Spalio 17-osios rytą jau dvyliktą kartą Vilniaus Vingio parke rinksis kariai, jų šeimos, draugai, civiliai. Vieni bėgs kilometrą, kiti daugiau, tačiau šį rytą bus svarbus ne greitis ar nubėgtų kilometrų skaičius.
Tai kasmetinis „Birutiečių“ – Karininkų šeimų moterų sąjungos – rengiamas pagarbos ir paramos bėgimas „In Memoriam“, skirtas mirusiems Lietuvos kariams atminti ir jų šeimoms paremti. Šiemet bus pagerbti keturi dėl įvairių priežasčių, ne tarnybos metu, mirę kariai, o surinkta parama perduota jų šeimoms.
– Gali kilti klausimas: kodėl reikia tokio renginio, juk šių karių netekome ne mūšyje ar jiems vykdant tarnybinę užduotį?
– Atsakymo reikėtų ieškoti ne paskutinėje kario gyvenimo dienoje, o visuose iki jos buvusiuose tarnybos metuose.
Pasirinkdamas tarnybą kariuomenėje, kiekvienas karys duoda Lietuvos kario priesaiką. Joje yra žodžiai, kurių nėra įprastoje darbo sutartyje: karys prisiekia ginti Lietuvos valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę „negailėdamas jėgų ir gyvybės“.
Susiję straipsniai
Po šios priesaikos žmogaus santykis su valstybe tampa kitoks. Profesinės karo tarnybos kariui taikomi specialūs apribojimai: jo politinė veikla ribojama, jis negali streikuoti ar būti profesinės sąjungos nariu, ribojamos ir galimybės užsiimti kita apmokama veikla.
Tam yra suprantama priežastis – kariuomenė negalėtų veikti, jei kariui skiriama užduotis kiekvieną kartą taptų derybų objektu, todėl reikia kario lojalumo, subordinacijos, mobilumo ir pasirengimo veikti bet kada, kai to prireikia valstybei.
Tačiau yra ir kita šio santykio pusė: jeigu valstybė iš kario reikalauja daugiau ir jį apriboja, kuo už tai valstybė įsipareigoja šiam kariui ir kodėl taip svarbu parama kario šeimai?
– Šeima nėra tik privati kario gyvenimo aplinkybė – šeimos narių gebėjimas atlaikyti kario tarnybos krūvį tampa ir kariuomenės gebėjimo išlaikyti tokį karį tarnyboje klausimu.
– Nors sukūrus šeimą kario sutuoktinis ar vaikai kariuomenei neprisiekia, tačiau tarnyba, tam tikra prasme, ateina ir į jų gyvenimą.
Pratybos, budėjimai, komandiruotės į užsienio šalis, perkėlimas į kitame mieste esantį dalinį – visa tai keičia ir visos šeimos planus: daro įtaką sutuoktinio darbui, darželių ir mokyklų pasirinkimui, gyvenamosios vietos kaitai. Šeimos gyvenimą tenka nuolat derinti prie kario tarnybos, o visa namų kasdienybė dažnai lieka ant sutuoktinio pečių.
Lietuvos krašto apsaugos sistema rūpinasi karių šeimomis – veikia socialinio darbo vadybininkai, teikiama psichologinė ir socialinė pagalba, egzistuoja būsto, kelionės ir materialinės paramos priemonės. Kariui sugrįžus iš tarptautinių operacijų, į reintegraciją gali būti įtraukiami ir šeimos nariai. Kariui gali būti suteikiama materiali pagalba sunkios ligos, artimojo mirties ar panašiais atvejais.
– Tačiau ar šios priemonės yra pakankamos įvertinant kario kelią nuo priesaikos iki veteranystės?
– Valstybės ir visuomenės paramą svarbu jausti tiek žmogui, pirmą kartą apsivilkusiam Lietuvos kario uniformą, tiek patyrusiam kariui, kuris savo gyvenimą derina prie valstybės poreikių, sutuoktiniui, kurio profesinį ir šeimos gyvenimą veikia kario tarnyba, vaikui, kuris laukia grįžtančio vieno iš tėvų, sužeistam kariui ir jo šeimai, taip pat ir kariui, kuris po dvidešimties ar trisdešimties metų tarnybos nusivelka uniformą paskutinį kartą.
Dauguma valstybių turi specialias karių darbo ir šeimos gyvenimo derinimo programas ar politiką, jose taikomos ir kitos priemonės, apimančios būstą, sveikatą, vaikų švietimą ir priežiūrą, mobilumą, išsiskyrimo dėl tarnybos pasekmes ir sutuoktinių profesinę karjerą.
Tačiau valstybės atsakomybė, kariui žuvus ar mirus dėl tarnybos, ir atsakomybė, kariui mirus nuo su tarnyba nesusijusios ligos ar kitų aplinkybių, skiriasi. Nors šeima gyveno kario tarnybos ritmu, apribojimais ir neapibrėžtumu, netekus kario ne dėl tarnybos, šeimos nariams priklauso mažesnės socialinės garantijos, nei kariui žuvus.
Pagarba mirusiam kariui neturėtų priklausyti nuo to, kaip karys mirė, nors teisine prasme tai ir tampa svarbu.
– Bėgdami „In Memoriam“, bėgame ne už tai, kad karys mirė. Bėgame už tai, kad jis tarnavo.
– „In Memoriam“ nėra tik apie kario mirtį. Šis pagarbos ir paramos bėgimas yra padėka už kiekvieną rytą, kai jis apsivilko uniformą, už pratybas ir budėjimus, išvykimus ir grįžimus, už šeimos planus, kuriuos teko keisti, už sutuoktinį, kuriam teko prisitaikyti, vaikus, kurie laukė, ir už gyvenimą, skirtą valstybei, o kartu ir kiekvienam iš mūsų.
Kariuomenės bendruomenės gebėjimas prireikus aplankyti kario šeimą, paskambinti, suteikti paramą ir neleisti jai pasijusti pamirštai, yra nepaprastai svarbus, tačiau tiek pat svarbi ir valstybės ir visuomenės parama bei palaikymas.
Šiuo kasmet vykstančiu renginiu, ant senųjų tradicijų pamato, kuriamos naujos tradicijos, apjungiančios Lietuvos valstybės laikmečius – siekiama sugrąžinti tarpukario požiūrį į Lietuvos karį ir pagarbą jam. Kartu su nepriklausomybe Lietuva buvo praradusi ir savo kariuomenę, todėl ją atkūrus svarbu atkurti ir stiprinti ryšį, jungiantį šalies kariuomenę ir visuomenę.
Pagarba kariui neturėtų prasidėti po jo mirties. Priešingai – pagarba turėtų prasidėti kariui dar stovint rikiuotėje ir tęstis kiekvieną jo tarnybai skirtą dieną.
Karys savo pažadą valstybei duoda priesaikos dieną. Atsakas į tokį pažadą nebūtinai turi būti skiriama privilegija. Jis gali būti daug paprastesnis: vertiname, ką dėl mūsų darai, ir to nepamiršime, pasirūpindami Tavimi ir Tavo šeima.