Žurnalistų profesionalų asociacijos pirmininkė, „Redakcijos“ žurnalistė Birutė Davidonytė sako, kad būtent suvokimas, jog tavo darbas gali kažką pakeisti į gera, padeda atlaikyti ir sunkiausias šios profesijos akimirkas.
Apie visuomenės paramą žurnalistams, laisvo žodžio gynimą, augantį politikų siekį diskredituoti žiniasklaidą ir tai, kodėl reputacija yra didžiausias žurnalisto turtas, B. Davidonytė pasakoja Lrytas inicijuotame projekte „Žmonės, kurie šviečia“, šįkart subūrusiame skirtingų Lietuvos redakcijų profesionalus.
Projektas gimė siekiant atkreipti dėmesį į žmones, kurių kasdienis darbas padeda patikimai informacijai pasiekti visuomenę.
B. Davidonytė: „Vienintelė žurnalisto galia – gerai papasakoti istoriją“
– Tiriamoji žurnalistika dažnai tampa ne tik informacijos šaltiniu, bet ir visuomenės veiksmų katalizatoriumi. Kada pajutote, kad žurnalisto darbas gali išjudinti žmones veikti?
– Manau, kad noras pakeisti pasaulį manyje buvo nuo pat pradžių. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl pasirinkau šią profesiją. Žurnalistika, o ypač tiriamoji žurnalistika, kuri išryškina įvairias problemas ir negeroves, gali pasaulį ar valstybę, kurioje gyveni, padaryti šiek tiek geresnę.
Ne kartą yra buvę, kad po žurnalistinių tyrimų pasikeičia įstatymai, atleidžiami korumpuoti pareigūnai, o visuomenė sureaguoja į žurnalistų iškeltas istorijas. Man atrodo, ypač pastaraisiais metais turėjome daug tokių pavyzdžių – net Vyriausybė pasikeitė po žurnalistų tyrimų.
Tai yra puiki profesija, kurioje gali pakeisti dalykus. Ir tas jausmas, kad gali kažką pakeisti į gera, labai motyvuoja. Šiame darbe būna visko – ir gerų, ir blogų, ir sunkių akimirkų. Bet kai supranti, kad dėl tavo darbo kažkas pasikeitė į gera, šis jausmas atperka viską.
– Po jūsų tyrimų ne kartą matėme visuomenės reakciją – protestus, diskusijas ir didesnį pilietinį aktyvumą. Kaip pati vertinate momentą, kai žurnalistika peržengia publikacijos ribas?
– Vėlgi, tai tiesiogiai nepriklauso nuo žurnalisto. Aš dažnai sakau, kad vienintelė žurnalisto galia yra papasakoti istoriją ir papasakoti ją gerai. Nuo žurnalisto, nuo manęs konkrečiai, juk nepriklauso, ar po tyrimo kas nors sureaguos. Kaip visuomenė sureaguos į tyrimą, niekada iki galo nežinai.
Prieš publikuodamas tyrimą nežinai, ar reakcija bus, ar ne. Tavo vienintelė galia – kuo geriau papasakoti konkrečią istoriją visuomenei. Tačiau kai pamatai, kad visuomenei tai svarbu, kad ji sureagavo, o į pateiktą informaciją dėmesį atkreipė ir politikai bei institucijos, man tai yra didelis motyvacijos šaltinis toliau dirbti šį darbą.
Būtent tada supranti, kad tavo darbas nėra veltui ir jis gali kažką pakeisti.
– Kaip manote, ar šiandien laisvas žodis labiau ginamas teismuose, redakcijose ar pačių žmonių pasiryžimu jį ginti?
– Manau, kad visur. Laisvas žodis turėtų būti ginamas visur. Labai svarbu, kad žurnalistai jaustųsi drąsūs redakcijų viduje. Taip pat svarbu, kad teismuose būtų formuojami gerieji precedentai, ginamas laisvas žodis ir žurnalistinės vertybės.
Tačiau žvelgiant į pastarąjį pusmetį, man ypač džiugu, kad Lietuvos visuomenė aiškiai parodė suprantanti laisvo žodžio ir nepriklausomos žiniasklaidos reikšmę. Tai matėme per pilietinį aktyvumą ir protestus, į kuriuos susirinko dešimtys tūkstančių žmonių.
Tikriausiai niekas nesitikėjo, kad tiek daug žmonių Lietuvoje yra pasiruošę ginti žiniasklaidą, žurnalistus ir laisvą žodį. Ir ne vienadiene akcija – žmonės buvo pasiruošę ilgai ir atkakliai eiti į šešis protestus ir kovoti už šias vertybes.
Man atrodo, kad tai yra didžiulis paskatinimas kiekvienam žurnalistui, nes matome, jog Lietuvos visuomenė supranta laisvos žiniasklaidos reikšmę.
G. Bitvinsko nuotr.
– Tiriamoji žurnalistika dažnai būna nepatogi. Ar jaučiate, kad visuomenė šiandien yra labiau pasirengusi ginti žurnalistus, kurie kelia nepatogius klausimus?
– Taip. Kaip ir sakiau, tai labai aiškiai pamatėme protestų metu. Protestai buvo dėl visuomeninio transliuotojo, bet manau, kad visuomenė iš esmės gynė laisvos ir nepriklausomos žiniasklaidos principą. Man atrodo, kad po šių protestų visi žurnalistai turėtų jaustis stipriau, nes pamatė, kad žurnalistika Lietuvoje turi palaikymą.
Dažnai žurnalistai gyvena tam tikrame burbule. Matome žemus pasitikėjimo žiniasklaida rodiklius, daug kritiškų komentarų žurnalistams socialiniuose tinkluose, todėl lengva patikėti, kad visi apie tave galvoja blogai, kad žurnalistais apskritai nepasitikima, o visuomenė į juos žiūri kritiškai.
Tačiau kai pamatai realius žmones, pasiruošusius ginti nepriklausomą žiniasklaidą, supranti, kad tokioje šalyje dirbti šį darbą yra didelė garbė. Kartu tai ir didelė atsakomybė, kuri gula ant pečių.
Man atrodo, kad dabar kiekvienas žurnalistas gali jaustis daug stipriau. Pirmą kartą turėjome tokį atvejį, kai visuomenė galėjo labai aiškiai parodyti, ką galvoja apie žurnalistus. Ir pamatėme, kad visuomenė yra pasiruošusi ginti ne tik tiriančius žurnalistus, bet ir patį žurnalistikos principą.
Susiję straipsniai
– Kaip manote, ar galima sakyti, kad pasitikėjimas žiniasklaida kuriamas ne tik atskleidžiant faktus, bet ir parodant, kad tiesa vis dar svarbi visuomenei?
– Manau, kad tai yra vienas svarbiausių dalykų. Pasitikėjimas kuriamas per reputaciją, o vienintelis ir didžiausias žurnalisto turtas, mano manymu, yra jo reputacija.
Kai žurnalistas daug metų atskleidžia įvairius faktus, principingai laikosi savo pozicijos, neina į kompromisus su sąžine, visuomenė tai pastebi. Man atrodo, kad tai didina pasitikėjimą tiek žurnalistais, tiek konkrečiomis žiniasklaidos priemonėmis.
Kaip ir sakiau, pasirodo, Lietuvoje žmonės pakankamai pasitiki žiniasklaida, kad neapsiribotų vien komentarais socialiniuose tinkluose, bet būtų pasirengę tam skirti ir savo laiką. Tad žurnalisto reputacija čia yra svarbiausias dalykas. O iš žurnalistų reputacijos galiausiai susideda ir pačių žiniasklaidos priemonių reputacija.
– Kas, jūsų manymu, šiandien kelia didžiausią grėsmę laisvam žodžiui – cenzūra, informacijos perteklius ar žmonių abejingumas?
– Man atrodo, kad gyvename šiek tiek pasikeitusiame pasaulyje, o tas pokytis prasidėjo 2016 metais, kai Jungtinių Valstijų prezidentu tapo Donaldas Trumpas ir pradėjo labai aktyviai žeminti žurnalistus bei diskredituoti jų reputaciją. Pirmą kartą pamatėme tokias aukštas pareigas einančio politiko sistemingą žurnalistų reputacijos menkinimą. Buvo sakoma, kad žurnalistai skleidžia netikras naujienas, jie net buvo vadinami žmonių priešais. Ir tai labai išplito.
Dabar Jungtinėse Valstijose situacija tik pablogėjo, tačiau šis reiškinys paplito ir kitose pasaulio šalyse. Tai persikėlė ir į Lietuvą. Turėjome valdančiąją partiją, kuri oficialiai priėmė rezoliuciją, kurioje žurnalistai taip pat vadinami žmonių priešais.
Nuolat bandoma diskredituoti žurnalistų reputaciją, menkinti žiniasklaidos, kaip stabdžių ir atsvarų sistemos dalies, reputaciją – ir tai daroma iš labai aukštų politinių tribūnų. Man atrodo, kad tai yra didelė grėsmė, nes žurnalistai gali susidurti su pasitikėjimo krize, kai politikai, turintys didelę galią ir auditoriją, aktyviai bando diskredituoti žiniasklaidą.
Manau, kad tai viena iš naujųjų grėsmių, naujų politinių normų, kurių anksčiau neturėjome ir su kuriomis gyvename dar tik kelerius metus.