Apie skaudžiausias karo pamokas ir tai, ką Lietuvos įmonės turėtų padaryti jau šiandien, M.Barabashas kalbėjo portalo „Lrytas“ organizuojamoje konferencijoje „Saugumo kodas“. Diskusijoje „Po penkių smūgių: skaudžios mūsų pamokos ir tai, ką Lietuva turėtų išmokti jau šiandien“ jį kalbino doc. dr. Kęstutis Kilinskas.
„Kaskart atvykęs į Vilnių patiriu stiprių emocijų. Man atrodo, kad nuo 2022-ųjų Lietuva yra vienintelė šalis, kurios parama mano tėvynei Ukrainai išliko tokia pati stipri. Matant vėliavas ir jaučiant žmonių palaikymą visada sušyla širdis. Už tai labai jums dėkoju. Man garbė čia būti ir pasidalyti patirtimi su Lietuvos žmonėmis“, – pokalbio pradžioje sakė M.Barabashas.
Kęstutis Kilinskas: Ačiū, kad atvykote. Mums tai puiki galimybė iš pirmų lūpų išgirsti, ką reiškia užsiimti verslu Ukrainoje karo sąlygomis. Žinome, kad nuo karo pradžios „Philip Morris International“ objektai Ukrainoje buvo atakuoti penkis kartus. Gal galėtumėte papasakoti apie šiuos smūgius: kokios žalos padaryta ir ką tai reiškė verslui?
„Saugumo kodas 2026“: 35,5 valandos pokalbių apie saugumą, nauja iniciatyva ir pareigūnų apdovanojimai
Maksym Barabash: Kai atakuojami įmonės objektai, paprastai galvoji apie tris dalykus: žmones, turtą – pastatus bei įrangą – ir produkciją. Kad ir kaip savaime suprantamai tai skambėtų, produkciją visada gali pagaminti iš naujo, įrangą sutaisyti, pastatus atstatyti. Tačiau sunkiausia susitaikyti su prarastomis žmonių gyvybėmis. Žuvusio kolegos nesugrąžinsi. Todėl sunkiausias mums buvo pirmasis smūgis.
Kęstutis Kilinskas: Atsiprašau, kad pertraukiu. Gal pirmiausia paaiškintumėte, kokius objektus turite Ukrainoje?
Maksym Barabash: Prieš karą „Philip Morris“ Ukrainoje turėjo vieną didžiausių savo gamyklų Europoje. Tai buvo naujai pastatyta gamykla, viena didžiausių investicijų šalyje. Ji veikė mano gimtajame Charkive, vos už 30–40 kilometrų nuo Rusijos sienos.
Šioje nuotraukoje matote jos administracinį pastatą. Į jį 2022 metų gegužės pradžioje pataikė Rusijos raketa.
Susiję straipsniai
Kad būtų aiškiau, pirmąją plataus masto invazijos dieną gamyklos veiklą sustabdėme, nutraukėme visą gamybą ir evakavome darbuotojus. Taigi tuo metu gamykla nebeveikė.
Tačiau tą dieną ten dirbo rangovo elektrikas, prižiūrėjęs stebėjimo įrangą. Baigęs darbą nusprendė, kad saugiau likti gamykloje. Ji buvo kitoje miesto pusėje nei jo namai, o namuose, jo manymu, nebuvo saugu.
Anksti rytą raketa pataikė tiesiai į pastato antro aukšto vidurį. Šis žmogus žuvo. Kaskart prisiminus tą tragediją vis dar labai sunku, nes netekome kolegos.
Kitos atakos taip pat padarė didelių nuostolių verslui. Neseniai buvo smogta vienam didelių mūsų sandėlių prie Kyjivo. Per kitą ataką Charkive pataikyta į tabako sandėlį. Nors gamykla nebeveikė, per drono ataką sandėlis buvo sunaikintas, o visas jame buvęs tabakas sudegė.
Viena ataka prieš gatavos produkcijos sandėlį netoli Kyjivo padarė ypač didelę materialinę žalą – apie 20 mln. JAV dolerių (apie 17,8 mln. Eur).
Mūsų pramonės šakos ypatumas tas, kad už produkciją iš anksto sumokamas akcizas. Jis sudaro apie 70 procentų jos vertės. Tokie įvykiai atskleidžia ir teisės aktų, kurtų taikos sąlygomis, spragas bei neatitikimus. Manau, tai pamoka, į kurią verta atkreipti dėmesį visiems.
Kęstutis Kilinskas: Minėjote, kad svarbiausi yra kolegos, įmonės darbuotojai. Kaip jie reaguoja į tokius įvykius ir smūgius?
Maksym Barabash: Visada labai skaudžiai. Kai prasidėjus karui sustabdėme gamyklą ir evakavome kolegas, visiems, žinoma, rūpėjo jos ateitis.
Būdamas įmonės vadovas tokioje situacijoje gali tik kuo atviriau kalbėtis su žmonėmis, nes ateities nežinai. Vieną dalyką žinojau tikrai: dėl gamybos nerizikuosiu žmonių gyvybėmis.
2024-aisiais matydami, kad karas tęsiasi ir jo pabaigos nematyti, vakarinėje šalies dalyje atidarėme kitą gamyklą, perkėlėme žmones ir atnaujinome gamybą. Tai labai pakėlė visos organizacijos dvasią.
Gamykla ir pati gamyba nepaprastai svarbios: jos reiškia rimtą įmonės įsitvirtinimą šalyje. Tai daug daugiau nei importas ir pardavimas – tai ir reikšmingas indėlis į ekonomiką.
Kęstutis Kilinskas: Kiek laiko po tokio smūgio prireikia atsikurti ir atnaujinti veiklą? Gal galėtumėte išsamiau paaiškinti, ką paprastai darote ir kiek tai užtrunka?
Maksym Barabash: Svarbiausia pamoka – išbandyti savo veiklos sistemą ir suprasti, kurios jos dalys pažeidžiamos. Pavyzdžiui, kas nutiktų, jei būtų smogta dideliam sandėliui ir jis nustotų veikti? Ar sustotų visas verslas? Ar turite kitų patalpų, kurios galėtų jį pakeisti?
Nuo karo pradžios veiklą skaidėme, nors ekonominiu požiūriu tai ne pats naudingiausias sprendimas. Ir ekonomiškai, ir logistiškai daug efektyviau turėti vieną didelį sandėlį. Tačiau tuomet tampi nuo jo priklausomas, o jį praradus kyla pavojus visai veiklai.
Todėl dabar naudojamės sandėlių tinklu. Jei vienas nukenčia, kaip nutiko prie Kyjivo, tai skausminga, bet visas verslas nesustoja. Panašiai buvo ir su gamykla: Charkive dirbti nebegalėjome, persikėlėme į Lvivą ir tęsiame veiklą.
Kęstutis Kilinskas: Vadinasi, pirmiausia reikia įvertinti riziką, nustatyti silpnąsias vietas, o tada išskaidyti procesus?
Maksym Barabash: Tai šiek tiek sudėtingiau. Esmė – ne bandyti nuspėti krizę, kaip ji klostysis ir kokie scenarijai galimi. Manau, tai beprasmiška, nes nežinomųjų pernelyg daug.
V.Skaraičio nuotr.
Verčiau patikrinti savo veiklos sistemą: kiek, pavyzdžiui, esate priklausomi nuo tiekėjų? Jei vienas nustos tiekti, ar teks sustabdyti verslą, ar galėsite pereiti pas kitą?
Tas pats galioja sandėliams ir gamybos objektams. Iš kur gausite produkciją, jei patys nebegalėsite jos gaminti? Mes buvome pasirengę pereiti prie importo, atsivežti gaminių iš kitose šalyse esančių gamyklų ir taip tęsti veiklą.
Kęstutis Kilinskas: Įspūdinga, kad Rusijos agresijos prieš Ukrainą sąlygomis tęsiate darbą ir po kiekvieno smūgio vėl atkuriate veiklą. Turbūt daug ko išmokote per pačią krizę. Tačiau norėčiau grįžti į laiką prieš karą. Kaip jam ruošėtės? Kokius sprendimus priėmėte, kokių turėjote sumanymų? Kas pasiteisino, o kas galbūt buvo klaida?
Maksym Barabash: Plataus masto invazijai nesiruošėme. Manau, 2022-aisiais jai ruošėsi labai nedaug bendrovių. Buvo aišku, kad saugumo padėtis blogės ir galima eskalacija. Būtent tokiam scenarijui rengėmės.
Svarbiausias mūsų tikslas buvo užtikrinti žmonių saugumą. Iš pasiteisinusių sprendimų prisimenu tai, kad pasirūpinome, jog visi darbuotojai automobiliuose turėtų degalų atsargų. Dvidešimties litrų kanistras daugeliui labai padėjo prasidėjus karo veiksmams: nereikėjo, kaip daugybei kitų žmonių, stovėti eilėse degalinėse, jie galėjo iškart išvykti į saugesnę vietą.
Likus maždaug dviem mėnesiams iki invazijos, įvairiose Ukrainos vietose nuolat rezervuodavome šimtus viešbučių kambarių ir pratęsdavome rezervacijas. Darbuotojai buvo informuoti, žinojo, kur tie viešbučiai ir kaip reikėtų elgtis.
Todėl žmonės iš įvairių šalies dalių – vakarų, rytų ir pietų, kur pirmosiomis dienomis buvo smarkiai atakuojama, – su vaikais ir šeimomis galėjo evakuotis į mūsų iš anksto parengtas saugias vietas. Buvome daug geriau pasiruošę nei tie, kurie tokių planų neturėjo.
Kęstutis Kilinskas: O ką darėte su įmonės objektais? Ar juos kaip nors specialiai parengėte, ar palikote veikti kaip įprastai?
Maksym Barabash: Supratome, kad jei karo veiksmai paliestų Charkivą, esantį taip arti galimos fronto linijos, gamykloje dirbti nebegalėsime. Tokį scenarijų buvome numatę, todėl rengėmės greitai pereiti prie importo. Jei negalėsime gaminti, ar sugebėsime atsivežti produkcijos iš užsienio? Šis pasirengimas mums labiausiai ir padėjo.
Kęstutis Kilinskas: Kartais sakoma – ir tai viena verslo Ukrainoje pamokų, – kad turėdami planą žmonės, kam nors nutikus, gerai prisitaiko ir geba pagal jį veikti. Kaip vertinate šią mintį?
Maksym Barabash: Prieš atsakydamas dar grįšiu prie ankstesnio klausimo: kas nepasiteisino arba nebuvo idealu? Prieš invaziją visą produkciją laikėme viename dideliame sandėlyje Kyjive, kairiajame Dnepro krante.
Pirmąją karo savaitę sulaukėme kariškių skambučio: jie perspėjo apie didelę riziką, kad per artimiausias dvi dienas tą teritoriją gali užimti rusai. Labai bijojome prarasti visą ten laikomą produkciją.
Tuomet kreipėmės į vieną didžiausių Ukrainos prekybos tinklų ir paklausėme, ar jie galėtų paimti didžiąją dalį gaminių. Jie sutiko. Žinoma, garantijų, kad bus sumokėta, nebuvo – viskas rėmėsi partneryste ir pasitikėjimu. Jie pasiėmė produkciją ir galiausiai atsiskaitė.
Net per tokį konfliktą nutinka stebėtinai gerų dalykų, kai atsiskleidžia geriausios žmonių ir įmonių savybės.
Taip, ne viskas vyksta pagal planą. Tačiau svarbiausia sukurti pasitikėjimą ir tinkamai susitarti, kad žmonės žinotų savo atsakomybę. Jei kas nors nutinka, ar žinome, kaip susisiekti su darbuotojais, kur jie fiziškai yra, kaip juos informuoti, sutelkti ir pateikti nurodymus?
Tai skamba kaip elementarūs dalykai. Bet jei šiandien pasitikrintume, nesu tikras, kad visos bendrovės tai sugebėtų. Svarbu, kad veiklos procesai ir pagrindinės saugumo taisyklės nebūtų vien žodžiai – kad iš tikrųjų veiktų. Reikia drausmės ir aiškios komunikcijos.
Kęstutis Kilinskas: Kartais „komunikacija“ tampa žodžiu be aiškaus turinio. Kuo jūs jį užpildytumėte? Kas svarbiausia bendraujant su darbuotojais per krizę, kai vaizduotė ima keisti tikrovę?
Maksym Barabash: Jūs teisus. Viena problemų buvo didžiulis iš išorės plūstančios melagingos ar netikslios informacijos kiekis. Ji kėlė paniką ir nežinią. Reikėjo atsirinkti informaciją ir nustatyti aiškią sprendimų priėmimo tvarką: į ką atsižvelgiame, kokius šaltinius laikome patikimais, o ką ignoruojame.
Tai bendrosios taisyklės. Taip pat būtina aiški pavaldumo ir nurodymų perdavimo tvarka. Jei kas nors paskambina ir nurodo darbuotojams susitelkti ar imtis veiksmų, jie turi suprasti, kieno nurodymus vykdo, ir jų laikytis. Pavadinčiau tai drausme ir aiškumu.
Kęstutis Kilinskas: Lietuvoje labai domimasi pasirengimu nenumatytoms situacijoms ir tuo, kaip verslui veikti per krizę. Įsivaizduokime, kad rytoj taptumėte Lietuvos įmonės vadovu. Nuo ko pradėtumėte, norėdamas ją geriau parengti galimai krizei? Kokius vieną ar du svarbiausius dalykus reikėtų padaryti jau dabar?
Maksym Barabash: Iš esmės tai būtų dalykai, apie kuriuos jau kalbėjau. Pirmiausia nebandyčiau nuspėti tikslaus scenarijaus ir pasiruošti viskam. Verčiau patikrinčiau, nuo ko priklauso įmonės veikla ir kur jos silpnosios vietos.
Reikia paklausti: ar yra tokia proceso grandis, kuriai nutrūkus sugriūtų visa sistema, sustotų visas verslas? Ką galime dėl to padaryti?
Nesakau, kad iš karto reikėtų kurti naujus objektus. Tačiau būtina patikrinti ir iš anksto numatyti, kiek laiko prireiktų ir ką turėtume padaryti, kad praradę vieną svarbią grandį galėtume tęsti veiklą.
Kęstutis Kilinskas: Kokias priklausomybes laikytumėte svarbiausiomis gamybos verslui?
Maksym Barabash: Gamybos įmonėms, ypač kasdienio vartojimo prekių sektoriuje, svarbiausia pati produkcija ir galimybė ją tiekti. Jei ne visą asortimentą, tai bent pagrindinius gaminius.
Jei nebegalėsite gaminti ten, kur gaminate šiandien, ar greitai rasite alternatyvą? Kur laikote produkciją? Jei rytoj prarasite sandėlį, ar galėsite jį greitai pakeisti ir perkelti veiklą?
Taip pat minėjau mokesčius. Vertėtų kartu su teisininkais išnagrinėti teisės aktus: ar juose numatyta, kas nutinka verslui dėl karo kilus nenugalimos jėgos aplinkybėms, vadinamajai force majeure?
Dažniausiai karas ir laikomas tokia aplinkybe, kai nebeveikia nei draudimas, nei saugumo garantijos, nei kitos apsaugos priemonės. Verslui tai sukuria labai rimtų pažeidžiamų vietų.
Kęstutis Kilinskas: Įmonės veikia konkrečiose valstybėse, jūsų atveju – Ukrainoje. Minėjote, kad karo ar krizės metu labai svarbus darbuotojų ir kolegų solidarumas. Norėčiau paklausti ir apie verslo santykius su valstybės institucijomis bei kariuomene. Kiek svarbu įmonėms prisidėti prie visos šalies atsparumo? Kokį vaidmenį jos gali atlikti?
Maksym Barabash: Mano požiūriu, verslo vaidmuo – kurti darbo vietas, kad žmonės galėtų užsidirbti pragyvenimui, taip pat mokėti mokesčius ir investuoti, taip palaikant ekonomiką. Valstybės užduotis – kiek įmanoma užtikrinti saugumą ir sudaryti sąlygas planuoti. Verslui nepaprastai svarbu bent iš dalies numatyti ateitį.
Esame vieni didžiausių mokesčių mokėtojų Ukrainoje. Prasidėjus karui valstybei skubiai prireikė pinigų, ir ji kreipėsi klausdama, kaip galėtume padėti. Vienas didžiausių mūsų mokamų mokesčių yra produkcijos akcizas, todėl galėjome iš anksto sumokėti didelę sumą ir padėti papildyti valstybei taip reikalingą pinigų srautą.
Manau, tai parodė, kad šalyje esame ne vien tam, kad uždirbtume pelno. Norime elgtis kaip atsakingi jos piliečiai ir palaikyti valstybę sunkiu metu.
Tas pats pasakytina apie investicijas į gamyklą. Nedaug bendrovių Ukrainoje investavo per karą. Mes tai padarėme ne todėl, kad neturėjome kitos galimybės apsirūpinti produkcija. Galėjome pereiti prie importo ir atsivežti gaminius iš kitų šalių. Tačiau, mano požiūriu, tai būtų buvę neatsakinga valstybės ir mūsų darbuotojų atžvilgiu. Atidarėme gamyklą, kad žmonės turėtų darbo, o mes liktume šalies gamintojais.
Dar vienas, manau, ir Lietuvai aktualus dalykas – valstybės pareiga saugoti teisėtai veikiantį verslą, nes jis moka mokesčius. Deja, Ukrainoje, panašiai kaip Lietuvoje, kas ketvirtas cigarečių pakelis ar tabako gaminys parduodamas nesumokėjus mokesčių. Tai nelegali prekyba, paliekanti dideles skyles biudžete.
Daugelio šalių patirtis rodo, kad su tuo įmanoma kovoti tik atsakingai bendradarbiaujant valstybei ir verslui. Įmonės turi daug žinių ir informacijos apie tai, kaip ši sistema veikia ir kaip sustabdyti nelegalius jos dalyvius. Valstybės vaidmuo – užtikrinti įstatymų vykdymą arba juos pakeisti taip, kad kovoti su nelegalia prekyba būtų įmanoma.
Tai naudinga visiems: teisėtam verslui lieka ta rinkos dalis, kuri kitu atveju atitektų nelegaliai prekybai, o valstybė gauna šimtus milijonų dolerių mokesčių pajamų.
Kęstutis Kilinskas: Krizė reiškia neramumus ir nestabilumą, kai sunku ką nors prognozuoti. Ko tokiomis aplinkybėmis įmonės tikisi iš valdžios? Kaip ji gali padėti tęsti veiklą? Koks turėtų būti abipusis supratimas?
Maksym Barabash: Per karą kalbėti apie stabilumą sunku, tačiau tai nereiškia, kad visiškai neįmanoma užtikrinti bent tam tikro aiškumo. Juk tai ne chaosas – sakyčiau, valdoma krizė. O ją valdant kai kuriuos dalykus vis tiek galima padaryti numatomus.
Pavyzdžiui, valstybei reikia žmonių, kurie gintų šalį fronte, todėl mobilizacijos poreikis didelis. Tačiau jei visi darbuotojai paimami į kariuomenę ir įmonė nebegali veikti, ji nebemoka ir valstybei reikalingų mokesčių. Būtina rasti pusiausvyrą.
Ukraina šiuo požiūriu yra geras pavyzdys. Aiškus įstatymas leidžia reikšmingai prie biudžeto prisidedančioms bendrovėms pusei savo darbuotojų vyrų atidėti mobilizaciją. Taip verslas gali dirbti, o kartu tenkinamas ir valstybės poreikis mobilizuoti žmones šalies gynybai.
Kęstutis Kilinskas: Gal turite ir kitų gerų pavyzdžių, iš kurių galėtume pasimokyti?
Maksym Barabash: Labai gera buvo mūsų patirtis atidarant gamyklą Lvive. Visi derinimai ir biurokratinės procedūros, kurios įprastomis sąlygomis būtų trukusios mėnesius ar metus, atliktos labai greitai. Valstybei padėti mums atidaryti gamyklą buvo aiškus prioritetas. Tai geras pavyzdys, kaip valdžia ir verslas gali veikti kartu.
Kęstutis Kilinskas: Baigiantis pokalbiui turime dar vieną nuotrauką. Kaip žinote, „Philip Morris International“ yra JAV bendrovė. Daug kalbėjome apie bendradarbiavimą ir tiesioginį ryšį su šalies, šiuo atveju Ukrainos, valdžia. Tačiau šiandien rodytas atakuotų gamyklų ir sandėlių nuotraukas matė ir JAV prezidentas Trumpas. Kiek svarbu per krizę palaikyti tiesioginius santykius su valdžios atstovais?
Maksym Barabash: Pirmiausia apie nuotraukas ir kalbą Kongrese. Šį atvejį vertinu teigiamai, nes jis padeda žmonėms ir politikams parodyti, kad tai ne hipotetinė situacija ar kažkas, kas vyksta nežinia kur. Tai labai konkretu: šie įvykiai paliečia ir JAV verslą. Todėl priminti apie tai ir iškelti temą politinėje darbotvarkėje naudinga.
Kita vertus, turime išlikti realistai. Verslai neturėtų tikėtis, kad kas nors juos išgelbės ar pasirengimu pasirūpins geriau nei jos pačios. Kiekviena įmonė turi galvoti, ką pati privalo padaryti, kad būtų pasirengusi tokioms aplinkybėms.
Raketa neatskiria, kuriai šaliai priklauso įmonė. Ukrainoje matėme, kad tokios logikos tiesiog nėra. Todėl svarbu, kad apie tai būtų kalbama JAV ir kitų šalių valdžios darbotvarkėje. Bet būkime realistai: verslo išlikimas yra paties verslo rankose.
Kęstutis Kilinskas: Labai svarbi mintis. Dar vienas ir Lietuvai, ir Ukrainai aktualus klausimas – psichologinis atsparumas. Kaip karo sąlygomis dirbantys žmonės atlaiko šią padėtį? Gal turite patarimų, kaip padėti darbuotojams išlikti psichologiškai atspariems?
Maksym Barabash: Ir gyvendamas Ukrainoje, ir dabar ten lankydamasis matau bei jaučiu žmonių nuovargį, ypač Kyjive. Atakoms suintensyvėjus, ištisus mėnesius žmonės paprasčiausiai negali pakankamai išsimiegoti. Be to, nuolat nerimauja dėl artimųjų.
Manau, rūpintis žmonėmis taip pat yra verslo pareiga. Ne tik todėl, kad jie darbuotojai, bet ir todėl, kad esame bendruomenė. Mūsų bendrovė, kaip ir daugelis kitų, stengėsi kiek įmanoma padėti. Tai vienintelis atsakingas kelias.
Karo pradžioje organizavome evakuaciją. Prasidėjus elektros tiekimo problemoms, darbuotojams pirkome išorines baterijas ir elektrines antklodes. Dabar turime programą, leidžiančią tiems, kurių darbo pobūdis tai leidžia, išvykti iš Kyjivo ir kurį laiką pabūti kitur. Žmonės šia galimybe naudojasi.
Įmonės turi ieškoti būdų padėti, nes niekas nežino, kada karas baigsis. Deja, nėra ženklų, leidžiančių tikėtis, kad tereikia palaukti dar mėnesį ir viskas grįš į įprastas vėžes. Todėl belieka stiprinti atsparumą ir palaikyti žmones. Tai ir yra įmonių galimybė jiems padėti.
Mane nepaprastai įkvepia Ukrainos žmonių atsparumas. Ten negyvenant turbūt sunku suprasti, kaip jie sugeba tęsti įprastą gyvenimą tokiomis neįsivaizduojamai sunkiomis sąlygomis. Tačiau gyvenimas tęsiasi. Žmonės dirba, daugelis kartu savanoriauja, rūpinasi šeimomis. Taip jie ir gyvena.