„Pasaulio šalys informacinį karą kariauja jau kelis šimtus metų. Vienas žymiausių tokio karo pavyzdžių – sionistų protokolai („Siono išminčių protokolai“ yra XX a. pradžioje Rusijoje sukurtas ir išleistas suklastotas tekstas, melagingai apibūdinantis tariamus žydų planus užvaldyti pasaulį. – Red.). O Prūsijos premjeras ir Vokietijos kancleris Otto von Bismarckas, norėdamas išprovokuoti karą su Prancūzija, suklastojo telegramą (Emso telegrama – tai istorinis dokumentas, kurį O.von Bismarckas 1870 m. liepos 13 d. sąmoningai suredagavo ir sutrumpino siekdamas išprovokuoti Prancūziją skelbti karą Prūsijai. Šis įvykis tapo tiesiogine Prancūzijos ir Prūsijos karo 1870–1871 m. priežastimi. – Red.).
Ir šių laikų istorija liudija, kad informaciniai karai vyksta nuolatos. Lietuvos kariuomenė tai stebi ir fiksuoja jau daugelį metų, o Europoje ji buvo viena pirmųjų, pradėjusių tokią stebėseną. Vienas ryškiausių šiandienos informacinio karo pavyzdžių šalia Lietuvos, kai 2008 m. Estija nusprendė nukelti bronzinę sovietinio kario skulptūrą ir Rusija pradėjo itin aktyvią informacinę kampaniją prieš Estiją“, – pokalbyje su „Lietuvos rytu“ pažymėjo A.Eidimtaitė.
– Kokios Rusijos informacinio karo kampanijos pastaraisiais metais buvo nukreiptos prieš Lietuvą?
Susiję straipsniai
– Kartais rusai organizuoja tęstines rutinines informacinio karo operacijas, bet ne kartą prieš Lietuvą buvo surengtos koncentruotos akcijos kokiam nors konkrečiam tikslui įgyvendinti. Nuolat eskaluojamos istorinės temos, esą mes garbiname nacių kolaborantus, kad kovotojai už laisvę irgi buvo nacių kolaborantai. Ne kartą buvo bandyta paneigti Lietuvos valstybingumą, ypač prieš mūsų šaliai svarbias datas – Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ar Sausio 13-ąją.
Kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas informacinio karo monitoringą atlieka nuolatos. Pastebima, kai iš Rusijos pasipila agresyvios žinutės ar komentarai, pasigirsta grasinimai, melaginga arba iškraipoma informacija.
Nukreipiant visa tai į kokį nors konkretų įvykį bandoma paveikti Lietuvos visuomenę arba formuoti tam tikrą nuomonę Rusijoje apie NATO, mūsų šalį ir kitas Baltijos šalis.
– Kokie ryškiausi Rusijos informacinio karo pavyzdžiai buvo prieš jos invaziją į Ukrainą 2022 m. vasarį?
– 2021 m. pabaigoje–2022 m. pradžioje akivaizdžiai buvo matyti, kad gerokai padaugėjo priešiškų žinučių. Jau karo pradžioje Rusija buvo itin suaktyvinusi informacines atakas prieš Ukrainą.
– Kiek informacinio karo fronte Rusijai padeda Baltarusija?
– Baltarusija prie Rusijos prisijungė kiek vėliau, jau prasidėjus karui Ukrainoje. Pastaruoju metu abi šios šalys eskaluoja informaciją, esą Lietuva sykiu su Latvija ir Estija leidžia savo oro erdve naudotis ukrainiečiams leidžiant dronus į Leningrado sritį arba kad netgi tie dronai paleidžiami iš mūsų šalies teritorijos.
Tokia dezinformacija Rusijai reikalinga, kad ji galėtų savo visuomenei pagrįsti negebėjimą apsisaugoti nuo ukrainiečių dronų atakų. Juk artėja rinkimai į Dūmą, todėl ir siekiama juodinti visus, ką tik įmanoma, ypač NATO šalis. Atseit Ukraina nesugebėtų vykdyti tokių dronų atakų ir reikia rasti dar didesnį Rusijos priešą.
Šiomis dienomis dar pasipylė Rusijos grasinimai siekiant įbauginti mūsų ir Baltijos šalių visuomenes dėl paramos Ukrainai. Tokios informacinio karo atakos stebimos jau kelis mėnesius.
– Kaip vertintini naratyvai iš Baltarusijos pusės apie litvinizmą arba kad esą Lietuva ar kitos Baltijos šalys planuoja pulti? Tai Rusijos „pasufleravimai“ ar savarankiška Aliaksandro Lukašenkos režimo politika?
– Kadangi litvinizmo tema susijusi su pačių baltarusių laisvės kova, A.Lukašenka jau seniai šios diskusijos vengia. Kaltinimai, neva Baltarusiją ruošiasi užpulti Baltijos šalys, Lenkija su NATO, koordinuojami su Rusija. Tai dažnai kartoja ir Kremlius.
Mums žinoma, kad vyksta abiejų šalių žvalgybų pareigūnų susitikimai ir pasitarimai, bet Baltarusija neretai veikia ir savarankiškai. Būtent jos iniciatyva organizuojami incidentai pasienyje ar hibridinės atakos.
– Pastaraisiais metais Lietuvoje jaučiamas visuomenės susipriešinimas. Ar Rusija su Baltarusija naudojasi tuo informaciniam karui prieš mūsų šalį?
– Žinoma. Pats geriausias ginklas kovojant informacinį karą – pasinaudoti visuomenės susikirtimais ir juos dar labiau gilinti. Baltarusija nuolat aiškina, esą Lietuvos valdžia nekreipia dėmesio į visuomenės lūkesčius, verslo interesus (areštuotų Lietuvos vežėjų istorija. – Red.). Taip pat stebimi bandymai sukiršinti lietuvius su tautinėmis Lietuvos mažumomis, karo pabėgėliais iš Ukrainos arba po 2020 m. protesto akcijų pasitraukusiais baltarusiais, kuriuos persekiojo A.Lukašenkos režimas.
– Kokios Lietuvos istorijos datos yra Rusijos ir Baltarusijos informacinio karo „dienotvarkėje“?
– Na, jau beveik tapo tradicija, kad prieš tragiškų 1991 m. sausio 13-osios įvykių minėjimą beveik kasmet pasigirsta provokatyvūs pareiškimai, esą lietuviai snaiperiai šaudė į lietuvius. Šiuo metu bandoma gaivinti ir Holokausto temą skleidžiant informaciją, kad lietuviai be nacių pagalbos žudė žydus.
Kaip visuomenės kiršinimo ginklu naudojamasi ir Kapčiamiesčio poligono statybų tema.
– Kaip naudojamasi Lietuvoje gyvenančiais kitataučiais?
– Rusija itin aktyviai eskaluoja rusakalbių gyventojų temą. Ji net užsimojo visas tris Baltijos šalis apskųsti Tarptautiniam teisingumo teismui už rusakalbių diskriminaciją. Bandoma dėl to veikti ir diplomatiniais kanalais, siekiant pakelti šią išsigalvotą problemą į tarptautinį lygį. Panašiai rusakalbių žmonių tema buvo sutirštinta ir prieš Rusijos invaziją į Ukrainą. Tai buvo viena karo priežasčių.
Kartkartėmis Lietuvos policija gauna pranešimų dėl vandalizmo – atsiranda užrašų baltarusių kalba apie Vilniaus nepriklausymą Lietuvai, o šalia dar būna ir Lenkijos Armijos Krajovos ženklas. Tai irgi bandymai kiršinti visuomenę keliant menamus teritorinių pretenzijų klausimus.
Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago paminklo išniekinimas Merkinėje – taip pat informacinio karo dalis.
– Karaliaučiaus (Kaliningrado) tema irgi Lietuvai dažnai primetama. Ar pastaruoju metu ji aktyvinama ir kaip?
– Rusija itin akylai stebi mūsų šalies politikų kalbas apie Kaliningradą laukdama bent menkiausio preteksto jas eskaluoti. Labai ryškus to pavyzdys, kai buvo pasinaudota užsienio reikalų ministro Kęstučio Budrio interviu gana nišinėje Šveicarijos žiniasklaidoje (K.Budrys tada pasiuntė griežtą perspėjimą rusams dėl Kaliningrado.
Pasak jo, NATO turi visas reikalingas priemones, kad prireikus visiškai sunaikintų ten esančias Rusijos oro gynybos ir raketų bazes. – Red.).
Šis ministro interviu buvo pasiekęs net patį V.Putiną. Tai dar kartą parodė, jog Kremlius aktyviai ieško, prie ko prisikabinti, – bandoma įteigti, kad NATO ir Lietuva ruošiasi užimti Kaliningradą. Esą visos karinės NATO pratybos, rengiamos Baltijos jūroje, – ne kas kita, kaip pasiruošimas užpulti Kaliningrado sritį.
– Klaipėdos uostas. Kokios Rusijos ir Baltarusijos informacinio karo kryptys šia tema?
– Baltarusija nepaliauja eskaluoti savo kalio trąšų gabenimo per Klaipėdos uostą temos. Nuolat skundžiasi, kad prarado daug lėšų, kai šiam verslui buvo pritaikytos Europos Sąjungos sankcijos. Baltarusija siekia paveikti Lietuvos verslą, kad jis imtųsi priemonių šiam draudimui panaikinti argumentuodamas tuo, jog ir Lietuva negauna pajamų už baltarusiškų trąšų tranzitą. Baltarusija bando net su amerikiečiais kalbėtis apie trąšų gabenimą per Lietuvą.
Vadinasi, jai ši problema skaudi.
– Ar pastebite kokių nors informacinio karo apraiškų iš Kinijos – ypač po to, kai Lietuvoje buvo atidaryta Taivano atstovybė?
– Rusijos informacinėje erdvėje kartais pasirodo pranešimų iš Kinijos žiniasklaidos, tačiau juose dažniausiai gausu rusiškų naratyvų. Prieš 5–6 metus, kai buvo juntamas santykių tarp Lietuvos ir Kinijos paaštrėjimas, stebėdami Kinijos žiniasklaidą matėme, kad mes kinų nesuprantame ir jie mūsų nesupranta. Kultūriškai esame per daug tolimi.
– Jūsų departamentas kasmet rengia ataskaitas apie informacinio karo mastą Lietuvoje. Kas jose akcentuojama ir kodėl jos neprieinamos visuomenei? Tai slapti dokumentai?
– Tos ataskaitos yra su riboto naudojimo žyma, bet mes stengiamės nuosekliai informuoti visuomenę. Kiekvieną mėnesį platiname pranešimus, rengiame spaudos konferencijas, kuriose supažindiname su svarbiausiomis savo stebėsenos išvadomis. Pastaraisiais metais jose yra pažymimas Baltarusijos ir Rusijos siekis rengti įvairias provokacijas prieš Lietuvą.
Taip pat neapeinama karo Ukrainoje tema. Net jei bus pasiektos paliaubos tarp Rusijos ir Ukrainos, karo tema dar gana ilgai išliks aktuali. Pernai mūsų ataskaitoje buvo ryški BRELL problema (techninis susitarimas tarp penkių šalių – Baltarusijos, Rusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos elektros sistemos operatorių. – Red.), kai Lietuva atsijungė nuo šio vadinamojo elektros žiedo.
2025 m. akivaizdžiai buvo matyti Rusijos pastangos skaldyti NATO. Kremlius gana greitai prisitaiko prie geopolitinių pokyčių. Pasikeitus JAV administracijai ir vėl į Baltuosius rūmus sugrįžus Donaldui Trumpui Rusija staigiai pakeitė savo požiūrį ir jau bandė jį pateikti kaip savo vienmintį, o Europa jai tapo pagrindiniu priešu.
– Ar visuomenė supranta jūsų platinamas žinias apie informacinį karą? Jai pakanka informacijos apie tai?
– Sudėtinga atsakyti. Kaip minėjau, akylai stebime Rusiją ir Baltarusiją. Socialiniuose tinkluose gana daug melagingos informacijos. Bet apklausų metu žmonės teigia, kad gerai supranta, kas ir kokią dezinformaciją skleidžia apie Lietuvą. Vis dėlto reikėtų išsamesnio šios problemos tyrimo. Mano galva, mes kur kas atsparesni Rusijos dezinformacijai nei Vakarų šalių gyventojai.
Galima pasidžiaugti ir Lietuvos žiniasklaida, nes ji gana greitai atpažįsta tas raudonas vėliavas. Tačiau imunitetą dezinformacijai stiprinti būtina nuolat.
– Kokia galima prevencija ir priešnuodžiai prieš informacinį karą?
– Mano galva, reikėtų sulėtinti informacijos vartojimą ir būtina mąstyti kritiškai. Jeigu kyla bent menkiausias įtarimas, kad perskaičiau kažką nepriimtino, būtina informaciją pasitikrinti bent keliuose šaltiniuose. Kartą Rusija net pasinaudojo Vokietijos interneto tinklapiu, kad paskleistų apie Lietuvą melagingą informaciją. Deja, ją buvo pasigavusi ir Lietuvos, ir Vakarų žiniasklaida.
Kariuomenės Strateginės komunikacijos departamentas užsiima šauktinių švietimu, kad suteiktų jiems žinių ir apie šalies istoriją, ir apie tai, kas darosi tarptautinėje erdvėje. Vykdomos ir pilietinio ugdymo programos.