„Yra du pagrindiniai dezinformacijos keliai – vienas centralizuotas ir skirtas platinti naratyvus, infiltruoti juos į kaip galima daugiau skirtingų kanalų, galutiniu tikslu vis dar laikant tradicinę žiniasklaidą. Kitas – kuriame naudojami troliai ir „botai“, jų tinklai, žmonės, kurie turi vietines simpatijas ir kurių tikslas yra manipuliuoti platformomis“, – bendraudamas su „Lietuvos rytu“ pažymėjo žiniasklaidos stebėsenos ir naratyvų analitikos įmonės „Repsense“ generalinis direktorius ir bendraįkūrėjis Mykolas Katkus.
– Kodėl žmonės tiki melagienomis ir kokie psichologiniai mechanizmai čia veikia?
– Melagienos veikia toje pačioje medijų erdvėje kaip ir visa kita informacija. Joms būdingi tie patys dėsniai. Žmogus natūraliai nori gauti informacijos. Pastarosios srautas yra labai išaugęs. Nuo tos informacijos ginamės, tad natūralu, kad negalime visą gyvenimą tikrinti kiekvieno fakto.
Susiję straipsniai
Pasitikime žmonėmis, kai kuriais šaltiniais bei kanalais ir laikome jų skleidžiamą informaciją tikra.
Tam tikra informacija mūsų gyvenime yra labai svarbi – kažkam politika, kažkam gal automobilio remonto ypatumai ar nauji „Apple“ modeliai. Gilinamės į tą informaciją, turime savo nuomonę. Bet didžioji jos dalis tiesiog praslysta, patikime ja, nepaisant to, norime ja tikėti ar ne.
Taip pat yra medijų aspektas. Jeigu pasirenkame kažkurią mediją, vadinasi, tikime ja. Nesirenkame tos, kuria netikime, nes tai – labai sunkus, sudėtingas ir nemalonus darbas. O juk mes norime atsipalaiduoti, pamatyti kažką arba patikėti tuo, ką jau matome, ar bent turėti aiškų naratyvą, pagal kurį galėtume tą gautą informaciją sudėlioti.
Kita vertus, žmonės turi savo įsitikinimus ir, pasak medijų teoretiko Marshallo McLuhano, jie susikuria personas, kurios tampa jų pratęsimu.
Mes susikuriame „online“ personas ir jos tampa tarsi mūsų dalimi. Skauda, kai internetines personas „muša“, džiugu, kai jos laimi. Tai didelė dalis mūsų dabartinio modernaus gyvenimo informacinėje eroje.
Bet internetinių personų statuso ugdymas siejasi su tam tikrais įsitikinimais.
Visi esame pastebėję, kad žmonės internete tampa gerokai aktyvesni, turi stipresnes pozicijas, tampa aštresni, piktesni, reiškiasi tose srityse, į kurias įsigilina, ir tampa labai nuoseklūs. Tačiau gana daug naratyvų arba melagienų bei dezinformacijos taikosi ne tik į nepastabumą, bet sąmoningai – į dalykus, kuriais žmonės norėtų patikėti arba kurie neprieštarauja jų įsitikinimams.
Pavyzdžiui, rusai labai mėgsta taikytis į žmonių grupes, kurios turi intenciją nemėgti, nepasitikėti centrine žiniasklaida. Todėl jie ima ieškoti kitų kanalų ir juose susirasti žmones, kurie tiki tam tikrais dalykais. Lengviausia surasti žmones, kurie nusiteikę prieš Europos Sąjungą, bandyti suburti į bendruomenes ir daryti jiems poveikį.
Rusai sistemiškai dirba su žmonėmis, kurie pajuokiami dėl jų įsitikinimų. Tai gali būti religinės bendruomenės, veganai, ekstremalaus sporto mėgėjai, JAV prezidento Donaldo Trumpo simpatikai, tikintys ateiviais ar dar bet kas.
Kremlius pradėjo medžioti visus žmones, kurie jau turi išankstinę motyvaciją dėl savo gyvenimo būdo, bendruomenėje yra skriaudžiami ir žiniasklaida ne visada jų nuomonę atspindi teisingai. Tad rusai ieško tokių informaciniu požiūriu nuskriaustųjų, mažų grupių, kuriose jie bando savo naratyvus suderinti su jų naratyvais.
Puikus pavyzdys – rusų naratyvų infiltracija į MAGA judėjimą.
Šis judėjimas yra griežtai smerkiamas centrinės JAV žiniasklaidos, o MAGA centrinę JAV žiniasklaidą vadina „fake news“. Taigi rusai sako: „Viskas, ką rašo „fake news“, yra melaginga. Ne tik kai kalbama apie D.Trumpą, bet ir kas rašoma apie Rusiją. O iš tikrųjų Rusija yra draugas.“ Arba jeigu Lotynų Amerikos kairieji kovoja su „pavergimu“, rusai sako, kad iš tikrųjų Rusija yra kaip lotynų amerikiečiai, kuriuos anglosaksų teroristai bando išstumti iš jų vietos.
Apibendrindamas galėčiau pasakyti, kad rusai stengiasi prieiti prie mūsų aštrių interneto personų, ieško būdų, kaip naratyvą arba dezinformaciją pakreipti taip, kad ji taptų įtikinama, įprasta, priimtina, ir tokiu būdu galėtume prisijungti prie to naratyvo.
– Ar egzistuoja atsekamas specialiai sukurtos melagienos kelias iki galutinio gavėjo? Nuo ko viskas prasideda?
– Rusai vykdo daug įvairių operacijų remdamiesi skirtinga logika. Pavyzdžiui, „Pravda“ tinklas, kur naratyvų kelias paprastai prasideda Rusijoje – čia testuojamos įvairios žinutės, scenarijai. Žinutė paprastai plinta propagandinių svetainių tinkle, per „Telegram“ bei kitus kanalus.
Per tam tikrą laiką – kartais per mėnesį, kartais per tris – ji pasiekia kažkokį viešąjį pagrindinį (angl. „mainstream“) kanalą. Geru pavyzdžiu gali būti „TikTok“, kuris turi didžiausią poveikį, bet ne tik jis – kai kuriose šalyse naudojamasi ir kitais kanalais.
„Repsense“ atliko didžiulį tyrimą apie Vokietiją. Nustatyta, kad maždaug trečdalis rusiškų propagandinių „Telegram“ žinučių vienaip arba kitaip nusėda į vokiečių „TikTok“ žiūrimus įrašus.
Taip yra ne vien su melagienomis – šiais laikais poveikiui naudojami memai, pasityčiojimai, pašaipos arba išvedžiojimai, įvairūs sugretinimai, kurie savyje gal ir neturi melo dalies, bet tiesiog atliepia žmonių vertybes ir padeda tam naratyvui lengviau sklisti.
Dar kita operacija – „TikTok“ skleidžiamos žinutės, kurias kuria operacija „Storm-1516“. Ji siejama su Rusijos žvalgyba. Tai itin intensyvių psichologinių operacijų mašina, kurianti nepaprastai didelius kiekius klipų. Jos veikla pastebėta Moldovoje, Armėnijoje, Vokietijoje, Amerikoje bei kitose šalyse.
„Storm-1516“ daro tai, ką Amerikos politikos tyrėja Sarah Longwell neseniai savo išleistoje knygoje vadina naratyvo dominavimu. Pasitelkdama DI grupuotė kuria įvairias paskyras, jų tinklus dažniausiai „TikTok“ ir kartais „X“. Ten skleidžia didžiulį kiekį medžiagos. Jeigu tema yra Ukraina, grupuotės tikslas – kad antiukrainietiško arba kritikuojančio Ukrainą turinio būtų ne mažiau arba bent jau tiek pat, kiek ir Ukrainą palaikančio turinio.
Tokie būdai veikia gana efektyviai, nes tradicinės partijos, tradicinė medija labai lėtai (ypač Europoje) juda į „TikTok“. „TikTok“ valstybinėms institucijoms Lietuvoje apskritai draudžiama naudotis. Tad rinkimų kampanijų metu „TikTok“ yra didesnis kiekis prorusiško, naratyvus iškreipiančio turinio.
Taip pat egzistuoja sistema, kaip tie naratyvai, žinutės „plaunami“. Tam naudojamos tikrų trolių, „botų“ paskyros, kurios savo aktyvumu ir masiškumu užkelia žinutės arba vaizdo įrašo populiarumą „TikTok“, atkreipia algoritmo dėmesį. Viso to tikslas – manipuliuoti algoritmu, kad „TikTok“ įsijungęs žmogus, nesidomintis politika arba nesidomintis Ukraina, gautų šališką informaciją.
Taigi yra du pagrindiniai dezinformacijos keliai – vienas centralizuotas, skirtas platinti naratyvus ir infiltruoti juos į kaip galima daugiau skirtingų kanalų, galutiniu tikslu vis dar laikant tradicinę žiniasklaidą. Kitas – kuriame naudojami troliai ir „botai“, jų tinklai, žmonės, kurie turi vietines simpatijas ir kurių tikslas yra manipuliuoti platformomis.
– Ar kuriamas dezinformacinis turinys pasižymi kokiomis nors specialiomis savybėmis, kad jis būtų priimtinesnis vartotojui?
– Piktavaliai bando išpešti naudos iš platformų nustatytų taisyklių. „Storm-1516“ vaizdo įrašai kuriami taip, kad „TikTok“ juos ir atpažintų, ir suprastų panašiai kaip „Google“ arba kitų interneto sistemų turinį. Egzistuoja tam tikros taisyklės ir jie stengiasi, kad algoritmas tai aptiktų.
Beje, iš priešingos barikadų pusės yra puikus pavyzdys ir Lietuvoje – Dominykas Kubilius, pradėjęs kurti „TikTok“ vaizdo turinį, yra itin populiarus „TikTok“, sulaukia daug peržiūrų, nes kuria pagal tą patį principą. Pavyzdžiui, žinomo politiko vaizdo įrašo, kuriame kalbama apie rimtus dalykus, „TikTok“ niekas nežiūrės, nes tiesiog taip yra. Bet jeigu turinys bus padarytas „TikTok“ kalba, jis bus peržiūrimas. Tokiomis taisyklėmis gali naudotis ir viena, ir kita pusė.
Tačiau problema ta, kad mūsų medijų erdvė, viešoji komunikacija nėra prisitaikiusi kurti vaizdo turinį. Žinant, kad gyvename laikais, kai 65 proc. viso turinio yra vaizdo įrašai „YouTube“, „TikTok“, „Instagram“ ir „Facebook Reels“, atsiranda didelė asimetrija.
Pavyzdžiui, Vokietijos „AfD“ partija yra „tiktokinė“ partija, kaip ir Prancūzijos politikė Marine Le Pen – „tiktokinė“ veikėja. Jie įvaldė „TikTok“, o tradiciniai politikai – ne, todėl ir matome rezultatus.
Kitaip tariant, mes patiriame medijų virsmą, virsme susidaro žirklės tarp to, kad medijos nesupranta, valstybinės institucijos neprisitaiko, tradicinės partijos moka dirbti su tradicine žiniasklaida, bet neprisitaiko prie naujų taisyklių. O dezinformacinis turinys, ekstremistinis turinys ir žmonės, kurie yra ignoruojami tų visų tradicinių platformų, prisitaiko greičiau. Tai sukuria puikią dirvą reikiamų naratyvų dominavimui tam tikromis temomis.
Tad dezinformacinis turinys, kognityvinio karo turinys kuriamas iškart taip, kad automatiškai būtų priimtinas platformoms, o turinys, kurį kuria visuomenė, valstybė, tradicinis elitas, toms platformoms yra nepriimtinas.
– Ką kiekvienas mūsų galime padaryti, kad pristabdytume visą tą melagienų ir dezinformacijos srautą, o svarbiausia – tai atpažintume?
– Manau, svarbiausia nepatekti į spąstus. Reikėtų būti akyliems, kad socialiniame tinkle susikurtas vaidmuo nepriverstų daryti to, ko šiaip galbūt nedarytum. Reikia suprasti, kad pasaulis nėra tik socialinių tinklų platformų algoritmas, o gyvenimas nėra tik tavo „Facebook“ profilis.
Svarbu nebijoti klysti, o tai tikriausiai – pati didžiausia problema. Žmonės tiesiog patenka į užburtą ratą – nenori klysti, kažkodėl nesutinka, padeda patiktuką ir tuomet jau tai tampa jų dalimi, ima kovoti už tai net ir žinodami, kad jų nuomonė neteisinga.
Bet yra žmonių, turinčių galią kurti turinį. Jie turėtų suprasti, kad turinio kūrimas nėra tiktai vienos platformos dalykas.
Kovą su dezinformacija mums teks išgyventi. Lietuvoje dezinformacijos sklidimas „Facebook“ yra smarkiai pristabdytas dėl to, kad yra labai daug žmonių, kurie skiria savo dėmesį, kad paneigtų, suprastų, pasigilintų, paaiškintų. Bet naujuose tinkluose to nėra.
Jeigu „TikTok“ visiškai nedraudžiamas, vadinasi, mes turime reikštis ten. Nėra kito pasirinkimo. Tu negali sau leisti turėti 55 proc. žmonių Lietuvoje naudojamą medijos priemonę ir joje nebūti.
Kita vertus, reikėtų kartais tiesiog truputėlį nurimti. Visi galime atpažinti dezinformaciją – žmonės nėra tokie kvaili, kad juos reikėtų kažkaip ypatingai mokyti. Tad kartais svarbu įsigilinti, kam ta skleidžiama informacija yra naudinga.