Kai kurios valstybės teigia, kad spartesnė Ukrainos ir Moldovos pažanga gali būti vertinama kaip neproporcinga dešimtmečius stojimo proceso laukiančių Vakarų Balkanų šalių atžvilgiu.
Valstybių narių pozicijas galima suskirstyti į dvi stovyklas. Šalis, kurios plėtrą vertina palankiai ir laiko ją strategine būtinybe, ir tas, kurios europinei perspektyvai neprieštarauja, bet turi priekaištų dėl proceso spartos ir sąlygų. Vokietijos poziciją geriausiai apibūdina politinės paramos ir institucinio atsargumo derinys. Šioje valstybėje narėje neabejojama, kad Ukrainos ir Moldovos vieta yra Europoje, tačiau kartu reiškiamas susirūpinimas dėl plėtros poveikio ES biudžetui, dėl reformų spartos ir dėl paties Sąjungos sprendimų priėmimo pajėgumo jai išsiplėtus.
Vokietija laikosi pozicijos, kad procesas turi būti griežtai grindžiamas nuopelnais, be jokių politinių apylankų. Berlyne vyrauja atvirumas naujoviškiems stojimo sistemos elementams, kurie suteiktų daugiau dinamikos ir turinio laipsniškai kandidačių integracijai, visišką narystę paliekant tik galutiniu tikslu. 2026 m. gegužę Vokietija pasiūlė Ukrainai „asocijuotos narystės“ modelį, tačiau Briuselyje jis buvo sutiktas nevienareikšmiškai.
Prancūzija plėtros galimybių taip pat neatmeta ir pripažįsta geopolitinę logiką, tačiau nuosekliai kelia sąlygas, kad pirmiausia pati Sąjunga turi susitvarkyti savo vidų ir įvykdyti institucinę reformą. Prancūzijai nerimą kelia bendroji žemės ūkio politika ir joje nusistovėjusi pusiausvyra. Baiminamasi, kad didelio masto Ukrainos žemės ūkio sektorius šią pusiausvyrą perdėliotų iš esmės. Toks nerimas turi praktinį pagrindą – pastarųjų metų Prancūzijos patirtį su autonominėmis prekybos priemonėmis ir jas lydėjusiais ūkininkų protestais.
Šie protestai parodė, kaip greitai prekybos liberalizavimas iš techninio klausimo virsta politiškai jautriu vidaus politikos reikalu. Ukrainos grūdų, paukštininkystės, saulėgrąžų aliejaus ir kitų žemės ūkio sektorių apimtis kelia susirūpinimą Lenkijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Italijoje, Slovakijoje, Rumunijoje ir kitose žemės ūkiu besiremiančiose ekonomikose. Ukraina turi 32 mln. ha žemės ūkio paskirties žemės, iš jų 26 mln. de facto dirbami, o tai kone dukart daugiau ariamos žemės nei Prancūzijoje (17 mln. ha).
Todėl suprantama, kodėl Prancūzija atidžiai stebi bet kokius galimus žemės ūkio politikos pusiausvyros pokyčius.
Lenkijoje vykstantys ūkininkų protestai dėl grūdų importo iš Ukrainos pavertė visuomenės paramą Ukrainos karinei gynybai nuo rusų abejonėmis dėl jos stojimo į ES. Lenkijos poveikis procesui reiškiasi keliais būdais. Vyriausybė proceso neblokuoja ir principinės Ukrainos europinės perspektyvos neginčija, tačiau jo spartinimą vertina atsargiai, pirmiausia dėl žemės ūkio ir transporto sektorių. Vis dėlto Lenkijos pozicija nėra vienalytė – vyriausybės linija ir prezidento retorika skiriasi.
Prezidentas dar per rinkimų kampaniją teigė, kad neįsivaizduoja Ukrainos nei ES, nei NATO, kol nebus išspręsti Lenkijai svarbūs klausimai. O vėliau pareiškė apskritai blokuosiąs Ukrainos europinę integraciją, kol Kijevas oficialiai neatsiprašys dėl istorinių nuoskaudų Volynėje Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo klausimu balsavome Europos Parlamente liepos 8 d., kai priėmėme rezoliuciją dėl Ukrainos kaip šalies kandidatės. Dvišalis istorinės atminties ginčas įrašytas į metinį Ukrainos narystės pažangos vertinimą.
Be to, Lenkija tebetaiko 2023 m. įvestą nacionalinį embargą ukrainietiškiems kviečiams, kukurūzams, rapsams, saulėgrąžoms ir kai kuriems perdirbtiems produktams ir jo nepanaikino net įsigaliojus atnaujintam ES ir Ukrainos prekybos susitarimui. Embargą įvedė Slovakija ir Vengrija. Europos Komisija neatmeta galimybės pradėti pažeidimo procedūrą tų valstybių atžvilgiu, argumentuodama, kad vienašaliai valstybių narių sprendimai kelia grėsmę bendrosios rinkos vientisumui.
Kalbant apie dvišalius Vengrijos ir Ukrainos santykius, ginčas dėl vengrų mažumos Užkarpatėje beveik dešimtmetį buvo pagrindinė dvišalių santykių problema. Švietimo, kalbos vartojimo ir kultūrinės teisės palaipsniui buvo susietos su Ukrainos derybomis dėl narystės ES, kol galiausiai tapo formaliu jų atvėrimo stabdžiu.
Pirmasis rimtas žingsnis link susitaikymo buvo žengtas 2023 m., kai Ukrainos parlamentas priėmė nacionalinių mažumų įstatymo pataisas, vieną iš septynių Europos Komisijos rekomenduotų žingsnių. Jos leido vartoti ES ir mažumų (taigi ir vengrų) kalbas politinėje reklamoje, privačiose mokyklose ir universitetuose bei žiniasklaidoje, tačiau valstybinės kalbos mokymasis liko privalomas visose įstaigose.
Lūžis įvyko 2026 m., pasikeitus valdžiai Budapešte. Po dvejų metų blokados naujoji Vengrijos vyriausybė per kelias savaites susiderėjo tai, ko nepavyko per dešimtmetį. Ukraina įsipareigojo atkurti nacionalinių mažumų mokyklų sistemą, leisti vengrų kalbą visose mokyklinio bendravimo srityse ir naudoti vengriškus rašmenis, taip pat plėsti kalbos vartojimą institucijose, viešajame gyvenime ir politinėje veikloje ten, kur vengrai sudaro daugiau nei 10 proc. gyventojų.
Esminis susitarimo elementas yra ne pats jo turinys, o būdas, kuriuo jis susietas su ES procesu. Ukraina įsipareigojo įtraukti šias teises į ES mažumų veiksmų planą, taip paversdama jų įgyvendinimą stebimu narystės proceso lūkesčiu. Prie to pridedamas kontrolės mechanizmas – susitarimas apima bendrą kriterijų, reiškiantį, kad neįgyvendinus arba tik iš dalies įgyvendinus įsipareigojimus derybos šiame klasteryje būtų automatiškai sustabdytos.
P.Magyaras pabrėžė, kad vykdymą nuolat stebės Komisija ir Taryba ir kad neįvykdžiusi įsipareigojimų per sutartą laikotarpį Ukraina negalės judėti pirmyn. Praktinis rezultatas atsiskleidė 2026 m. birželio 15 d., kai Liuksemburge Ukrainai ir Moldovai buvo atvertas pirmasis derybų klasteris.
Tačiau tai nereiškia, kad Vengrijos svertas išnyko. Budapeštas nebeblokuoja proceso, tačiau naudoja procedūrinį stabdį – atsisako patvirtinti antrojo ir trečiojo klasterių atrankos rezultatus atidėliodamas sprendimą. P.Magyaras argumentuoja tuo, kad iškart po pirmojo klasterio atvėrimo nedelsiant pradedamos derybos dėl likusiųjų ir kad ES negali aplenkti metų metus besiderančių Vakarų Balkanų šalių kitokio pobūdžio plėtros procesu.
Baltijos šalys, Šiaurės valstybės, Čekija, Slovakija ir Rumunija sudaro geopolitiškai tvirčiausią paramos plėtrai branduolį. Plėtra čia suvokiama pirmiausia kaip saugumo stiprinimas Rusijos atžvilgiu. Kartu tai valstybės, kurios plėtros kaštus pajustų tiesiogiai ir pirmosios, todėl jų susirūpinimas yra praktinio pobūdžio: sienų logistika, spaudimas žemės ūkiui ir transporto sektoriui, Rusijos hibridinės grėsmės, taip pat būtinybė išlaikyti Vakarų Balkanų narystės proceso patikimumą.
Fiskaliniu požiūriu atsargios valstybės narės, tokios kaip Nyderlandai, pritaria plėtrai, tačiau tik tuomet, kai kriterijai tenkinami be politinių nuolaidų. Jų argumentacijos pagrindas – teisės viršenybė, kova su korupcija ir biudžetinė drausmė. Baiminamasi dviejų dalykų – pernelyg skubotos narystės ir teisės viršenybės standartų erozijos po įstojimo, kai ES spaudimo svertai natūraliai susilpnėja.
Austrija ir kai kurios Vakarų Balkanų rėmėjos taip pat pritaria Ukrainos ir Moldovos narystei. Tačiau kyla susirūpinimas dėl eiliškumo – jeigu Vakarų Balkanų šalys, dešimtmečius laukiančios narystės, būtų aplenktos, nukentėtų viso proceso patikimumas ir ES sverto galia. Prie to prisideda migracijos ir saugumo klausimai.
Siekiama paralelinio abiejų regionų spartinimo, objektyvių, visoms kandidatėms vienodai taikomų vertinimo kriterijų ir regioninių integracijos paketų.
Nuo plataus masto Rusijos agresijos pradžios susiklostė paradoksali padėtis: plėtros idėjai pritariančiųjų daugėja, tačiau nacionalinės diskusijos darosi konkretesnės ir atsargesnės. Diskutuojama nebe apie pačią plėtros būtinybę, o apie kainą, terminus ir mechanizmus. Vienos valstybės narės Ukrainos ir Moldovos narystę vertina kaip saugumo garantiją ir geopolitinę būtinybę, kitos kelia klausimą, ar Sąjunga kartu su naujomis narėmis neperimtų ir neišspręstų konfliktų.
Šio nerimo pagrindas yra teisinis, ne vien retorinis, nes ES savitarpio gynybos sąlyga numato, kad, valstybei narei tapus ginkluotos agresijos jos teritorijoje auka, kitos narės privalo suteikti jai pagalbą visomis turimomis priemonėmis.
Todėl neteisėtas Rusijos karas Ukrainoje ir Padniestrės klausimas Moldovoje nėra vien diplomatinės smulkmenos. Šie aspektai reikalauja kruopščiai parengtų teisinių ir politinių susitarimų dar iki narystės, o ne po įstojimo fakto. Ukrainos gyventojų skaičius, atkūrimo poreikiai ir žemės ūkio sektoriaus mastas neišvengiamai perbraižytų kitą daugiametę finansinę programą ir išbandytų Sąjungos gebėjimą bei politinę valią skolintis lėšų. Moldovos atvejis kitoks – šalis gerokai mažesnė, tačiau ir skurdesnė, todėl neįmanoma paneigti nuolatinės sanglaudos, energetikos ir infrastruktūros paramos būtinybės.
Vis dėlto visi šie klausimai yra instituciškai išsprendžiami, o atsakymas į esminį klausimą jau seniai aiškus. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra strateginė būtinybė pačiai Sąjungai. Valstybė, penktus metus atlaikanti didžiausią karinę agresiją Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo, jau šiandien faktiškai gina bendrą europinę sieną ir tai daro tokia kaina, kurios nė viena kita Europos šalis šiuolaikinėje istorijoje nėra mokėjusi. Ukrainos pažanga tai tik patvirtina.
Ukraina įvykdė visus septynis Komisijos rekomenduotus žingsnius, sėkmingai užbaigė patikros procesą, pertvarkė antikorupcinę architektūrą ir teismų atrankos sistemą. Tai pasiekimai, kurių dalis dabartinių valstybių narių siekė dešimtmetį taikos sąlygomis. Todėl atsargumas dėl biudžeto, sienų ar institucinio pajėgumo yra teisėtas ir netgi reikalingas, tačiau jis negali tapti neveiklumo pateisinimu.
Europos Sąjungos uždavinys yra ne svarstyti, ar Ukrainai vieta Europoje, o profesionaliai parengti tai, kas būtina jai priimti, – finansinius mechanizmus, pereinamuosius laikotarpius ir vidaus reformą. Toks ir yra šiuolaikinis atsakymas į Edouard’o Balladuro laikų klausimą, kaip vykdyti plėtrą neįsileidžiant nestabilumo: ne laukti, kol rizikos išnyks savaime, o jas metodiškai suvaldyti pačiame stojimo procese.
Politinės reklamos skelbimas.
Užsakovas yra Europos liaudies partijos frakcija.
Užsakovą kontroliuoja Europos Parlamentas.
Politinės reklamos skelbimas yra susijęs su ES plėtra.
Skaidrumo pranešimas: https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2026/09/23/news/liudas-mazylis-prevencija-vietoj-intervencijos-kaip-turetu-vykti-europos-sajungos-pletra-ii--44116068


