Šiaurės miestelyje – tūkstančiai naujų butų: ar miestas augs kartu su žmonėmis?

Tai ypač jaučia Šiaurės miestelio bendruomenė. Jos atstovai skaičiuoja, kad vien šioje teritorijoje gali atsirasti apie 6 tūkst. naujų butų.

Vienas daugiabutis miesto nepakeičia. Tačiau kas nutinka, kai jų kyla ne vienas, o keliolika?

Būtent čia dalis ekspertų siūlo stabtelėti ir visą teritoriją įvertinti iš naujo. Kalba sukasi ne apie tai, kad Vilniuje nereikėtų statyti. Klausimas kitas: kas turi atsirasti kartu su naujais gyventojais ir kas už tai atsakingas?

Šia tema diskutavo Statybų ir infrastruktūros darbų bendrovės KRS vadovas Paulius Grigas ir Šiaurės miestelio bendruomenės atstovas Deividas Butkus.

D. Butkus pabrėžia, kad gyventojai nėra kategoriškai nusiteikę prieš teritorijos transformaciją.

„Mes nesame prieš statybas. Mes prieš miesto statybas po vieną sklypą. Sklypo vystytojas paprastai turi interesą maksimaliai didinti savo pelną, savo užstatymą. Tai yra jo darbas, normalu. Tuo tarpu savivaldybės darbas, mūsų manymu, yra prižiūrėti šitą procesą ir žiūrėti į miestą, į rajoną plačiau.“

Pasak jo, dabar pirmiausia užstatomas sklypas, o tik po to pradedama kalbėti apie tai, ko reikės bendruomenei.

„Tuomet ateina savivaldybė ir sako: „Na, mieli gyventojai, gal turite pasiūlymų? Dabar kalbėsime apie mokyklas, darželius, transportą ir visa kita – post factum.“ Tai, mūsų manymu, taip neturėtų būti. Mes norėtume, kad savivaldybė eitų priekyje plėtros, o ne iš paskos“, – teigia D. Butkus.

Pasak jo, Šiaurės miestelyje šis klausimas buvo iškeltas prieš daugiau nei du dešimtmečius.

2005 metais savivaldybės užsakymu teritorijai buvo parengta urbanistinė studija, apėmusi 53 hektarų plotą. Joje vertintas transportas, želdynai, aukštingumas, užstatymo intensyvumas ir kiti teritorijos aspektai.

„Studija parodė, kad reikia mokyklos, kurioje turėtų mokytis maždaug 1600 vaikų. Praėjo 21-eri metai ir vėl esame tame taške, kai turime sakyti, kad sklypinis projektavimas ir plėtra yra negerai“, – piktinasi bendruomenės atstovas.

KRS vadovas taip pat siūlo į teritoriją žiūrėti ne atskiro sklypo ribose.

„Šiame taške labai sunku toliau judėti iš esmės visko neperplanavus. Projektuojant ir planuojant, kas ten bus, buvo neatsižvelgta į daugelį faktų. Elementariai – darželis, mokykla, poliklinika ir visas susisiekimas“, – spragas vardija P. Grigas.

Šio neatitikimo mastą geriausiai parodo mokyklos klausimas. Pasak D. Butkaus, bendruomenei buvo pasakyta, kad mokykla galėtų būti pastatyta dabartinėje Verkių autobusų parko teritorijoje.

Tačiau tam pirmiausia turi būti iškeltas autobusų parkas. Pasak jo, naujo parko statybos Liepkalnio gatvėje užtruktų ne mažiau kaip trejus metus. Tik tuomet būtų galima pradėti mokyklos statybas.

Todėl jo vertinimu, mokykla galėtų atsirasti maždaug apie 2035-uosius.

„Dabar mums sako: nesijaudinkite, mokykla bus pastatyta Verkių autobusų parke. Bet jeigu žmonės įsikels į naujus namus gerokai anksčiau, klausimas yra labai paprastas: kur jų vaikai eis į mokyklą tuo metu?“ – klausia D. Butkus.

Jis pateikia ir kasdieniškesnį pavyzdį. Jeigu mokykla nuo gyvenamosios vietos yra maždaug trijų kilometrų atstumu ir iki jos tenka eiti per intensyvaus eismo gatves, sunku tikėtis, kad tai taps realia alternatyva automobiliui.

„Parodykit man vaiką, kuris tomis gatvėmis į mokyklą eis 40 minučių. Aišku, tėveliai įsodins jį į automobilį. Ir jeigu mes kalbame apie judumą, nebus taip, kad pristatysim daug namų ir tada sakysim: sėskite visi į autobusus“, – prognozuoja jis.

Siūlo tarti „stop“ KRS vadovas P. Grigas problemą mato plačiau. Jo teigimu, atskirų projektų derinimas negali pakeisti visos teritorijos planavimo.

„Jeigu matome, kad teritorijoje planuojama keli tūkstančiai naujų butų, turime pirmiausia atsakyti, kokią infrastruktūrą tam miestui reikia sukurti.

Šiame taške būtų labai sunku toliau judėti iš esmės visko neperplanavus. Mano pasiūlymas būtų padaryti moratoriumą. Sakau: stop, sustojam, sustabdom ir pasižiūrime į visą teritoriją iš naujo.

Jo manymu, bandymas taisyti situaciją mažais žingsniais gali tik užtęsti problemą.

„Jeigu mes dabar pradėsime po truputį lopyti, vienur padarysime sankryžą, kitur pridėsime kažkokį sprendimą, gausime kažką kitokio, bet nebūtinai gero.

Kartais, kai nežinai, ką daryti, reikia sustoti ir iš naujo pasižiūrėti, kas yra tas dramblys kambaryje.“

P. Grigas pabrėžia, kad moratoriumas nereiškia draudimo statyti ar atsisakymo nuo miesto augimo.

Kalbama apie dabartinio planavimo proceso sustabdymą, kad būtų galima aiškiai susidėlioti, ko teritorijai reikia prieš tęsiant jos intensyvinimą.

Šiaurės miestelio istorijoje, pasak D. Butkaus, jau yra pavyzdžių, kai planuojama ateitis gyventojams pristatoma gerokai anksčiau, nei atsiranda ją pagrindžiantys konkretūs sprendimai.

„Tai yra tiesiog dalinami pažadai, kurie neatsispindi konkrečiuose dokumentuose. Mūsų tikslas – šias vizijas nuleisti ant žemės ir pritraukti prie realių dokumentų, kurie šioje teritorijoje įpareigotų ir vystytojus, ir savivaldybę, kad užsiimtų proaktyvia plėtra“, – mano bendruomenės atstovas.

Su Šiaurės miestelio plėtra susijęs ir „Banginio“ projektas, kuris šiuo metu sustabdytas dėl vykstančių ginčų.

D. Butkus teigia, kad dėl jo yra pasisakiusi Statybų inspekcija ir Generalinė prokuratūra, tačiau procesas juda toliau – „Senukų Baltic Shopping Center“ suinteresuota projektą kuo greičiau įgyvendinti.

P. Grigo teigimu, vienas svarbiausių dalykų – aiškiai atskirti vystytojo ir miesto atsakomybes.

„Statytojas yra atsakingas už savo dalį. Jis stato gyvenamąjį būstą, prisiima atsakomybę už finansavimą, kad jis parduos, ir neša visą riziką. Visa kita, kas yra ta visuomeninė infrastruktūra, tai yra darželis, mokykla, poliklinika, keliai visi, tos pačios slėptuvės ar priedangos, tai yra jau kita atsakomybė“, – sako P. Grigas.

D. Butkaus teigimu, valstybės vaidmuo teritorijų plėtroje neturėtų apsiriboti leidimu statyti – kartu turi būti numatoma ir gyventojams skirta infrastruktūra.

„Jeigu valstybė nori, kad kuri nors geografinė teritorija plėstųsi, ji turi prisiimti realią atsakomybę už tai, ką garantuoja žmonėms“, – teigia jis.

Pasak P. Grigo, naujo projekto poveikį aplinkai reikėtų vertinti ne tik pagal tai, kas numatyta konkrečiame sklype. Net vienas daugiabutis keičia žmonių ir automobilių srautus, didina viešosios infrastruktūros poreikį.

„Jeigu mes priimame tą konceptą, tai mes kiekvieną vietą turime vertinti taip pat. Net ir pavienis daugiabutis namas turi būti iš karto įvertintas tame kontekste, kai jis atsiras, kaip pasikeis aplinka“, – aiškina KRS vadovas.

Jo teigimu, vienas iš būdų į teritoriją žvelgti plačiau – vadinamojo 15 minučių miesto principas.

„Penkiolikos minučių atstumu tu turi pasiekti visus svarbiausius savo gyvenimo taškus. Tai yra mokykla, darželis, poliklinika, parduotuvė, visuomeninės kažkokios tai erdvės, baseinas ar sportas. Viską tu turi pasiekti tokiu penkiolikos minučių pėsčiomis atstumu.“

Tokiu atveju vertinamas ne vien pats pastatas, bet ir tai, ar aplink jį pakanka kasdieniam gyvenimui reikalingų paslaugų, susisiekimo galimybių ir viešųjų erdvių.

Šiaurės miestelyje šis klausimas ypač aktualus dėl planuojamos plėtros masto. Kai kalbama apie tūkstančius naujų būstų, lieka esminis klausimas: kas turėtų atsirasti pirmiau – nauji gyventojai ar aiškus planas, kaip miestas juos priims?