Vienas deklaruojamų ES tikslų – iki 2040 m. pasiekti „kartą be tabako“. Tačiau diskutuojant, kokiomis priemonėmis tai siekti, išryškėja ir fundamentalesnis klausimas: koks iš tiesų turėtų būti Europos tabako politikos tikslas – mažinti rūkymą ir jo sukeliamą žalą ar siekti mažinti patį nikotino vartojimą?
Mano vertinimu, dabartinėje ES tabako politikoje vis dažniau suplakami du skirtingi tikslai – su rūkymu susijusios žalos eliminavimas ir paties nikotino vartojimo eliminavimas. ES reguliavimo požiūris linkęs labai skirtingos rizikos produktus priskirti tai pačiai kategorijai.
Tačiau turime tvirtą žinių pagrindą, rodantį, kad nikotino produktai tarpusavyje konkuruoja ir gali vieni kitus pakeisti. Todėl racionalesnis požiūris būtų taikyti rizikai proporcingą reguliavimą, kuris skatintų vartotojus rinktis mažiausiai pavojingus produktus.
Susiję straipsniai
„Be nikotino“ ir „be dūmų“ nėra tapatūs visuomenės sveikatos tikslai. Jeigu galutinis tabako politikos tikslas yra užkirsti kelią vėžiui, širdies ir kraujagyslių ligoms, lėtinei obstrukcinei plaučių ligai ir ankstyvoms mirtims, tuomet ES politikos vertinimo centre turi išlikti skirtingų nikotino vartojimo būdų santykinė rizika ir jų galimybė pakeisti cigaretes.
Po 40 metų darbo tabako politikos tyrimų srityje man teko, nors ir gana nenoriai, pripažinti, kad tolesnis tradicinių tabako kontrolės priemonių griežtinimas duos vis mažesnę grąžą. Dar intensyvesni įspėjimai ir kampanijos, mokesčių didinimas, griežtesni elgesio ribojimai, rūkymo socialinio nepriimtinumo didinimas ir rūkančiųjų stigmatizavimas ne tik duos vis mažesnį papildomą efektą, bet ir užkraus papildomą naštą jau ir taip pažeidžiamai žmonių grupei bei didins nelegalią prekybą.
Savo tyrimuose nagrinėjau etinius iššūkius, kylančius toliau griežtinant tabako kontrolę šalyse, kurios jau turi stiprią jos infrastruktūrą, tačiau tuo pat metu sudaro kliūtis pereiti prie nedegių produktų, tokių kaip elektroninės cigaretės ir nikotino maišeliai.
Po 60 metų kovos su tabaku ES vis dar yra 90–100 mln. rūkančiųjų, o dėl rūkymo kasmet miršta apie 700 tūkst. žmonių. Elektroninės cigaretės ir nikotino maišeliai toli gražu nėra nerizikingi, tačiau papildoma nauda sveikatai visiškai atsisakius šių produktų nėra lygi naudai, kurią visuomenės gautų likusiems rūkaliams perėjus nuo cigarečių prie nedegių nikotino produktų.
Švedijos ir Norvegijos patirtis rodo kitą kelią. Šiose šalyse esame labai priartėję prie visuomenės be rūkymo dėl stiprios tabako kontrolės infrastruktūros ir – ne mažiau svarbu – dėl to, kad rinkoje mažesne kaina buvo prieinami nedegūs oraliniai nikotino produktai, tokie kaip snusas. Snusas šiose dviejose šalyse iš esmės nukonkuravo cigaretes, o šis perėjimas nepadidino bendros nikotino rinkos apimties.
Mūsų tyrimai rodo, kad tai įvyko dėl trijų pagrindinių mechanizmų. Pirma, snusas ilgą laiką buvo dažniausiai naudojama priemonė metant rūkyti. Antra, į tabako vartojimą linkusiam jaunimui snusas tapo alternatyva cigaretėms. Trečia, rūkančiųjų papildomai vartojamas snusas sumažino jų surūkomų cigarečių – pavojingiausio produkto – kiekį.
Mūsų logika buvo tokia: leidus rinkoje būti mažesnės rizikos nikotino produktams, rezultatai visos visuomenės mastu bus geresni nei tuomet, kai visi nikotino ir tabako produktai pirmiausia reguliuojami draudimais ir ribojimais.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad tabako suvartojimas vienam gyventojui Švedijoje yra maždaug toks pat kaip ES vidurkis, tačiau su tabaku siejamas mirtingumas yra išskirtinai mažas, palyginti su ES, nes tabakas ten daugiausia vartojamas snuso forma. Produktas gali būti žalingas vertinant jį atskirai, tačiau kartu būti naudingas visos visuomenės mastu, jeigu jis pakeičia daug pavojingesnį produktą.
Šį modelį galima pritaikyti ir kitose ES valstybėse, o dabar yra tinkamas laikas perimti tokį požiūrį. ES padarė klaidą 1992 m. uždrausdama snusą, tačiau šiandien, kai turime daug platesnį nedegių nikotino produktų pasirinkimą, pagaliau atsirado unikali galimybė palaipsniui atsisakyti cigarečių ir rūkymo Skandinavijos keliu.
Žinoma, susirūpinimas jaunimu ir nikotino nevartojančiais žmonėmis yra pagrįstas. Tačiau tai nėra tas pats, kas įrodyti, jog pats nikotino vartojimas yra viena pagrindinių ligų, lemiančių milžinišką su rūkymu susijusį mirtingumą, priežasčių.
Yra pagrįstų priežasčių griežtai reguliuoti jaunimo galimybes įsigyti tokius produktus, jų skonius, rinkodarą, produktų patrauklumą, nikotino koncentraciją ir reklamą. Problema atsiranda tada, kai jaunų nikotino nevartojančių žmonių apsauga ir siekis neleisti pradėti vartoti nikotino tampa dominuojančiu principu reguliuojant produktus, kurie gali pakeisti cigaretes jau rūkantiems žmonėms ir nukreipti į cigaretes linkusį jaunimą nuo rūkymo pradžios.
Politika, kuri uždraudžia arba smarkiai apriboja gerokai mažesnės rizikos nikotino produktus, tačiau tuo pat metu leidžia toliau pardavinėti cigaretes, rizikuoja pažeisti proporcingumo, žalos mažinimo, autonomijos, nepakenkimo ir paskirstymo teisingumo principus. Trumpai tariant, tai neetiška.
Etinė problema atsiranda tada, kai siekis sukurti visuomenę be nikotino nustelbia daug aktualesnį visuomenės sveikatos tikslą – mažinti rūkymo sukeliamų ligų ir mirčių skaičių. Politikai leidžia utopinei ir nepasiekiamai visuomenės be nikotino vizijai užgožti daug svarbesnę, didesnę ir neatidėliotiną likusio rūkymo problemą, kuri pirmiausia koncentruojasi socialinėse grupėse, jau ir taip patiriančiose papildomą naštą.
Atėjo laikas ES politikams į šią problemą pradėti žiūrėti „iš apačios į viršų“. Iki šiol daugiausia buvo taikomas paternalistinis požiūris „iš viršaus į apačią“.
Nikotinas kaip stimuliuojanti medžiaga vartojamas tūkstančius metų, ir jo vartojimas išliko nepaisant visų bandymų jį eliminuoti. Istorija rodo, kad visuomenėje visada bus nikotino poreikis. Mes, dirbantys sveikatos srityje, pernelyg nenoriai bandėme suprasti daugybę labai skirtingų motyvų, dėl kurių žmonės jį vartoja.
Buvome linkę nikotino vartojimą aiškinti vaizduodami vartotojus kaip bevales priklausomybės aukas, kurias apgavo ciniška industrija. Tai pernelyg supaprastintas ir neišsamus paaiškinimas. Kai apie nikotiną kalbame tik kaip apie problemą, visuomenės sveikatos srityje susidarome iškreiptą vaizdą, kodėl žmonės jį vartoja. Galimos jo teikiamos naudos nereiškia, kad nikotinas yra nekenksmingas ar tinkamas visiems, tačiau jos padeda paaiškinti jo paklausą, kurios negalima aiškinti vien priklausomybe.
Švedija įrodė, kad visuomenė be rūkymo yra pasiekiama. Tačiau išplėsti šį tikslą iki visuomenės be tabako, o juo labiau – be nikotino, yra visiškai nerealu.
ES politikai rizikuoja klasikiniu „mission creep“ atveju: pasiekus pažangą, pradinis tikslas mažinti rūkymo daromą žalą palaipsniui išplečiamas iki naujos ambicijos sukurti visuomenę be nikotino. Tokia ambicija savo ruožtu reikš tokias priemones kaip elektroninių cigarečių ir nikotino maišelių draudimai, kurie gali pakenkti būtent pradiniam tikslui – mažinti rūkymo daromą žalą.
Apie autorių
Prof. Karlas E. Lundas – Norvegijos visuomenės sveikatos instituto vyresnysis tyrėjas, tabako kontrolės srityje dirbantis nuo devintojo dešimtmečio vidurio. 2006–2018 m. jis buvo Norvegijos alkoholio ir narkotikų tyrimų instituto tyrimų direktorius, anksčiau dirbo Norvegijos vėžio draugijoje ir Oslo universitete. K. E. Lundas yra dalyvavęs Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) ekspertų komitetų veikloje, o 2000 m. jam skirtas Norvegijos medikų asociacijos apdovanojimas už darbą prevencinės medicinos srityje.
Viena pagrindinių jo tyrimų krypčių – tabako kontrolė ir žalos mažinimas, įskaitant skirtingų nikotino produktų vaidmenį mažinant cigarečių vartojimą. Savo darbuose K. E. Lundas nagrinėja rizikai proporcingo reguliavimo, nikotino produktų tarpusavio pakeičiamumo ir tolesnio tabako kontrolės griežtinimo etinius bei visuomenės sveikatos aspektus.