Kaip ilgametis Vilniaus gyventojas atkreipiau dėmesį į dviejų kandidatų norą girdėti sostinėje daugiau lietuviškos kalbos. Jaudinantis noras. Kiti kandidatai, kurių, atvirai sakant, ir nežinau, nieko įsimintino dar nepaskelbė. Tikėkimės, kad pamatysime gerų darbų sąrašą.
Kaip jau lėčiau gatvėmis vaikščiojantis pensininkas noriu (net reikalauju), kad būtų uždraustas įvairiausių rūšių transporto priemonių judėjimas šaligatviais.
Balsuosiu tik už tuos pretendentus, kurie imsis šios problemos. Jeigu tokių neatsiras, rinkimuose nedalyvausiu. Nieko tuo nepagąsdinsiu, bet vis tiek nedalyvausiu.
Parašęs apie šį pažadą supratau, kad teks jį tesėti. Nei mopedų, nei kitokio transporto judėjimo ten, kur vaikšto pėstieji, miesto valdžia neuždraus, kol aukų nebus tiek, kai pagaliau išgirsime – reikia ką nors daryti.
Taip Lietuvoje su visomis problemomis. Kai nebeliko kam gimdyti, staiga susirūpinta ir šeimos problemomis. Kai imigrantų padaugėjo geometrine progresija, susirūpinta imigracijos politika.

