Jau tapo mūsų šeimos tradicija rugpjūčio mėnesį bent savaitei nulėkti į Latvijos pajūrį pailsėti veik tuščiame paplūdimyje. Ir, žinoma, pasidairyti po Latvijos miestus ir miestelius, kas naujo, ko dar nematę.

Šį kartą apsistojome netoli Duntės dvaro, kur įkurdintas legendinio Barono Miunhauzeno muziejus.

Nepulsiu stebėtis ar neigti garsiojo Barono žygdarbių, bet būtent ten, muziejuje, kilo noras pakalbėti apie lietuvius ir latvius. Kiek čia teisybės ir kiek pramano? Kiek mūsų pačių įsivaizdavime apie „broliukus“ yra istorinės tiesos, o kiek romantiško mito?

Arvydas Juozaitis savo knygoje „Ryga – niekieno civilizacija“ rašė: „Likimas mums maloningas: sunku įsivaizduoti geresnį kaimyną už latvius. Viena šaknis, vienas medis ir beveik viena kalba. Regis, seniai galėjome būti viena plačiašakė tauta, viena valstybė – ar ne to troško ir mūsų bendri protėviai? Karalius Mindaugas siekė būti ne Lietuvos, bet visos Baltijos karalium. Neatsitiktinai karūną jam nukalė Rygos auksakaliai.“

[[ge:lrytas:lrytas:43812559]]

Rugsėjo 22-oji, minint Saulės mūšio dieną, švenčiama kaip Baltų vienybės diena. Kiek tos vienybės turime šiandien? Ar tam, kad susivienytume, mums būtinas bendras priešas?

Per pastaruosius kelerius metus geopolitinių krizių, karo Ukrainoje ir ekonominių iššūkių akivaizdoje Lietuvos ir Latvijos santykiuose itin ryškiai atsiskleidė du poliai: strateginis ir vertybinis suartėjimas saugumo srityje bei techniniai ir ekonominiai nesutarimai infrastruktūros ir konkurencijos lygmenyje.

[[ge:lrytas:lrytas:42787320]][[ge:lrytas:lrytas:43530238]][[ge:lrytas:lrytas:43097181]]

Reaguodamos į Rusijos grėsmę 2024 m. Baltijos šalys sutarė dėl bendros gynybos linijos (fortifikacijų, kontrmobilumo priemonių) kūrimo palei išorinę sieną su Rusija ir Baltarusija. Lietuva siuntė pasieniečių pajėgas padėti Latvijai stabdyti hibridines migrantų atakas prie Baltarusijos sienos.

Tačiau retorikos lygmeniu deklaruojama meilė greitai nublanksta, kai kalba pakrypsta apie energetikos projektus, uostų konkurenciją (Klaipėda prieš Rygą, Ventspilį) ar prekybos karus (pavyzdžiui, „pieno karai“ ar ginčai dėl Baltijos jūros sienos ir naftos šelfo dešimtajame dešimtmetyje). Čia šalys, užuot kūrusios bendrus pramoninius ar logistinius aljansus, elgiasi ne kaip „broliai“, o kaip nuožmūs konkurentai kapitalistinėje rinkoje.

Puikus pavyzdys – nacionalinės oro linijos. „Lietuvos avialinijos“ 2009 metais bankrutavo. Vėliau vykę Vilniaus savivaldybės bandymai gaivinti vietinę aviaciją su „Air Lituanica“ taip pat baigėsi nesėkme ir veiklos nutraukimu 2015 metais. Šiandien Latvijos „airBaltic“ vos išgyvena ir pastaruoju metu gerokai mažina reisų iš Vilniaus skaičių.

Trys Skandinavijos valstybės sukūrė oro linijų bendrovę „Scandinavian Airlines“ (SAS), Baltijos šalys to padaryti nesugeba. Net ir pastaruoju metu Latvijos vyriausybė aktyviai siūlė Estijai ir Lietuvai įsigyti „airBaltic“ akcijų ir paversti ją tikra bendra trijų šalių bendrove. Tačiau tiek estai, tiek lietuviai šiuos siūlymus vertina labai atsargiai.

Žinoma, konkurencija yra geras dalykas – neleidžia sustabarėti, užmigti ant praeities laurų. Pokyčiai reikalingi, tačiau jie ne visada malonūs.

Latviams, ko gero, labai nesmagu pripažinti, kad ne Ryga, o Vilnius šiandien yra didžiausias ir turtingiausias Baltijos miestas. Vilnius nuolatos auga, o Ryga traukiasi... Vilniaus savivaldybė ne kartą yra minėjusi, kad faktinis jos gyventojų skaičius gali viršyti 750 000, jei skaičiuotume visus, kurie realiai naudojasi miesto paslaugomis.

Ryga, ilgus šimtmečius buvusi Baltijos regiono sostine, pamažu tampa miestu muziejumi, kur smagu pramogauti, lepintis istorine architektūra, bet tuo pat metu stebėti tam tikrą miesto plėtros sąstingį.

Vilnius mokosi, kaip tapti dideliu miestu. Ryga mokosi, kaip išlikti dideliu miestu. Vilnius laimi todėl, kad dar nėra iki galo užbaigtas, o Ryga rizikuoja pralaimėti tada, kai jos praeitis taps tobulesnė už jos ateitį.

Ryga išaugo kaip Rusijos imperijos vakarų regiono centras. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Rygoje gyveno per pusę milijono gyventojų, tuo metu Vilniuje buvo kiek daugiau nei du šimtai tūkstančių. Dar 1990 metais, atkūrus Baltijos šalių nepriklausomybę, Rygoje gyveno daugiau kaip devyni šimtai tūkstančių žmonių, o Vilniuje – mažiau nei šeši šimtai tūkstančių.

Kas atsitiko? Kodėl Ryga prarado lyderystę? Kodėl Vilnius išsiveržė į priekį? Čia suveikė du faktoriai. Pirmas – Ryga labai didelis, bet buvęs ir dėl to inertiškas industrinis centras, Vilnius neturi to paveldo, todėl pasirinko efektyvų aukštos pridėtinės vertės kūrimo postindustrinio miesto ekonominį modelį. Ir antras faktorius – mastas. Lietuvoje gyvena apie 2,9 mln. žmonių, Latvijoje – maždaug 1,86 mln. Todėl Vilnius tiesiog yra didesnės nacionalinės ekonominės sistemos centras.

Gal jau užteks apie miestus. Pakalbame apie žmones. Juokaudami sociologai kartais sako, kad lietuviai yra Baltijos šalių italai, o latviai – labiau skandinaviško tipo šiauriečiai. Šį charakterių skirtumą tiesiogiai suformavo religija: Latvijoje dominavęs liuteronizmas skatino discipliną ir individualizmą, o Lietuvoje dominavusi katalikybė – bendruomeniškumą ir emocinę raišką.

Lietuvos ir Latvijos santykiai viešajame diskurse dažnai apibūdinami šalių seserų arba broliškų tautų metaforomis. Vis dėlto, žvelgiant per sociologinę ir geopolitinę prizmę, šis artumas neretai lieka deklaratyvus. Nepaisant bendrų saugumo iššūkių ir regioninės integracijos poreikio, gilesnio sociokultūrinio bendradarbiavimo ir strateginės partnerystės stoka išlieka akivaizdi.

Pabandykime įvertinti lietuvių ir latvių tarpusavio vaizdinį.

Lietuviai tradiciškai latvius mato kaip racionalesnius, Šiaurės Europos (skandinaviškos) kultūros labiau paveiktus kaimynus. Istoriškai lietuviškas folklorinis latvių apibūdinimas „žirgo galvos“ šiandien jau praradęs menkinamąjį atspalvį ir virtęs labiau humoristiniu, šiltu sentimentu. Lietuviai latvius gerbia už jų kultūrinį rafinuotumą, Dainų švenčių tradicijas ir ramesnį, mažiau impulsyvų būdą.

Latvių požiūris į lietuvius yra sudėtingesnis. Viena vertus, lietuviai vertinami kaip dinamiški, verslūs ir itin ambicingi kaimynai. Kita vertus, šis verslumas Latvijoje kartais interpretuojamas kaip ekonominis agresyvumas – tai ypač išryškėjo per pastaruosius dešimtmečius, kai Lietuvos mažmeninės prekybos ir pramonės gigantai sėkmingai dominavo kaimynų rinkoje. Latvių sąmonėje lietuvis dažnai funkcionuoja kaip pietietis baltų šeimoje – emocingesnis, labiau linkęs rizikuoti, tačiau kartu ir mažiau prognozuojamas.

Kodėl mes taip skiriamės? Tai lemia ne atsitiktinumai, o fundamentalios struktūrinės ir istorinės priežastys. Lietuva šimtmečius vystėsi katalikiškos Lenkijos orbitoje, perimdama barokinę, emocingesnę ir labiau bendruomeninę kultūrą. Latvija (gal išskyrus Latgalą) buvo suformuota vokiečių kryžiuočių, vėliau – švedų valdymo ir liuteronybės. Ši protestantiška etika suformavo labiau į Šiaurės Europą ir estus orientuotą latvių tapatybę.

Nors kalbos giminingos, jos nėra abipusiškai suprantamos be specialaus mokymosi. Kadangi nei Lietuvoje, nei Latvijoje kaimynų kalbos mokymas nėra integruotas į bendrojo lavinimo sistemą, jausmų lygmeniu artimos tautos informaciniame lauke bendrauja anglų arba rusų kalba, o tai natūraliai tautas tolina.

Norint peržengti deklaratyvios brolybės ribas ir sukurti veikiančią baltų sinergiją būtina imtis sisteminių veiksmų trijuose lygmenyse.

Būtina inicijuoti valstybines programas, kurios leistų Lietuvos ir Latvijos pasienio mokyklose, o vėliau ir didžiuosiuose miestuose pasirinkti kaimynų kalbą kaip antrąją užsienio kalbą. Taip pat reikėtų remti bendrus universitetinius tyrimus ir kurti bendras akademines mainų programas.

Didžiausias fizinis barjeras šiuo metu yra prastas susisiekimas. Projektas „Rail Baltica“ privalo būti traktuojamas ne tik kaip krovinių koridorius.

Šalių visuomeniniai transliuotojai (LRT ir LTV) turėtų reguliariai keistis turiniu su subtitrais, kurti bendras laidas. Regiono geopolitinių grėsmių fone bendras informacinis frontas yra saugumo būtinybė.

Šiuolaikinė geopolitinė realybė reikalauja pragmatiško idealizmo: emocinį baltų artumą būtina transformuoti į institucinę, ekonominę ir kultūrinę plotmes. Tik investuodamos į abipusį pažinimą, kalbinį suartėjimą ir bendrą infrastruktūrą Lietuva ir Latvija galės užsitikrinti, kad baltų faktorius išliktų ne muziejine vertybe, o gyvybingu ir stipriu Šiaurės Rytų Europos regiono varikliu.

Vis dėlto kokią po viso to galima padaryti išvadą?

Pripažinkime, esame šaltoki kaimynai, nebendraujame. Ar aš turiu draugą latvį? Kadaise buvo verslo draugai, bet dingo... O jeigu taip pasvajojus, kad kiekviena lietuvių šeima ar lietuvis susirastų sau latvį ir draugautų... Kas būtų?

Algirdas Kaušpėdas. Kaimynų brolystės horizontai (2)