Kitų metų pavasarį vyks savivaldos rinkimai, rinksime merus. Už ką balsuoti? Rikiuojami, fotografuojami kandidatai į miestų, miestelių ir rajonų tvarkytojus. Kol kas fotografijos ryškesnės už norimus nuveikti darbus.

Kaip ilgametis Vilniaus gyventojas atkreipiau dėmesį į dviejų kandidatų norą girdėti sostinėje daugiau lietuviškos kalbos. Jaudinantis noras. Kiti kandidatai, kurių, atvirai sakant, ir nežinau, nieko įsimintino dar nepaskelbė. Tikėkimės, kad pamatysime gerų darbų sąrašą.

Kaip jau lėčiau gatvėmis vaikščiojantis pensininkas noriu (net reikalauju), kad būtų uždraustas įvairiausių rūšių transporto priemonių judėjimas šaligatviais.

Balsuosiu tik už tuos pretendentus, kurie imsis šios problemos. Jeigu tokių neatsiras, rinkimuose nedalyvausiu. Nieko tuo nepagąsdinsiu, bet vis tiek nedalyvausiu.

[[ge:lrytas:lrytas:44073896]]

Parašęs apie šį pažadą supratau, kad teks jį tesėti. Nei mopedų, nei kitokio transporto judėjimo ten, kur vaikšto pėstieji, miesto valdžia neuždraus, kol aukų nebus tiek, kai pagaliau išgirsime – reikia ką nors daryti.

Taip Lietuvoje su visomis problemomis. Kai nebeliko kam gimdyti, staiga susirūpinta ir šeimos problemomis. Kai imigrantų padaugėjo geometrine progresija, susirūpinta imigracijos politika.

[[ge:lrytas:lrytas:44078343]][[ge:lrytas:lrytas:44049432]][[ge:lrytas:lrytas:44070880]][[ge:lrytas:lrytas:44086397]]

Prisimenu, 2000 m. bandyta viešai svarstyti, ką darysime, jei Lietuvoje su bendruomenėmis iš dabartinių Rytų atsiras ir jų maldos namų.

Oficialus atsakymas – Lietuva žengia į Europą, tad nieko daryti nereikia.

Dabar po kiaulės galvos Kaune prie mečetės ir išniekinto Korano nei politikai, nei ekspertai negali pasakyti nieko rišlaus.

Lietuvių kalbai, indoeuropiečių puošmenai, traukiantis į etnografinį muziejų pagaliau sukrusta, ką daryti? Yra iš Gruzijos atkeliavęs posakis: „Kai kepenys sugriuvo, per vėlu gerti „Borjomi“.“

Ar įmanoma pakeisti savižudišką tradiciją? Problemas sprendžia valdžia. Jei nerenkama – pati susigalvoja, kas jai atrodo svarbu. Jei renkama – tas, kurių rinkėjai reikalauja. Bet pagal išvaizdą ar žodžių cirką išrinktieji taip ir sprendžia – problemos atsiduria pasekmių šermenyse.

Po savivaldos rinkimų pamečiui bus dar dveji – Seimo ir Prezidento. Jei Lietuva nori būti savarankiška, rimta valstybė, ji turi atsigręžti į rinkimų turinį, kaip buvo atkuriant nepriklausomybę.

Nekeičiant egzistuojančios sistemos esminis dėmesys turi būti sutelktas į rinkimų programas ir jų pristatymą. Iki šiol jos rašomos tik dėl tradicijos, iš anksto žinant, kad jų beveik niekas neskaitys.

Programos turi apimti visą valstybės gyvenimo ir raidos spektrą, argumentuotą užsienio politiką, net jos detales, kad vėliau netektų aiškintis, teisingai ar klaidingai nuspręsta, pavyzdžiui, dėl santykių su Taivanu.

Nuo Lietuvos tapimo ES nare rinkimų programose užsienio politika yra tik keli abstraktūs pasakymai, o strateginio lygio sprendimai priimami remiantis svarbių pasaulio asmenybių įsivaizdavimu, kartais net nesitariant.

Ryškiausias pavyzdys – D.Trumpas. Neatsilieka ir Europa. Būtent dėl to ir atsirado „alternatyvūs“ politiniai judėjimai. Manau, kad pastarieji dar šį rudenį pradės formuotis ir Lietuvoje.

Spėju, kad pradžia bus susijusi su Baltarusijos kalio trąšų gabenimu.

Siekdamas, kad kokia nors „alternatyva“ nesusiformuotų Rusijoje, Kremlius susitelkė į plataus masto Dūmos rinkimus. Dar jiems neprasidėjus rezultatai jau buvo aiškūs. Antikarines užuominas eliminavus dar prieš rinkimus laimėjo „Vieningoji Rusija“ su keliais įvairiai pavadintais skyriais.

Buvo TV rinkimų kampanija su frazėmis iš kiekvieno skyriaus. Visus jungė viena programa, kurią keliais sakiniais prieš balsavimą išsakė V.Putinas.

Kad pergalės prieš priešą programa triuškinamai laimės, niekas neabejojo.

Bet dėl vieno dalyko nebuvo šimtaprocenčių garantijų. Kiek žmonių ateis prie balsadėžių? Kijevui pradėjus dronais atakuoti Rusijos naftos perdirbimo įmones ir degalines visuomenės nerimas ėmė skverbtis net į kontroliuojamą žiniasklaidą.

V.Putinas vos ne kas antrą dieną aiškino, kad liaudis neišsigando ir neišsigąs, o priešas sulauks atsako. Per tris balsavimo dienas didžiausias rūpestis – kiek atėjo? Auštant paskutinei dienai rezultatas išvis buvo nekoks – vos 30 procentų. Žinoma, galima padaryti taip, kaip reikia, bet yra, kas stebi (žvalgyba), vis tiek viskas išaiškės.

Tik Ukrainos žiniasklaidai po pasaulį išplatinus pranešimus apie degančią Maskvą norinčiųjų išreikšti pilietinę poziciją prie balsadėžių ėmė sparčiai gausėti.

Manau (to įrodyti neįmanoma), kad Ukrainos dronai rinkimų dieną netikrus rinkimus pavertė tikrais. O V.Putino rėmėjų ne tik pagausėjo, bet ir buvę priešiškai nusiteikę atsivertė į palaikančius.

Neįžvalgus Ukrainos strategų žingsnis? Keista, šimtmečius gyvena su Rusija, tos pačios kultūros žmonės ir šitoks menkas dabartinio priešo pažinimas. Nebent ne patys ukrainiečiai sprendžia, kaip veikti.

Kremliaus politologams dar gerokai prieš „nacionalinį įvykį“ prognozuojant, kad ES šių rinkimų nepripažins, V.Putinas daug kam (pirmiausia saviems) pademonstravo: patvirtintas karinės politikos palaikymas, įrodyta, kad jo niekas iš posto neketina versti, ir gautas mandatas (Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) akyse) lemiamiems balistiniams smūgiams Ukrainai.

Rusijoje jau seniai ruošiamasi totaliniam Ukrainos naikinimui, dabar mygtukas bus paspaustas. Atsakys ir Ukraina.

Tikras karas. V.Zelenskis JTO pakartojo – jis tęsis iki žiemos.

Mečys Laurinkus. Neįžvalgus Ukrainos strategų žingsnis? (4)