atsitrauki, tada vėl sugrįžti. Iš pokalbio dinamikos, tono, kūno kalbos galima suprasti, kada žmogus yra pasiruošęs. Svarbu neateiti su išankstiniu nusistatymu, nes pašnekovas tai jaučia. Jei ateini su natūraliu smalsumu, noru sužinoti, suprasti, atsakymas bus atviresnis.
– Išskirtinės publikacijos dažnai prasideda nuo vieno šaltinio. Kaip kuriamas toks ilgalaikis pasitikėjimas tarp žurnalisto ir informacijos šaltinių?
– Jokios paslapties čia neatskleisiu – svarbiausia yra pasitikėjimas. O jam sukurti reikia laiko. Ryšys tarp žurnalisto ir jo šaltinių yra grįstas abipusiu profesiniu interesu ir pasitikėjimu: žurnalistui reikia tam tikros informacijos, o šaltiniui – kad ta informacija būtų paviešinta.
Savo šaltinius labai saugau. Kartais būna, kad vienas pasidomi, o kas gi yra tie kiti, ir atvirkščiai, bet tokia informacija niekuomet nesidalinu. Manau, kad taip ir tas šaltinis, kuris klausia, supranta, jog jo neišduodu kitam šaltiniui, kuris galbūt klausia to paties.
Labai svarbu laikytis ribos tarp to, kas yra pasakoma oficialiai (on the record), ir to, kas lieka tik kontekstui, asmeniniam žinojimui (off the record). Jos peržengti negalima. Čia vėl grįžtame prie to paties pasitikėjimo.
Jautresnės situacijos būna su šaltiniais ne politikoje, kur keitimasis informacija yra daugmaž įprastas reiškinys, o institucijose, darbovietėse, kai žmogus, neturintis patirties bendrauti su žurnalistais, neturintis pasitikėjimo žurnalistu, nori papasakoti apie kokį nors įvykį, neteisybę, melą ar nusikalstamą veiką, bet baiminasi, kad vadovybė sužinos, kad jis susilauks pasekmių ir panašiai.
Naujausias pavyzdys būtų mano publikacija apie incidentą pasienyje, kai buvo bandoma nuslėpti, kas ten iš tiesų įvyko, kaip vienas mūsų pasienietis buvo aptalžytas nelegalų, tempiamas Baltarusijos link. Pirminė žinia apie patį incidentą pasirodė portale Delfi, tada pradėjau aiškintis įvykio detales, o tai padaryti buvo be galo sunku, užtrukau kelias savaites, kol pavyko rasti pasieniečių, žinančių, kas ten nutiko ir nebijančių papasakoti net anonimiškai. Suprantu, tai yra jautri informacija, tikrai nėra viskas taip paprasta, ne vienos durys prieš nosį būna užtrenktos, bet čia jau yra paties žurnalisto užsispyrimo, gebėjimo įtikinti žmogų, kad jis gali juo pasitikėti, jog tiesa yra svarbu, klausimas.
Žurnalistas privalo saugoti savo šaltinio konfidencialumą. Jis saugomas net teisme, išskyrus kelis išimtinius atvejus, kai kyla pavojus žmogaus gyvybei ar valstybės saugumui.
– Ar šiandien sunkiau rasti informaciją, žmones, kurie išdrįstų ja pasidalinti?
– Informaciją – ne, žmones – taip. Prie to prisidėjo ir pačių žurnalistų negebėjimas išlaikyti ribos tarp on the record ir off the record informacijos. Neseniai turėjome ir uždaro partinio posėdžio, kai galimai buvo bandoma jį įrašyti, atvejį. Nebesuskaičiuočiau, kiek kartų po to politikai laidė juokelius apie paliktus tušinukus – jei tik publikuoji kokią nors iš šaltinių gautą informaciją, žiūrėk, jau sulauksi klausimo, ar ją susirinkai iš tušinuko.
Jau kiek pabodo – visi juokai turi savo galiojimo laiką. Jaučiu tos istorijos pasekmes ir praktikoje, kai neformaliai bendraudama su politikais sulaukiu klausimo, ar slapta jų neįrašinėju. Vėlgi, tada viskas dar kartą grįžta į pradžią – pasitikėjimą.
– Kaip atskiriate gandą nuo istorijos, kuri verta straipsnio?
– Tikrini. Kitos išeities nėra. Eini, ieškai dar bent vieno šaltinio, kuris pasakytų tą patį. Visada reikia įsivertinti motyvus ir laiką, kas, kada ir kodėl pasako vienokią ar kitokią informaciją. Politikoje yra daug vidinių intrigų, todėl svarbu suprasti priežastis. Pati informacija gali nebūtinai būti neteisinga, bet pasitaiko, kai ji būna hiperbolizuojama. Kartais tyčia, kartais ne, tiesiog tam politikui būtent taip pasirodė. Geriausia neskubėti.
– Kiek jūsų darbe svarbi kantrybė ir atsakomybė – nuo ilgo derėjimosi dėl informacijos gavimo iki patvirtinimo bei galvojimo apie tai, kas įvyks po publikacijos pasirodymo?
– Labai svarbi, bet su kantrybe būna sunkiausia. Ypač, jei turi išskirtinės informacijos, o gyvename ir dirbame konkurencinėje aplinkoje. Bet tie, kurie jaučia atsakomybę, privalo išmokti ir kantrybės – jau geriau vėliau, bet kokybiškiau. Turiu pripažinti, kad ne visada pavyksta, darbas naujienų portale intensyvus, įšoki į tą įvykių sūkurį ir esi priverstas bėgti. Tikrai yra kur tobulėti ir apie ką pagalvoti. Turbūt visiems.
O kas vyks po publikacijos paskelbimo – pagalvoju, bet stengiuosi pernelyg to nemodeliuoti. Būna, įsivaizduoji, kaip kažką pakeisi, o viskas ir toliau stovi vietoje. Tiesa, būna ir atvirkščiai, kaip nutiko su „savaitės kultūros ministru“.
Žurnalisto darbas yra atskleisti, parodyti, paaiškinti, o jau toliau eismą reguliuoja politikai ir atsakingos institucijos. Taip pat ir visuomenė, nuo kurios reakcijos daug kas priklauso.
– Ar yra interviu, kuris pakeitė jūsų supratimą apie žurnalisto vaidmenį?
– Supratimą apie žurnalisto vaidmenį keičia tie interviu, po kurių įvyksta realūs pokyčiai – pradedami ikiteisminiai tyrimai, keičiami įstatymai, atleidžiami arba patys pasitraukia netinkamai savo darbą vykdantys asmenys, teisybės sulaukia nukentėję žmonės. Gali būti ir paprastesnių atvejų – pripažįstamos klaidos, išsakomi atsiprašymai. Kai matai, kad dėl tavo įdėto darbo kažkas keičiasi, tai natūraliai motyvuoja.
Žvelgiant į pastarųjų metų istorijas – buvusių premjerų klystkelius, tam tikrų ministrų nekompetenciją, „čekiukų“ skandalus – žurnalistų vaidmuo yra kaip niekad ryškus.