„Lietuvos saga“: Alytaus rajoną kviečiame rinkti savo krašto žmones, nusipelniusius Lietuvos istorijai

Būtent tokių žmonių istorijas kviečia prisiminti ir įvertinti nacionalinė naujienų portalo Lrytas iniciatyva „Lietuvos saga“. Alytaus rajono gyventojai turi galimybę išrinkti asmenybes, kurių gyvenimo kelias ir darbai verti platesnio Lietuvos visuomenės dėmesio.

Šiemet į Alytaus rajono kandidatų sąrašą pateko dešimt išskirtinių asmenybių – penki praeities ir penki dabarties šviesuoliai. Jų veiklos sritys skirtingos: nuo kultūros, meno ir švietimo iki mokslo, sporto bei visuomeninės veiklos. Tačiau visus juos sieja vienas dalykas – savo darbais jie kūrė ir kuria Alytaus rajono veidą bei prisideda prie jo vardo garsinimo Lietuvoje bei pasaulyje. 

Tai žmonės, kurių istorijos primena, kad krašto istoriją kuria ne tik dideli įvykiai, bet ir išskirtinės asmenybės, savo talentu, atkaklumu bei idėjomis keičiančios aplinką. Dabar spręsti Alytaus rajono gyventojams – kurie iš šių žmonių labiausiai nusipelnė būti įrašyti į „Lietuvos sagą“? Susipažinkite su Alytaus rajono praeities ir dabarties šviesuolių sąrašu.

Laurynas Radziukynas (1881–1966) – iš Alytaus rajono Kurnėnų kaimo kilęs lietuvių inžinierius, verslininkas ir mecenatas. Gyvendamas Jungtinėse Amerikos Valstijose jis sėkmingai įsitvirtino versle, tačiau nepamiršo savo gimtojo krašto. L. Radziukynas finansavo Kurnėnų mokyklos statybą – 1936 m. pastatyta mokykla tuo metu buvo viena moderniausių Lietuvoje. Savo darbais jis prisidėjo prie Lietuvos švietimo ir kultūros paveldo, todėl 2023 m. po mirties buvo paskelbtas Alytaus rajono garbės piliečiu.

L. Radziukyno gimtajame kaime mokyklos nebuvo, tad gabus vaikas, gimęs valstiečių šeimoje, kasryt beveik 10 kilometrų kulniuodavo į mokyklą Miroslave. Ir dar tiek pat atgal – avint klumpėmis.

L. Radziukynas baigė chemijos ir inžinerijos mokslus Varšuvos technikos universitete, 1921-aisiais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). 1923 m. įsigijęs prie bankroto ribos buvusį smilkalų gamybos ir prekybos fabriką, labai greitai atrado ir užpatentavo naują smilkalų gamybos būdą. Pasirašius bendradarbiavimo sutartį su tuometine prekybos milžine, po Jungtines Amerikos valstijas pasklido „Rama“ vardo smilkalai, sėkmingai gaminami iki šių dienų.

Nors verslo pasaulio aplinka privertė adaptuoti sunkiai už Atlanto ištariamą Radziukyno pavardę į Radkins, tačiau savo šeimoje Laurynas stengėsi puoselėti lietuvybę ir savo šaknų niekuomet neužmiršo.

L. Radziukynas žinojo, kad jaunai nepriklausomai Lietuvos valstybei labai reikalingi išsilavinę žmonės. Todėl nutarė gimtajame kaime Kurnėnuose pastatyti mokyklą.

1934 metų vasarą buvo pradėti statybos darbai. Statybinė medžiaga ir inventorius buvo gabenami iš Čikagos į Niujorką, iš Niujorko plukdomi į Klaipėdą, iš Klaipėdos į Alytų atvežta traukiniais, o iš čia jau arkliais į Kurnėnus. Medžiagoms ir statybai L. Radziukynas paaukojo tuomet neįtikėtinai didelę sumą – 160 tūkst. litų.

L. Radziukynas pats ne kartą atvažiavo iš Čikagos pasižiūrėti, kaip vyksta statybos darbai. Yra pasakęs: „Prisimenu, kaip buvo sunku, kai pėsčias ėjau Miroslavan į mokyklą, todėl noriu, kad mano gimtojo kaimo vaikams nereikėtų taip vargti...“

1936-aisiais baigta statyti mokykla tuomet buvo viena moderniausių Lietuvoje.

1990 metais Kurnėnų mokykla, kaip unikalus ir reikšmingas tarpukario švietimo architektūros paveldo objektas, buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą.

Laurynas Radziukynas mirė 1966 m., eidamas 86 metus. Palaidotas Floridoje.

Antanas Kmieliauskas (1932 –2019) – skulptorius, dailininkas, grafikas. Antanas Kmieliauskas gimė 1932 m. kovo 8 d. Alytaus r., Olendernės k., mokėsi Butrimonių pradžios mokykloje ir progimnazijoje. 1951–1957 m. Valstybiniame dailės institute studijavo tapybos specialybę, pirmieji kūriniai buvo sukurti gimtajai Butrimonių bažnyčiai.

A. Kmieliauskas buvo Vilniaus dailės akademijos profesorius, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas, vienas universaliausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, nuo pat pirmųjų savarankiškos kūrybos žingsnių tolygiai dirbęs skulptūros, grafikos, molbertinės tapybos ir freskos srityse. Didžioji jo kūrybos dalis, ypač religinė dailė, ilgą laiką buvo nepelnytai ignoruojama. Savito braižo dailininko kūryba, pagrįsta ir fundamentaliomis klasikinio ir modernistinio Europos meno tradicijomis, yra reikšminga mūsų dailės ir apskritai lietuvių kultūros dalis.

Savo tėvynei, jos kultūrai jis nuveikė nenusakomai daug. Šis unikalus dailininkas – įvairių meno sričių ir šakų kūrėjas, mąstytojas ir dėstytojas, išleidęs į gyvenimą ištisą būrį dailininkų. Plati ir turtinga jo kūryba – apie 30 paveikslų, freskos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Dauguose, Rainiuose, apie 400 ekslibrisų, kelios dešimtys grafikos lakštų, arti 50 skulptūrų.

A. Kmieliauskas yra surengęs ne vieną personalinę parodą, dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, už darbus apdovanotas reikšmingais apdovanojimais, Lietuvos nacionalinė premija skirta už Rainių Kančios koplyčios freskas.

Antanui Kmieliauskui 2008 m. suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.

Stanislovas Stankevičius (1934–2023 ) – klebonas, Alytaus rajono garbės pilietis. Šis apdovanojimas suteiktas 2007 metais.

Gimė Rokiškyje, 1963 m. buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas vikaru į Pivašiūnus Alytaus rajone, vėliau perkeltas į Krikštynų parapiją Ukmergės rajone, kur buvo paaukštintas į klebono pareigas. Nuo 1969 metų dirbo klebonu Alytaus rajone – Punioje, o nuo 1976 metų – Alovės parapijoje, 23-ejus metus ir prižiūrėjo Ryliškių parapiją.

Klebono Stanislovo Stankevičiaus akiratyje buvo ir bažnytinio, ir pasaulietinio, ir kariško gyvenimo akimirkos, kurias fiksavo su fotoaparatu ir vaizdo kamera.

Tai mylėtas ir parapijiečių gerbtas žmogus, atlikęs kilnią kunigystę, sielovados ir dvasingumo sklaidą, daug prisidėjęs atstatant Ryliškių bažnyčia, nuolat besirūpinęs savo parapijiečiais, mylėjęs kariškius ir šaulius, nuolat bendravęs su mokyklomis, kaimo bendruomenėmis, kuklus ir supratingas, aktyvus bendruomenės pagalbininkas įvairiuose renginiuose, sugebantis savo atvirumu ir nuoširdumu suburti žmones. Tolerancija, pagarba kito nuomonei – šių vertybių pamatu jis grindė ir bendravimą su paaugliais, jaunimu, džiaugėsi, kai su jais susikalbėdavo.

2007 metais buvo apdovanotas Alytaus rajono metų geriausio dvasininko titulu. Anot Klebono Stanislovo Stankevičiaus, pabuvimas Dievo namuose – tarsi ilgai lauktos atostogos, kai dažnas pagaliau randa laiko pabūti su savimi.

S. Stankevičius mirė 2023 m. balandžio 5 d.

Vladas Mironas (1880–1953) kunigas, Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras. Nuo 1939 m. pavasario V. Mironas gyveno Bukaučiškėse, Alytaus rajone. 2011 metais po mirties jam suteiktas Alytaus rajono garbės piliečio vardas.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas gimė m. birželio 22 d. Kuodiškių vienkiemyje (dab. Rokiškio r.), valstiečių šeimoje. Baigęs Panemunio pradinę mokyklą, 1892 m. Įstojo į Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1896 m. iš jos kartu su būreliu lietuvių katalikų moksleivių buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. 1897–1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Studijas tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Gavęs kunigo šventimus, 1904 m. V. Mironas grįžo Į Vilnių. Buvo paskirtas privačių miesto mokyklų kapelionu. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, suaktyvėjo tautinė lietuvių veikla, Į ją įsitraukė ir V. Mironas. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame lietuviai įvardijo tautos politinius, kultūrinius ir ekonominius tikslus. 1905–1906 m. kunigas talkino Lietuvoje steigiant krikščioniškas demokratines partijas, bet greit nutolo nuo partinės veiklos.

Daug laiko V. Mironas skyrė tautiniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui: dalyvavo kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte steigusios ir globojusios „Ryto“ švietimo draugijos vienas iš kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė ją. Kartu su kitais dvasininkais leido Vilniaus krašto žmonėms skirtą savaitraštį „Aušra“. Pirmojo pasaulinio karo metais lėšomis ir maisto produktais rėmė Lietuvių komitetą nukentėjusiems dėl karo šelpti.

V. Mironas prisidėjo prie 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengimo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos antruoju vicepirmininku. Kartu su kitais Tarybos nariais 1918 m. vasario 16 d. pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą.

1918 m. V. Mironas tapo Tautos pažangos partijos (vėliau Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu, kaip jos atstovas pateko Į 1926–1927 m. dirbusį Trečiąjį Seimą. 1928–1929 m. vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Švietimo, vėliau Vidaus reikalų ministerijos. 1929 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu, šias pareigas ėjo iki 1938 m. kovo pabaigos. 1927–1939 m. – vienas iš Tautininkų sąjungos vadovų, 1939 m. – jos pirmininkas. 1928 m. Įkurtos bendrovės „Pažanga“, leidusios knygas ir tautininkų periodinę spaudą, vienas iš steigėjų, vadovybės narys, kurį laiką – pirmininkas. Signataras tarpininkavo teikiant Lietuvos vyriausybės piniginę paramą Vilniaus lietuvių organizacijoms.

Prezidento įgaliotas V. Mironas 1938 m. sausio-vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938 m. kovo 24 d.-1939 m. kovo 29 d. signataras buvo dviejų ministrų kabinetų vadovas. Jo sudaryti kabinetai tęsė pirmtakų vidaus politiką, rūpinosi socialinės saugos Lietuvoje stiprinimu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vyriausybė turėjo spręsti nelengvus užsienio politikos klausimus, vylėsi rasti Lietuvai priimtinus sprendimus.

1939 m. pavasarį V. Mironas išvyko į savo ūkį Bukaučiškėse (dab. Alytaus r.). Lietuvą okupavus, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas, 1941 m. birželį iš kalėjimo išlaisvintas. 1944–1947 m. V. Mironas buvo dar triskart areštuotas ir kalinamas, 1947 m. nubaustas 7 metų kalėjimo bausme. Signataras mirė 1953 m. vasario 18 d. Vladimiro kalėjime Rusijoje. Jo amžino poilsio vieta nežinoma. 2007 m. Vilniuje, Rasų kapinėse atidengtas kenotafas Vlado Mirono, Kazimiero Bizausko ir Stepono Kairio atminimui.

Arvydas Šeškevičius – (1939–2023) – žymus kardiologas, paliatyviosios pagalbos pradininkas.

2024 m. Alytaus rajono garbės piliečio vardas suteiktas prof. dr. Arvydui Šeškevičiui (po mirties) už reikšmingą indėlį į Lietuvos mediciną ir socialinę slaugą, paliatyviosios pagalbos kūrimą, Simno miesto istorinės atminties puoselėjimą, Lietuvos ir Alytaus rajono vardo garsinimą.

A. Šeškevičius 1946–1958 m. mokėsi Alytaus rajono Simno vidurinėje mokykloje, 1958–1961 m. – Kauno medicinos mokyklos Rentgeno technikos skyriuje. 1964–1970 m. studijavo Kauno medicinos institute. 1970–1971 m. Lazdijų rajono Seirijų apylinkės ligoninėje ėjo Vidaus skyriaus vedėjo pareigas. 1971–1986 m. – Kauno medicinos instituto Kardiologijos instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis, Kauno klinikų gydytojas kardiologas. 1978 m. tapo medicinos mokslų kandidatu, 1982 m. – docentu, 1991 m. – habilituotu medicinos mokslų daktaru. 1992 m. kartu su kitais įkūrė Slaugos fakultetą ir iki 2007 m. buvo jo dekanu. 1995–2008 m. – Slaugos ir rūpybos katedros vedėjas. 2001 m. A. Šeškevičiui suteiktas profesoriaus vardas.

Pagrindinė A. Šeškevičiaus mokslinio darbo sritis – paliatyvioji medicina, sergančiųjų lėtinėmis ligomis ir neįgaliųjų psichologiniai, socialiniai, somatiniai ir dvasiniai poreikiai. Nuo 2003 m. – Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas, nuo 2011 m. – Pagalbos onkologiniams pacientams asociacijos prezidentas.

Dėl pasiekimų mokslinėje veikloje A. Šeškevičius pelnė ir tarptautinį pripažinimą. Nuo 2007 m. profesorius buvo Centrinės ir Rytų Europos paliatyviosios pagalbos valdybos nariu. Vadovavo Europos Sąjungos projektams: „Europos pažangioji slaugos praktika“ (2003–2005 m.), „Slaugos ir reabilitacijos mokslo krypčių naujų mokymosi metodų įgyvendinimas“ (2006–2008 m.), EURHOMAP (2008–2010 m.).

A. Šeškevičiui 2009 m. suteiktas LR nusipelniusio sveikatos apsaugos darbuotojo garbės vardas, įteiktas Garbės ženklas. 2011 m. buvo Lietuvos garbės nominacijos „Metų pašaukimas“ laureatas. 2012 m. paskelbtas Simno miesto Metų žmogumi. 2016 m. už indėlį į gyvybės kultūros puoselėjimą tapo Gyvybės kultūros apdovanojimo laureatu. A. Šeškevičiui 2016 m. už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.

Profesorius A. Šeškevičius – iškili savo gimtojo Simno krašto asmenybė, daugybės knygų autorius. Jis Simno miesto Magdeburgo teisių suteikimo 380 m. jubiliejaus proga (2006 m.) kartu su broliu Benonu Šeškevičiumi išleido knygą „Simnas“, o Simno pradinės mokyklos 230 m. sukakčiai (2015 m.) – „Simno ir jo apylinkių pradinės mokyklos 1782–2012“. Simno vardo minėjimo 525 metų jubiliejui 2019 m. profesorius išleido dviejų dalių knygą „Simno šimtmečių istorija“, Simno bažnyčios 500 metų jubiliejui – „Simno bažnyčiai 500 metų“. A. Šeškevičius 2022 m. išleido knygą „Nenugalėta tiesa“, kurią skyrė, jo paties žodžiais tariant, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50 metų jubiliejui – neįkainojamos reikšmės leidinio sumanytojui, redaktorių, bendradarbių ir rėmėjų, savo gyvenimą paskyrusių tikinčiųjų teisių gynimui ir Tėvynei Lietuvai, atminimui“.

A. Šeškevičiui buvo būdinga vidinė ramybė, išmintis, meilė mokslui, atsidavimas darbui, pasižymėjo nuostabiu humoro jausmu.

A. Šeškevičius mirė 2023 m. sausio 22 d., palaidotas Simno kapinėse.

Laimа Žemaitienė – savanorė, pedagogė ir aktyvi Alytaus rajono bendruomenės narė. Daugiau kaip 40 metų ji dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o apie 25 metus skyrė savanorystei. L. Žemaitienė yra Maltos ordino pagalbos tarnybos savanorė, Pivašiūnų ir Simno jaunųjų maltiečių grupių įkūrėja bei vadovė. Ji daug dėmesio skiria pagalbai senoliams, jaunimo ugdymui ir savanorystės skatinimui. Už ilgametę savanorystę ir tarnystę žmogui, pilietinių ir bendruomeniškumo vertybių puoselėjimą, jaunimo ugdymą ir skatinimą savanorystei bei reikšmingą, ilgalaikį indėlį stiprinant Alytaus rajono bendruomenę 2026 m. jai suteiktas Alytaus rajono Garbės pilietės vardas.

L. Žemaitienė Pivašiūnų ir Simno gimnazijose įsitraukė į maironiečių veiklą, 2014 m. pradėjo savanoriauti Maltos ordino pagalbos tarnyboje, o 2015 m. įkūrė Pivašiūnų bei Simno jaunųjų maltiečių grupes, kurios iki šiol vykdo savanorystės veiklą Alytaus rajone. Kartu su jaunaisiais maltiečiais ji lanko apie 40 vyresnio amžiaus žmonių, veža jiems maltietišką sriubą ir teikia kitą socialinę pagalbą. Jos ugdomiems ir skatinamiems jauniesiems Alytaus rajono maltiečiams skirtas ne vienas apdovanojimas už savanorystę Maltos ordino pagalbos tarnyboje, tai pat organizacijos nominacija „Gerumo angelas“, o 2021 m. Simno jaunieji maltiečiai tapo geriausia metų grupe Lietuvoje.

Žemaitienė jau 25 metus organizuoja piligriminius žygius jaunimui. Jos iniciatyva ir rūpesčiu Alytaus rajono jaunieji maltiečiai dalyvauja tarptautinėse ir respublikinėse savanorių stovyklose, sąskrydžiuose, įvairiose socialinėse iniciatyvose, paramedikų mokymuose ir kituose renginiuose, kuriuose garbingai atstovauja Alytaus rajonui.

Simonas Maldonis – Lietuvos irkluotojas. Sporto šaka – baidarių ir kanojų irklavimas. Brolis – baidarininkas olimpietis Mindaugas Maldonis. Sportininkai augo Alytau rajone, Dauguose. Jie – vieni žymiausių šiuolaikinės Lietuvos baidarių irklavimo sportininkų, kurių karjera liudija, jog didžiausi pasiekimai pasiekiami per darbą, kantrybę ir nuolatinį tobulėjimą. Jie įrodė, kad ir mažame mieste užaugus galima pasiekti sporto aukštumų, sėkmingai atstovauti Lietuvai ir varžytis su pasaulio elitu pasaulinėse ir olimpinėse žaidynėse. Olimpinėse žaidynėse Paryžiuje jie kartu su kolegomis baidarininkais finale užėmė 5-ąją vietą. Sportininkai savo gimtajame mieste Dauguose, Alytaus rajone, dalijasi sportine ir gyvenimiška patirtimi su mokiniais.

Už Alytaus rajono vardo garsinimą Lietuvoje ir pasaulyje, už aukšto meistriškumo laimėjimus baidarių ir kanojų irklavimo sporto šakoje, už įkvepiantį pavyzdį Alytaus rajono, ypač Daugų, bendruomenei baidarininkams broliai S. ir M. Maldoniai apdovanoti savivaldybės medaliu „Už nuopelnus Alytaus rajonui“.

Artūras Zienka – medžio drožėjas, Jo medžio skulptūros ir kiti darbai puošia ne tik Alytaus rajoną, bet ir ne vieną Lietuvos miestą ir gyvenvietę, galima atrasti ir užsienio šalyse. Medžio drožėjo, skulptoriaus amatas Artūrą lydėjo dar nuo vaikystės ir šaknys siekia jo senelio laikus. Vėliau Artūras jo mokėsi Alytaus amatų mokykloje. Dažniausi A. Zienkos kūriniai – kryžiai ir koplytstulpiai. A. Zienka yra dažnas medžio drožėjų plenerų dalyvis (užsienyje ir Lietuvoje), Dzūkijos „Aukso vainiko“ kryždirbystės laureatas.

Zienka yra aktyvus visuomenininkas, Alytaus rajono Radžiūnų seniūnaitijos seniūnaitis, Radžiūnų kaimo bendruomenės pirmininkas. 2024 m. jam įteikta Alytaus rajono „Kaimo bendruomenės šviesuolio“ nominacija.

Daiva Kvedaraitė – šaltalankių ūkio „Amberry“ Alytaus rajone, Venciūnų kaime, įkūrėja. Šiandien jis yra vienas stipriausių ekologinių ūkių regione, o jame gaminami produktai pamilti ne tik Lietuvoje, bet ir Airijoje. Ūkį įkūrė kartu su vyru Gediminu Radzevičiumi ir broliu Sigitu Kvedaru. „Amberry“ istorija prasidėjo 2005 metais, kai buvo pasodinti pirmieji šaltalankių daigeliai. Šiandien tai – sertifikuotas ekologinis ūkis, šaltalankius auginantis net 130 hektarų plote. Laukai išsibarstę po įvairias Alytaus rajono seniūnijas, o pats ūkio „branduolys“ – Venciūnuose, kur viskas ir prasidėjo: čia dauginami augalai, veikia perdirbimo cechas, parduotuvėlė, organizuojamos edukacijos, degustacijos, įsikūrę ir svečių namai „Moteliukas“.

Ūkis išsiskiria uždaru gamybos ciklu – šeima patys augina sodinukus, patys augina uogas, nuima derlių ir gamina produkciją. Nuo pagaminimo iki patekimo ant prekystalio praeina vos 2–5 dienos, todėl „Amberry“ produktai pirkėjus visuomet pasiekia itin švieži ir kokybiški. Šiandien „Amberry“ asortimentas išties platus: nuo uogienių, sulčių ir nepasterizuotų sirupų iki giros, juostelių bei pabarstukų, populiariai vadinamų skaidulomis. Ūkio pastangos kurti išskirtinius kokybiškus produktus neliko nepastebėtos. Parodose „Rinkis prekę lietuvišką“ „Amberry“ šaltalankių uogienė ir nepasterizuotas šaltalankių sirupas pelnė aukso medalius, aukščiausią įvertinimą yra pelniusi ir ūkyje gaminama šaltalankių gira. Be to, ūkis laimėjo pirmąją vietą nominacijoje „Trumposios maisto tiekimo grandinės kūrimas“.

Ingrida Rauličkienė – Alytaus rajono Miroslavo gimnazijos fizinio ugdymo mokytoja. Ji – tikras pavyzdys, kaip aistra darbui ir asmeninis atsidavimas gali įkvėpti ir motyvuoti kitus. Darbe su mokiniais atsiskleidžia mokytojos pedagoginė nuojauta, gebėjimas užmegzti glaudų ryšį su mokiniais ir juos paskatinti siekti geriausių rezultatų ne tik sporte, bet ir gyvenime. Ingridos dėka daugelis jaunuolių atrado ne tik meilę sportui, bet ir svarbą gyventi sveikai. Ingrida Rauličkienė yra ne tik sporto entuziastė, bet ir aktyvi sveiko gyvenimo būdo propaguotoja. I. Rauličkienė yra įvairių mokinių fizinį aktyvumą skatinančių projektų ir veiklų iniciatorė. Mokytoja rengia mokinius rajoninėms sporto varžyboms, dalyvauja respublikiniuose konkursuose ir projektuose.

Su savo mokiniais ji dalyvauja bėgimuose, ėjimo varžybose, pėsčiųjų žygiuose bei kituose sportiniuose renginiuose, kur mokiniai dažnai pasiekia puikių rezultatų įvairiose sporto šakose. Per daugiau nei 20 metų sukauptą darbo patirtį ir žinias I. Rauličkienė dalija fizinio ugdymo mokytojams visoje šalyje, skatina juos taikyti naujoviškus ir kūrybiškus metodus, kurie padėtų vaikams atrasti sporto džiaugsmą ir naudą. Ji yra LTOK Olimpinių vertybių ugdymo programos mokymų vadovė, veda mokymus Lietuvos pedagogams, bendradarbiauja su Kazickų šeimos fondu ir programa „Jaunimas gali“. LTOK rinkimuose ji yra tarp geriausiųjų šalie Lietuvos fizinio ugdymo pedagogų.

Už atsidavimą savo darbui Ingrida Rauličkienė buvo apdovanota Alytaus rajono savivaldybės nominacija „Metų mokytoja“.

„Lietuvos saga“ – tai naujienų portalo Lrytas iniciatyva, kuri kviečia atsigęžti į skirtingų Lietuvos kraštų žmones. Iniciatyva kviečia 60 Lietuvos savivaldybių gyventojus išrinkti po du savo krašto žmones: vieną – praeities asmenybę, kitą – dabarties.

Tai ne vien žinomiausių šalies asmenybių rinkimai. Lrytas kviečia atsigręžti į žmones, kurių darbai ir idėjos paliko arba palieka ryškų pėdsaką konkrečiame krašte – kultūroje, moksle, švietime, versle, mene, sporte, visuomeninėje veikloje ar kitose srityse. Kandidatų sąrašus pateikia kiekvieno krašto savivalda, už juos balsuos komisija, o galutinį žodį tars visuomenė – už savo krašto žmones galės balsuoti visi norintys. Kas mėnesį naujienų portalas Lrytas pateiks dviejų kraštų nominantus, už kuriuos visą mėnesį galės balsuoti gyventojai. Šis projektas tęsis net trejus metus. Šiuo metu vyksta balsavimas už Alytaus miesto ir Alytaus rajono kraštų žmones. Balsuoti galite čia.