Apie šį pasirinkimą, lyderystę ekstremaliomis sąlygomis ir teisininkų pareigą nelikti nuošalyje Ivanas Miščenko pasakoja interviu, o jau spalio 15 dieną jis atvyks į Vilnių ir dalyvaus pirmą kartą Lietuvoje rengiamoje tarptautinėje teisininkų konferencijoje „LAW FORUM 2026“, kur kartu su kitais pranešėjais diskutuos apie teisininkų vaidmenį valstybėje, atsakomybę bendruomenei ir institucijų atsparumą krizių akivaizdoje.
– Jūs buvote Aukščiausiojo Teismo teisėjas tuo metu, kai prasidėjo plataus masto invazija. Kada supratote, kad eiti teisėjo pareigas nebepakanka ir turite asmeniškai prisidėti prie gynybos?
– Visa šalis pabudo 5 val. ryto ir suprato, kad Kyjivas bombarduojamas ir prasidėjo plataus masto karas. Tai buvo tarsi viską nusiaubiantis gaisras ar kita stichija, o senasis, saugus ir patogus pasaulis akimirksniu išnyko.
Susiję straipsniai
Paprašiau žmonos pasiruošti išvykimui ir nusipirkau pakelį „Marlboro“ (tiesa, sėkmingai mečiau beveik prieš 5 metus). Nuėjau į Aukščiausiąjį Teismą, bet gana greitai supratau, kad nėra jokio plano, ką daryti, žmonės buvo sukrėsti ir sutrikę.
Todėl, kai pasaulis visais atžvilgiais tapo tik juodas ir baltas, sugalvojau planą – perkelti šeimą į saugią vietą ir įstoti į kariuomenę arba teritorinę gynybą, nes tai buvo visiškai natūralu ir akivaizdu.
– Kaip pasikeitė jūsų supratimas apie „pareigą valstybei“ – nuo teismo salės iki fronto linijos? Kas buvo sunkiausia psichologiniame perėjime nuo teisėjo prie būrio vado?
– Kai gini savo šalį su kulkosvaidžiu rankose ir turi žmonių, kurie laukia tavo įsakymų, ši „pareiga valstybei“ tampa kažkuo labai konkrečiu ir apčiuopiamu. Kita vertus, psichologiškai aš kovojau už savo ginklo brolius, ten nejaučiau visų tų sudėtingų teorinių klausimų. Sunkiausia buvo prisiimti atsakomybę už kitų žmonių gyvybes. Tai sunkiausia, kas tik gali būti.
– Į frontą atvykote ne kaip karjeros karininkas, o kaip civilis, turintis teisinės ir institucinės patirties, o autoritetas pirmiausia buvo siejamas su jūsų civiliniu profesiniu statusu – Aukščiausiojo Teismo teisėjo pareigomis. Kaip pavyko pereiti prie karinio vadovavimo ir įgyti autoritetą tarp ginklo brolių? Ką reiškia lyderystė tokiomis ekstremaliomis sąlygomis? Ką reiškia staiga tapti atsakingam už žmonių gyvybes, neturint ilgalaikio karinio mokymo ar pasiruošimo?
– Na, teoriškai aš turėjau karinį antrojo leitenanto laipsnį, kurį gavau baigęs universitetą. Ir būtent tas laipsnis man leido prisijungti prie ginkluotųjų pajėgų. Iš tiesų neturėjau jokios karinės ar kovinės patirties, man netgi nepatinka medžioti. Kita vertus, mane supo tokie patys žmonės kaip aš – kariuomenės savanoriai iš taikaus civilinio gyvenimo. Visi puikiai supratome, kodėl čia atvykome ir ką turime daryti.
Kalbant apie lyderystę ir autoritetą, nemanau, kad yra didelis skirtumas tarp karinio ir civilinio požiūrio. Jei nori užsitarnauti pagarbą, turi būti pavyzdys žmonėms, turi pats atlikti viską, ko tikiesi ir iš jų. Nesvarbu, ar tai tranšėjų kasimas, dalyvavimas mūšyje, ar atsargų užsakymas. Ir dar – ne save, o tave supančius žmones – kolegas ar ginklo brolius – laikyti svarbiausiais ir jais rūpintis. Tuomet jie rūpinsis tavimi ir vieni kitais. Tai padeda ir kasdienybėje, ir mūšio lauke. Manau, kad tai yra pagrindinis skirtumas tarp mūsų kariuomenės ir rusų – jie elgiasi su savo žmonėmis kaip su šiukšlėmis ir visiškai nesirūpina nuostoliais.
– Ar jūsų, kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjo, statusas padėjo ar trukdė jums būti laikomam savu tranšėjose?
– Iš pradžių mano ginklo broliai manimi netikėjo, manė, kad aš juokauju, bet kai iš tikrųjų sužinojo, kad sakau tiesą, iš esmės niekas nepasikeitė. Svarbiausia buvo tai, koks esi žmogus, tavo statusas civiliniame gyvenime iš tikrųjų neturi reikšmės. Vienintelis dalykas, kuris pasikeitė, yra tai, kad tapau nemokamu teisiniu konsultantu visais paprastais teisiniais klausimais – skolų, skyrybų, paveldėjimo.
– Ar manote, kad taikos metu visuomenės nepakankamai įvertina, kaip greitai teisinės ir institucinės sistemos gali žlugti susidūrus su puolimu? Kokias pamokas Europos visuomenės turėtų išmokti iš Ukrainos patirties karo ir teisinių sistemų atžvilgiu?
– Kadaise supratau, kad mano tėvų karta buvo pirmoji ir, tikriausiai, vienintelė per daugelį metų, kuri puoselėjo šią iliuziją, kad karas niekada nepasikartos, bent jau Europoje. Fukuyamos „istorijos pabaigos“ koncepcija mums padarė meškos paslaugą.
Kita vertus, visi mano protėviai, pradedant seneliais, patyrė karus ir revoliucijas. Ir tai buvo gyvenimo dalis. Jie susipažino, įsimylėjo, dirbo, gyveno ir kartais turėjo eiti į karą arba karas juos paveikė. Ir jie neturėjo jokių iliuzijų apie šį pasaulį. Skirtingai nei mūsų karta ir mūsų tėvų karta.
Taigi, pirmas dalykas, kurį pasakyčiau, – atsikratykite iliuzijų. Saugumas nėra garantuojamas, jis yra sukuriamas ar iškovojamas. Antra – šiuolaikinis karas paveiks kiekvieną. Tai nereiškia, kad visi eis į tranšėjas, žinoma, ne. Bet niekam nepavyks likti neutraliam ir nepaliestam. Todėl būtina tą suprasti ir turėti ir asmeninį, ir institucinį planą – paprastą ir aiškų. Kuo geriau pasiruošite, tuo stipresnės taps jūsų institucijos.
– Kokią žinią perduotumėte teisininkams, kurie mano, kad karas ar kitos kritinės situacijos valstybėje yra „kieno nors kito atsakomybė, nes kiekvienas turi tiesiog atlikti savo darbą“?
– Manau, kad jūsų ryšiai su visuomene, šeima, draugais ir savo valstybe yra daug gilesni, nei jūs manote. Demokratija ir valstybės išlikimas priklauso nuo visų sutelktų pastangų, nepriklausomai nuo profesijos. Visi piliečiai yra įsipareigoję savo šaliai, bendruomenei, artimiesiems, todėl likti nuošalyje ir laukti, kol kiti padarys, reiškia silpninti valstybę ir jos, o kartu ir savo paties bei artimųjų, išlikimo galimybes.
– Ar fronte buvo momentas, kuris visam laikui pakeitė savęs suvokimą ar požiūrį į gyvenimą?
– Atėjo labai aiškus ir stiprus supratimas, koks vertingas yra gyvenimas ir kiekviena jo akimirka. Nuo tada stengiuosi džiaugtis kiekviena diena, nes dauguma problemų, kurios mus kamuoja, yra nereikšmingos. O kiekviena diena yra stebuklas.