Kaip feisbuke paskelbtame įraše tvirtino I. Šimonytė, diskusija apie migraciją, trečiųjų šalių piliečius Lietuvoje pasiekė tokį tašką, kai joje yra viskas, išskyrus faktus.
„Faktai dabartyje yra apskritai daug kam neįdomūs, daug įdomesnės emocijos, todėl daugiau reakcijos iššauksi siuntinėdamas tikrai nerimą, o gal net siaubą keliančius video iš kitų šalių su prierašu „ir jums taip bus“, užuot galvodamas, ką turi daryti, kad „taip nebūtų“.
Bet aš pabandysiu grįžt prie skaičių ir faktų, kažkiek atliepdama bandomas paversti folkloru tezes, kurių dalis yra mitai, dalis – tiesa, apkaišyta toli siekiančiomis išvadomis, o dalis ir apskritai – netiesa.
Meta akmenį į Kauno savivaldybės daržą: tai kas įvyko gali pradėti pavojingą spiralę
Visus skaičius galima pasitikrinti Migracijos departamento tinklapyje, kuris skelbia gausybę duomenų įvairiais pjūviais, gaila, kad neįdomių ir tiems, kurie bando temą komentuoti neva profesionaliai.
Taigi, pirmoji tezė būtų „per 2020–2024 m. kadenciją Lietuvą užplūdo daugiau nei 200 tūkst. migrantų“. Pradėkim nuo to, kad 2020 m. pabaigoje, mano Vyriausybei pradėjus darbą Lietuvoje jau gyveno virš 87 tūkstančių užsieniečių, kurie jau kažkaip buvo čia atsiradę, tiesa?
Daugiau nei trečdalis jų atvyko į Lietuvą vos per dvejus (2019–2020) metus, nes nuo 2018 m. pastebimas, o nuo 2019 m. paspartėja užsieniečių atvykimas dirbti – į metus prisideda maždaug 15 tūkst. užsieniečių. Ir tai nestebina, nes Lietuvoje gana sparčiai augantis darbo užmokestis ir žemas nedarbas daro Lietuvą patrauklia vieta dirbti kaimyninių šalių darbuotojams.
Daugiau nei 60 proc. imigrantų – ukrainiečiai ir baltarusiai. Nors dažnai teigiama, kad migrantų itin ženkliai padidėjo dėl 2022 m. priimtų įstatymų pataisų, tai nėra tiesa, nes didžiausias migracijos šuolis įvyko 2022 m. – po rusijos invazijos į Ukrainą“, – pabrėžė I. Šimonytė.
Susiję straipsniai
Konservatorės teigimu, per tuos metus trečiųjų šalių piliečių Lietuvoje padaugėjo beveik 90 tūkst., bet 63 tūkst. jų sudarė vien ukrainiečiai. O minėtos įstatymo pataisos įsigaliojo tik nuo 2023-ųjų.
„Apibendrindama šią temą, pasakysiu taip: jeigu ne rusijos plataus masto invazija į Ukrainą, šiandien, vertinant darbo rinkos dinamiką, turėtume apie 150–160 tūkstančių migrantų (skaičiuojant po maždaug 13–15 tūkst. augimą į metus nuo 2019 m.), tiesiog kai kurių žmonių džiaugsmui tarp jų greičiausiai būtų mažiau kitokio fenotipo individų, nes Ukrainos vyrai galėtų vairuoti vilkikus ir dirbti statybose, ko negali daryti 2022 m. atvykusios Ukrainos moterys, nors ir jos puikiai įsiintegravo į mūsų darbo rinką.
O Vidurio Azijos piliečiai tebedirbtų daugiausia rusijoje be rizikos, kad juos įmes į frontą ir vardo nepaklaus. Tiesa, tada aplink turbūt būtų dar daugiau rusų kalbos, kuri daugelį erzina. Tad idealios kompozicijos čia vargu ar būtų“, – akcentavo ji.
Politikė tęsė, kad antrasis priekaištas skamba dėl 2023 metais sparčiai padidėjusių migrantų iš Vidurio Azijos valstybių srautų.
„Ir taip, augimas buvo spartus, 2024 m. pradžioje Lietuvoje gyveno virš 23 tūkst. Uzbekistano, Tadžikistano, Kazachstano ir Kirgizijos piliečių, kai prieš metus beveik keturis kartus mažiau (apie 6,5 tūkst.). Visgi, žvelgiant į darbus, kuriems buvo kviečiami šių šalių piliečiai, akivaizdu, kad jie pakeitė „iškritusius iš pasiūlos“ Ukrainos vyrus. Didžiausia paklausa buvo ir tebėra darbui transporto kompanijose ir statybose.
Gausiai Lietuvoje gyvenančių užsieniečių gretas 2022 m. papildžiusios Ukrainos moterys šių darbų perimti negalėjo. Taip, dėl įvairių priežasčių, įskaitant įdarbinimo įmonių piktnaudžiavimą, augimo tempas buvo galbūt per greitas, bet netenkinančios tendencijos buvo greit pastebėtos ir užkardytos.
Todėl nuo 2024 m. sugriežtinus reikalavimus įdarbinimo įmonėms, o vėliau nustačius ir kvotą minėtų valstybių piliečių skaičius (kaip ir bendras gyvenančių migrantų skaičius) jau trečius metus yra labai panašus ir svyruoja iš esmės paklaidos ribose ir daugiau leidimų pratęsiama, nei išduodama naujai (kas reikalauja didesnių patikros sąnaudų).
Darbo jėgos poreikį pripažįstantys žmonės, didesnę problemą mato ne pačioje imigracijoje, o imigracijoje iš kraštų, iš kurių neimigruos baltaplaukiai ir mėlynakiai. Ir nors tam tikras reguliavimas yra įmanomas (kad ir sprendžiant kur ir kiek veiks išorės paslaugų teikėjai), reikia žvelgti į visumą ir realiai.
Kartais žmonės siūlo ieškoti daugiau darbuotojų Moldovoje, nors nelabai aišku, kodėl Rumunijoje puikiai susikalbėti galintis žmogus turėtų norėti vykti dirbti būtent į Lietuvą. Kai kurie ragina pasikviesti daugiau filipiniečių, „nes katalikai“, bet katalikai yra ne visi filipiniečiai – nors gerokai mažiau, bet tų pačių musulmonų ten esama.
Sulėtėjus Vidurio Azijos gyventojų migracijai, struktūra keičiasi ir sparčiai auga kitos grupės. Filipinų piliečių padidėjo gal dešimteriopai, o kokios Zimbabvės piliečių nuo 40 2024 m. užaugo iki 1,5 tūkstančio dabar. Gerai tai ar blogai?“ – retoriškai klausė I. Šimonytė.
Ji atkreipė dėmesį, kad nepaisant to, jog imigrantų iš šalių, kur vyraujanti religija yra islamas daugiausia atvyko 2023 m., iki šiol pavyko apsieiti „be mosavimo kiaulės galvomis ir didelių įtampų“.
„Buvo kritikos, daugiau ar mažiau pagrįstos, buvo manipuliavimo statistika, bet nebuvo kurstymo. Sąmoningas kurstymas, kuriam iliustruoti naudojami vaizdai iš kitų valstybių, dažniausiai remiasi dviem pagrindiniais naratyvais: atvykėliai pakeis mūsų demografiją ir atvykėliai daro/darys nusikaltimus.
Statistika sako, kad Lietuvoje jau keletą metų stabiliai šeimų susijungimo pagrindu, kuriuo taip mėgstama gąsdinti, gyvena apie 12,5 tūkst. užsieniečių (iš 220 tūkst.). Tai labai maža dalis. Bet net ir iš tų 12,5 tūkstančių 8,5 tūkst. yra Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos piliečių. Jų demografijos tendencijos, švelniai tariant, nesiskiria nuo mūsų.
O tikėti, kad ketvirtoje ar penktoje vietoje pagal skaičių esantys Turkijos ar Indijos piliečiai (po 300–400) gali kažkaip esmingai pakeisti Lietuvos paveikslą, galima, bet neprotinga dėl fiziologinių apribojimų. Lietuva nėra nei dosni socialinėm išmokom, nei pigi valstybė ir bandyti čia atvykusiam pagyventi su visa šeima nebūtinai atrodo geresnė strategija, nei užsidirbus pasiųsti pinigus namo.
Į Lietuvą atvykstama dirbti, o ne siekti prieglobsčio ir socialinės paramos, kas išties kitose Europos valstybėse sukūrė rimtų problemų“, – pastebėjo konservatorė.
O, pasak jos, kalbant apie nusikaltimus, statistika ir tyrimai rodo, kad užsieniečiai yra linkę mažiau nusikalsti, nes jaučiasi labiau prižiūrimi, be to, nusikaltimus užsienyje daro ir lietuviai imigrantai.
„Nusikaltimus daro ir mūsų piliečiai. Mūsų piliečiai, emigravę į kitas šalis, irgi ne visada visą laiką leidžia tik prie arklo, knygos ir lyros. Kažkas dviračius nerakintus susirinkdavo, kažkas valčių variklius, kažkas ir gerokai sunkesnių nusikaltimų padarę.
Atskira tema yra smurtas prieš moteris, kuris specifiškai minimas kalbant apie imigrantus. Matyti komentarų, kad, žinot, moterys, kuriom nepatinka kiaulių galvos, jeigu prieš jus smurtaus atvykėlis iš Vidurio Azijos, tai pagalbos neprašykit.
Reikalas tas, kad smurtas yra smurtas ir visai nesvarbu, kas smurtaus– atvykėlis iš Vidurio Azijos, ruskių kareivis ar Petras iš kaimyninės laiptinės. Nėra geresnio ar priimtinesnio smurto. Todėl būtų gerai, kad tuo susirūpinę politikai parodytų savo rūpestį ir tada, kad nuo savo gyvenimo partnerių per savaitę realiai žūva ar sužalojamos kelios Lietuvos moterys.
Nėra geresnio priešnuodžio kaip labai aiškus taisyklėmis nubrėžtų ribų parodymas. Visiems – piliečiams ir atvykėliams, katalikams ir musulmonams. Pagarba tradicijoms privalo būti abipusė, bet taisyklių laikymasis – besąlygiškas“, – pažymėjo I. Šimonytė.
Konservatorė įsitikinusi, kad Lietuva šiuo metu tikrai nepatiria migrantų, norinčių pakeisti mūsų gyvenimo taisykles, antplūdžio.
„Migracijos reguliavimas yra sudėtingas darbas, ypač kai tavo įsivaizdavimą pakeičia tokie veiksniai, kaip karai, perkeičiantys lig tol susiklosčiusias žmonų judėjimo trajektorijas. Visgi, Lietuva realiai nėra susidūrusi su jokiu antplūdžiu žmonių, kurie planuotų norėti pagyventi Lietuvos mokesčių mokėtojų sąskaita ar keisti mūsų gyvenimo būdą ir tradicijas.
Lukašenkos paorganizuoti migracijos srautai, kuriais buvo siekiama destabilizuoti visuomenę, savo tikslų nepasiekė. Galiausiai, tie suvilioti ir instrumentu paversti žmonės ir nesiekė būti Lietuvoje – jiems tereikėjo koridoriaus, kurio nesuteikėme.
Darbo migracijai keliamos užduotys yra pirmiausia susijusios su pačia ekonomika ir darbo rinka. Imigrantai negali tapti būdu iš paskutiniųjų laikytis pigios darbo jėgos modelio, nes nei tokie esame, nei norime tokiais būti.
Valstybės institucijos neturi toleruoti ir išnaudojimo ar kito netinkamo elgesio su atvykusiais darbuotojais. Imigrantai negali būti būdu stabdyti investicijas į robotizaciją ir automatizaciją, tikintis, kad trys su kastuvu padarys tą patį, ką padarytų vienas vairuojantis mechanizmą, bet pigiau.
Būtent todėl santūriai vertinu dalies verslo piešiamą dramatišką vaizdą apie šimtų tūkstančių imigrantų poreikį ateityje. Bet faktas, kad tose veiklose, kurios vis mažiau patrauklios mūsų piliečiams, darbo rankų trūks, bent kol atsiras technologinių sprendimų.
O jau nebegyvename toj Lietuvoj, kur kas kelintoje šeimoje vyras/tėvas dienas ir naktis leido už vilkiko vairo“, – teigė politikė.
Ji prisiminė, kad jai, dar dirbant Vyriausybės vadove, irgi netrūko karštų diskusijų bei sudėtingų debatų su verslo bendruomene dėl darbo jėgos, kurios vis trūkdavo: „Buvo pykstančių ir keiksnojančių. Bet stengėmės matyt bendrą paveikslą. Nepageidautinas tendencijas – kuo greičiau koreguoti.“
I. Šimonytė pakomentavo ir saugumo dedamąją.
„O kur šitoj temoj saugumas? Jis svarbus, tačiau nėra kažkokios a'priori saugios tautos, iš kur atvyks teisingi migrantai, kaip kokie elfai Hario Poterio sagoje, ir bus viskas visada ramu. Grėsmių yra įvairių ir tam tikrą riziką bet kuriuo atveju tenka prisiimti.
Tas grėsmes realizuojant kartais panaudojami šalyje esantys imigrantai, o kartais tiesiog turistai, atvykę su kitos ES šalies viza. Kartais panaudojami ir mūsų ar kaimyninių šalių piliečiai.
Kažkam gal atrodo, kad visi islamą išpažįstantys asmenys susiję su radikalais ar linkę radikalizuotis, bet jokie faktai to nepatvirtina, kaip ir gal kam bus naujiena, bet į islamą atsiverčia ir kito tikėjimo žmonės, jie kartais radikalizuojasi. Faktas, kad nuo to nelengviau nei gyventi, nei institucijoms dirbti.
Bet faktas yra ir tas, kad nėra kažkokios stebuklingos šalies, iš kurios atvykę žmonės elgtųsi vien tobulai ir dar visiems įtiktų: kažkam netiks kad kalba rusiškai, kažkam, kad įžūliai vairuoja, kažkam, kad meldžiasi ant kilimėlio ar gal gymis per tamsus.
Įstatymai jau dabar suteikia pakankamai lankstumo tiek sprendžiant dėl to, kiek žmonių gali atvykti (kvota yra „lubos“, o ne privalomas skaičius, taigi, gali būti ir nulinė, jeigu realaus poreikio darbo rinkoje nėra), kur ir kiek paslaugų teikti ir t.t. Galima keisti ir pačius įstatymus, jeigu yra efektyvesnių valdymo priemonių.
Bet visada reikia labai aiškiai apsibrėžti, kokią problemą bandoma spręsti. Nes dabar panašu, kad labiausiai norima žaisti labai pavojingą žaidimą, kai kas nors pranašauja įvairius blogius ne todėl, kad matytų tam realų pagrindą, o todėl, kad žmonių bauginimas laiku, kai įvairių įtampų ir šiaip netrūksta, atsiperka politiškai, ypač jeigu bandai išnaudoti kitokio baimę – tuomet nupieši tą kitokį tokį baisų, kad jis net pats savęs neatpažintų.
Turbūt masina kitų šalių, su visai kitokia imigracijos problematika, politikų pavyzdys, kai jie geba antiimigracine korta sulošt net tuose regionuose, kur imigracija maža.
Ir tai yra pavojingiausia, nes jokių racionalių receptų ar siūlymų čia negirdėti, o po ranka gali pakliūt bet kas – antai kaimynystėje ukrainiečiai yra tapę tokiais keiksnojamais dalies politikų, nors ir gymis šviesus, ir net kalba panaši. Visa tai tik rodo, kad paleidus neapykantos džiną, labai sunku jam paaiškint, kur jis turi sustoti.
Praeity tokį vėją sėję politikai privertė visuomenes pjauti tokią audrą, kuri nušlavė daugybę nekaltų žmonių. Bet galiausiai nušlavė ir pačius tuos politikus. Būtų geriau išvengti to ir daryti tai, kam esam išrinkti – spręsti realias problemas, kurias pirmiausia reikia gebėt tiksliai įsivardint“, – apibendrino I. Šimonytė.