Kai daiktai liudija gyvenimus: Ievos kelias iki „Pas Babą Radau“

„Vaikystėje ir paauglystėje mūsų namuose esančius lietuviškus sendaikčius ir tautodailės dirbinius kartą, prieš atvykstant draugams, esu paslėpusi“, – juokiasi Ieva.

Šiandien toks prisiminimas Ievai kelia šypseną, nes tai, ką anuomet norėjosi paslėpti, dabar norisi surasti, išsaugoti ir parodyti kitiems. Ieva įsitikinusi, kad senelių namų rūsiuose, palėpėse ir sandėliukuose neretai slepiasi tikras lietuviško paveldo lobynas.

Būtent šis pokytis – nuo noro slėpti iki aistros išsaugoti – tapo „Pas Babą Radau“ pradžia.

Šiltas santykis su senais daiktais ir tautodaile Ievos gyvenime užsimezgė dar vaikystėje. Būtent mama atvėrė Ievai liaudies meno ir senųjų tradicijų pasaulį. „Nuo mažens augau apsupta liaudies dirbinių ir meno objektų. Mano mama daug metų buria tautodailininkus, kuruoja parodas ir vadovauja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Vilniaus bendrijai“, – dalijasi Ieva.

Prie Ievos meilės lietuviškai kultūrai prisidėjo ir močiutės senelio – žinomo knygnešio Jurgio Bielinio – istorija, kuria Ieva labai didžiuojasi ir tarsi tęsia protėvio misiją – siekia išsaugoti tai, kas lietuviška ir unikalu.

Ieva prisimena ir dienas, praleistas pas močiutę kaime. Iki šiol jos atmintyje gyva akimirka, kai močiutė muša sviestą muštuvėje ir kepa duoną duonkepėje. „Jau tada mane žavėjo šie ypatingi daiktai“, – prisimena Ieva.

Vaikystės patirtys, gilios šeimos šaknys bei motinystė susipynė su „Pas Babą Radau“ atsiradimu. Ieva sako, kad apie šią veiklą pradėjo galvoti augindama sūnus ir daug laiko praleisdama namuose. Artimieji jos idėjas labai palaikė ir skatino veikti.

Ieva pasakoja, kad vis dažniau ėmė įsivaizduoti senus lietuviškus daiktus moderniuose namuose: autentiškas puodynes lentynose, seną geldą kaip dekoraciją prie lovos ar net pakabintą ant sienos.

Pasak Ievos, pasaulyje, kuriame ir taip daug daiktų, verta atsigręžti ir iš naujo pažvelgti į tuos, kuriuos jau turime, arba tuos, kurie dulka močiučių spintose. Rinkdamiesi seną daiktą ne tik vartojame atsakingiau, bet ir tausojame tai, kas neįperkama: meistrystę, rankų darbą, prisiminimus ir istorijas.

Ieva ieško sendaikčių ir atranda jiems naujus namus, o autentišką lietuvišką tekstilę paverčia interjero objektais – tekstiliniais šviestuvo gaubtais ir pagalvėlėmis.

Savo svetainėje ji taip pat dalijasi įžvalgomis, kaip atpažinti vertingas lietuviškas lovatieses, kaip tausoti ir atnaujinti seną tekstilę. O viena jautriausių Ievos veiklos sričių – dirbtuvės, kuriose dalyviai gali atrasti seną audinį iš naujo ir savo rankomis pasigaminti lietuviškas tradicijas menantį šviestuvą.

Dirbtuvėse pasitaiko ne tik smagių akimirkų ir juoko, bet ir ašarų. Kartais žmonės ateina tik gerai praleisti laiką ir pasigaminti daiktą namams, o iš dirbtuvių iškeliauja su atgijusiais prisiminimais. Ieva pasidalijo jautria istorija apie moterį, kuri, vos palietusi seną lietuvišką audinį, akimirkai sustingo ir susigraudino, nes prisiminė save mažą, tekinom bėgančią pas močiutę stebėti, kaip ši audžia.

„Kartais atrodo, kad pats audinys atrakina prisiminimus“, – sako Ieva ir pabrėžia, kad žvelgdama į lietuvišką tekstilę visuomet mato ne tik patį audinį ir jo raštus, bet regi ir žmogų, palinkusį prie

staklių, ir mikliai dirbančius jo pirštus. Taip pat namus ir kasdienybę, kurioje gimė ir buvo naudojamas audinys. O kartu – ir prabėgusį laiką, kuris šiandien jau tėra istorija.

Ieva žavisi senaisiais amatais ir meistryste, o pati sakosi visuomet pastebinti: „kiek tuose kasdieniuose daiktuose kūrybos. Lietuviai puošdavo spintas gėlių ornamentais, puošdavo jais skrynias ir kitus baldus. Išgaudavo nuostabias spalvas glazūroje ir audinių siūluose. Net užuolaidėles karpydavo iš popieriaus! Man tai – neįtikėtina“, – degančiomis akimis pasakoja Ieva.

Seni daiktai liudija žmonių gyvenimo patirtis ir būtent tai Ieva labiausiai vertina. Pasak jos, žmonės vis dažniau renkasi rankų darbo daiktus, paženklintus laiko.

Ieva ieško išskirtinių daiktų, kuria vienetinius interjero objektus ir padeda žmonėms susikurti savitas ir jaukias namų erdves. „Ne viskas turi būti nauja“, – sako tautodailininkė, pabrėždama tvarumo svarbą. Ir pratęsia mintį pasakodama, kad „mūsų senoliai daiktus gamindavo savo rankomis. Dažnai ne dėl grožio ar mados, o iš būtinybės. Tam skirdavo labai daug laiko ir stengdavosi, kad daiktas būtų tvirtas, patvarus ir ilgaamžis bei tarnautų daugybę metų“.

Tad puoselėdami jų rankų darbą, mes ne tik jį išsaugome, bet ir leidžiame daikto istorijai tęstis.

Todėl Ievos kuriamų daiktų pavadinimuose nuskamba senosios lietuvių pasaulėjautos aidai. Iš autentiškų audinių gaminami tekstiliniai šviestuvų gaubtai ir pagalvėlės įgyja „Aitvaro rombų“ ar „Žemynos žiedų“ pavadinimus. Taip senoji lietuvių kultūra ir mitologija atranda vietą šiuolaikiniuose namuose.

Šie pavadinimai atspindi Ievos norą į šiandienos žmogaus gyvenimą sugrąžinti tai, kas buvo svarbu praeities kartoms: jautrumas gamtai, jos artumo poreikis, simboliai ir kiti senosios kultūros ženklai. O tada senas audinys nebėra tik praeities daiktas. Jis tampa istorijos dalimi, kuri gali tęstis ir toliau.

Pats „Pas Babą Radau“ pavadinimas taip pat turi savitą istoriją. Ilgai sukusi galvą ir ieškojusi tinkamų žodžių, vieną naktį Ieva tiesiog susapnavo „Pas Babą Radau“.

„Buvau sugalvojusi keletą galimų pavadinimų, bet vis atrodė ne tai“, – pasakoja Ieva. Kol galiausiai vieną rytą po lemtingo sapno Ieva čiupo telefoną ir išsiuntė pusseserėms balso žinutę. Sulaukusi atsakymo – „Ieva, taip! Kaip gerai skamba!“ – daugiau nebedvejojo.

Vėliau Ieva suprato, kad pavadinimas skamba lyg močiutės apkabinimas ir švelnus priminimas apie tai, kad mūsų senelių gyvenimus liudiję daiktai gali gyvuoti ir rasti vietą mūsų namuose.

Paklausta, ar savo namuose turi daiktų, kuriuos žūtbūt norėtų išsaugoti savo vaikams ir proanūkiams, Ieva nedvejodama atsako: „Taip, tai mano močiutės siuvimo mašina“. Šis daiktas saugo ne tik šeimos istoriją, bet mena ir vieną skaudžiausių Lietuvos istorijos momentų. Siuvimo mašina buvo vienintelis daiktas, kurį Ievos močiutė pasiėmė drauge su savimi tądien, kai gyvulinio traukinio vagonai šaižiai dardėjo į Sibirą.

Ši siuvimo mašina buvo ne tik daiktas ar prietaisas. Ji padėjo šeimai užsidirbti, išgyventi bei ištverti sudėtingiausias gyvenimo etapus, tuo pat metu liudydama ir šviesiausias akimirkas. „Ši siuvimo mašina matė, kaip gimė ir augo mano mama ir tetos, o dabar stebi, kaip svetainėje dūksta mano vaikai. Neįtikėtina, kad toji siuvimo mašina grįžo į Lietuvą“, – džiaugiasi ir stebisi Ieva.

Šiandien ji pati daro kažką panašaus – padeda seniems daiktams grįžti į mūsų namus ir gyvenimą. Tik šįkart ne iš Sibiro, o iš močiučių skrynių, spintų ir palėpių.