Portalo Lrytas organizuojamoje konferencijoje „Saugumo kodas“ L. Savickas skaitė pranešimą „Energetika 3.0: naujas etapas naujoje geopolitinėje realybėje“. Ministras apžvelgė Lietuvos nueitą kelią nuo priklausomybės nuo vieno energijos tiekėjo iki integracijos į Vakarų Europos energetikos sistemą ir pristatė darbus, kurių šalis turi imtis rengdamasi naujo pobūdžio krizėms.
Krizes pavertė postūmiu
Pradėdamas pranešimą energetikos ministras ragino pirmiausia prisiminti, kaip per pastaruosius dešimtmečius keitėsi Lietuvos energetika. Pasak L. Savicko, valstybė ne kartą sugebėjo energetines krizes paversti postūmiu priimti drąsius ilgalaikius sprendimus.
Ukrainos pamokos ir audrų padariniai: L. Savickas apie tai, kaip keisis Lietuvos energetikos saugumas
Priklausomybė nuo vieno tiekėjo paskatino diversifikuoti energijos išteklius, o vietinės gamybos stygius tapo kelrodžiu sparčiau plėtoti nuosavus elektros gamybos pajėgumus. Geopolitinis spaudimas savo ruožtu vertė Lietuvą greičiau persiorientuoti ir integruotis į Europos energetikos sistemą.
Vienas ryškiausių šios transformacijos pavyzdžių – dujų sektorius. Anksčiau Lietuva buvo priklausoma nuo vienintelio tiekėjo, galėjusio diktuoti savo sąlygas, tačiau sprendimas įsirengti suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalą padėjo iš esmės pakeisti padėtį. Lietuva tapo pirmąja ES valstybe, nuo 2022 metų atsisakiusi rusiškų energijos išteklių importo.
Ne mažiau reikšminga pertvarka vyko elektros energetikos sektoriuje. Atominės elektrinės veikimo laikotarpiu Lietuva buvo didelė elektros gamintoja ir eksportuotoja, tačiau jėgainę uždarius per trumpą laiką tapo nuo elektros importo priklausoma šalimi.
Dabar padėtis dar kartą keičiasi. Sparčiai didėja vietinė elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių, plečiasi saulės ir vėjo elektrinių pajėgumai. L. Savickas atkreipė dėmesį, kad maždaug kas dešimtas elektros vartotojas Lietuvoje jau yra gaminantis vartotojas – elektrą ne tik naudoja savo reikmėms, bet ir pats ją gamina.
Susiję straipsniai
Lietuvoje yra apie 200 tūkst. gaminančių vartotojų. Be to, 2026 metų pabaigoje bendra šalyje įrengta atsinaujinančių energijos išteklių galia turėtų pasiekti septynis gigavatus. Energetikos ministerija skelbia, kad iki 2028 metų Lietuva siekia tapti elektros energijos eksportuotoja – pagaminti daugiau elektros, negu pati suvartoja.
Dar vienu esminiu lūžiu L. Savickas pavadino Lietuvos atsijungimą nuo rusijos kontroliuotos elektros sistemos ir sinchronizaciją su kontinentinės Europos tinklais. Ministro vertinimu, šis žingsnis galutinai įtvirtino ilgą kovos už energetinę nepriklausomybę etapą.
Tačiau naujoje geopolitinėje tikrovėje vien nepriklausomybės nebepakanka. Dabar Lietuvai tenka atsakyti į klausimą, kaip užtikrinti, kad energetikos sistema būtų pajėgi veikti per karines, hibridines ir gamtos sukeltas krizes.
Energetika tapo nacionalinio saugumo dalimi
rusijos karas prieš Ukrainą, pasak L. Savicko, dar kartą atskleidė tiesioginį energetikos ir nacionalinio saugumo ryšį. Tikslinės atakos prieš elektros bei šilumos infrastruktūrą tapo priemone mažinti visuomenės atsparumą ir daryti jai spaudimą.
Grėsmę kelia ne tik tiesioginės atakos. Konfliktai ir geopolitinė įtampa gali sutrikdyti naftos, dujų, SGD bei kitų išteklių tiekimą. Net ir geografiškai nutolusių konfliktų padarinius Lietuvos žmonės greitai pajunta degalinėse, sąskaitose už energiją ir bendrame kainų lygyje.
Lietuva, anot jo, ne vienus metus tarptautiniuose susitikimuose perspėjo partnerius, kad energetinė priklausomybė visada turi ir politinę kainą. Priklausymas nuo vienos kuro rūšies ar vieno tiekėjo gali būti panaudotas kaip spaudimo priemonė, todėl trumpalaikė mažiausia kaina negali būti vienintelis energetikos politikos kriterijus.
Naujos grėsmės energetikos infrastruktūrai kyla iš oro, jūros ir sausumos. Baltijos jūroje būtina saugoti povandenines jungtis, sausumoje – strategiškai svarbius energetikos objektus, o iš oro gali kilti bepiločių pavojus. Prie šių rizikų prisideda audros ir kiti ekstremalūs gamtos reiškiniai.
„Mūsų sistema, energetikos sistema, turi atlaikyti tiek karines grėsmes, tiek sabotažą, tiek ekstremalias oro sąlygas“, – sakė L. Savickas.
Energetikos 3.0 etapą ministras susiejo su trimis pagrindiniais tikslais: energijos prieinamumu, tiekimo patikimumu ir visos sistemos atsparumu. Tai reiškia ne tik geresnę infrastruktūros apsaugą, bet ir gebėjimą greitai pastebėti pavojų, jį sustabdyti, o pažeistus objektus kuo skubiau atkurti.
Atgrasymas prasideda dar iki krizės – nuo aiškaus pasirengimo įvairiems scenarijams ir aukštesnių infrastruktūros apsaugos standartų. Ne mažiau svarbus grėsmių aptikimas: strategiškai svarbiuose objektuose diegiamos bepiločių orlaivių aptikimo ir neutralizavimo, fizinės bei elektroninės apsaugos sistemos.
Energetikos ministerija šioje srityje bendradarbiauja su krašto apsaugos ir vidaus reikalų sistemomis. Pasak L. Savicko, dalis konkrečių sprendimų jau veikia.
Ukrainos pamokos – Lietuvos infrastruktūrai
L. Savickas pabrėžė, kad atsparumas priklauso ir nuo gebėjimo greitai atkurti pažeistą infrastruktūrą. Tam būtini iš anksto parengti veiksmų algoritmai, apmokytos brigados ir svarbiausios įrangos atsargos.
Ukrainos patirtis rodo, kad sutrikus energijos tiekimui valstybė negali dvejus metus laukti, kol bus pagamintas ir pristatytas naujas transformatorius ar kita sudėtinga įranga. Reikalingi rezervai turi būti suformuoti iš anksto.
Vienas pirmųjų L. Savicko sprendimų pradėjus eiti energetikos ministro pareigas buvo susitarimas su Latvijos ir Estijos ministrais kurti bendrus rezervinius pajėgumus. Tokį rezervą galėtų sudaryti transformatoriai, elektros perdavimo linijų atramos, generatoriai ir kita įranga, reikalinga didelio gedimo ar infrastruktūros pažeidimo atveju.
Bendradarbiavimas stiprinamas ir su Lenkija. Šalys ketina kaupti atsarginę įrangą, rengti bendras pratybas ir kurti tarpusavio pagalbos mechanizmus. Tokio bendradarbiavimo reikšmė praktiškai išryškėjo po Lietuvą nusiaubusios audros, kai atkurti elektros tiekimą padėjo brigados iš Latvijos ir Lenkijos.
Ypatingą vietą naujoje saugumo architektūroje užima „Harmony Link“. Tai planuojama sausumos elektros jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos, kuri sustiprins Baltijos šalių ryšį su kontinentinės Europos sistema ir sudarys geresnes sąlygas elektros prekybai.
Lietuvoje jungtis prasidės būsimoje Gižų transformatorių pastotėje Vilkaviškio rajone. Ji turėtų tapti didžiausia bendrovės „Litgrid“ eksploatuojama transformatorių pastote ir atlikti pagrindinį vaidmenį integruojant „Harmony Link“ į Lietuvos perdavimo tinklą.
L. Savickas akcentavo, kad jungtis turi būti saugi ne tik dokumentuose, bet ir tikrovėje. Projektuojant jos infrastruktūrą ketinama taikyti Ukrainoje išmoktas pamokas, naujus techninius sprendimus ir griežtesnius apsaugos standartus.
Po audros – sisteminiai pokyčiai
Hibridinės grėsmės nėra vienintelės, kurioms turi ruoštis Lietuvos energetikos sistema – atsparumas stichijoms yra kita svarbi tema. Neseniai šalį nusiaubusi audra parodė, kad didelė elektros tinklo dalis tebėra pažeidžiama krentančių medžių ir kitų ekstremalių orų padarinių.
Vyriausybės patvirtintame plane keliamas tikslas iki 2030 metų po panašaus masto audros daugiau kaip keturis kartus sumažinti be elektros liekančių vartotojų skaičių, o likusiems elektros tiekimas turėtų būti atkurtas per 72 valandas.
Maždaug trims ketvirtadaliams vartotojų tiekimas būtų grąžintas sutvarkius pažeistą tinklą. Atokesnėse vietovėse gyvenantiems žmonėms, kurių pasiekti per šį laiką nepavyktų, elektra būtų tiekiama generatoriais arba autonomiškai veikiančiomis gaminančių vartotojų sistemomis.
Viena pagrindinių priemonių – oro linijų keitimas požeminiais kabeliais miškingose teritorijose. Iki 2030 metų numatyta po žeme perkelti apie 6 tūkst. kilometrų elektros linijų. Visų šalies kabelių perkelti po žeme neketinama, nes tokia investicija būtų pernelyg brangi ir ne visur tikslinga. Pirmiausia bus kabeliuojami didžiausios rizikos ruožai.
Kartu planuojama keisti pavojingų medžių šalinimo tvarką. Audra atskleidė, kad esamos procedūros ne visada leido laiku pašalinti medžius, galinčius užvirsti ant elektros linijų.
Ministras atkreipė dėmesį, kad skirtingos institucijos ir savivaldybės nelaimei buvo pasirengusios nevienodai. Kai kurios iš anksto atliko būtinus darbus, o kitoms dar reikės stiprinti pasirengimą. Sveikatos priežiūros įstaigos, pavyzdžiui, dar prieš prasidedant audrai tikrino generatorių veikimą ir galimybes operatyviai pereiti prie atsarginio elektros tiekimo.
Pasirengti ilgesniam tiekimo sutrikimui, L. Savicko įsitikinimu, privalo ne tik valstybės institucijos ar energetikos įmonės. Apie savo veiksmus turėtų pagalvoti savivaldybės, verslas ir patys gyventojai.
Saulės elektrinės neužtenka
Nors Lietuvoje jau yra apie 200 tūkst. gaminančių vartotojų, tik nedidelė jų dalis dingus elektrai galėtų veikti autonomiškai. Jeigu saulės elektrinė neturi kaupiklio ir tinklas išsijungia, dažniausiai sustoja ir pati elektros gamyba.
Todėl valstybės paramą ketinama vis glaudžiau sieti su elektros energijos kaupikliais. Parama būtų skiriama kartu saulės elektrinę ir kaupiklį įsirengiantiems žmonėms bei tiems vartotojams, kurie elektrinę jau turi, tačiau nori papildomai įsigyti kaupimo įrenginį.
Taip siekiama dar maždaug 30 tūkst. padidinti vartotojų, galinčių apsirūpinti elektra sutrikus tinklo veiklai, skaičių. Valstybei taip pat reikalingas didesnis generatorių parkas, kurį būtų galima greitai panaudoti ten, kur jo konkrečiu metu labiausiai reikia.
Vis dėlto, ministro žodžiais, šimtaprocentinės apsaugos nėra. Net ir investuojant į prevenciją būtina ruoštis nors mažai tikėtiniems, tačiau itin pavojingiems scenarijams.
Vienas jų – visiškas arba dalinis aukštos įtampos elektros tinklo veikimo sutrikimas. Šiuo metu Lietuvoje dar trūksta tolygiai po teritoriją paskirstytų, patikimai valdomų gamybos pajėgumų ir techninių galimybių tinklą skaidyti į mažesnius savarankiškai veikiančius regionus.
Todėl svarstoma sudaryti sąlygas septyniems šalies regionams prireikus veikti izoliuotu, vadinamuoju salos, režimu. Tam reikėtų skirtingose Lietuvos vietose paskirstytų lanksčios elektros gamybos įrenginių, kurių bendra galia siektų iki 800 megavatų.
Įvykus didelio masto sutrikimui, tokie regionai galėtų laikinai veikti savarankiškai ir padėtų palaipsniui atkurti visą elektros sistemą. Šiems sprendimams įgyvendinti reikės ir teisės aktų pakeitimų bei Seimo palaikymo.
Svarbu ne tik kiek, bet ir kada gaminama
Kita L. Savicko iškelta problema – elektros prekybos vertės balansas. Nors Lietuva artėja prie momento, kai pagamins daugiau elektros, negu suvartos, vien teigiamo fizinio energijos balanso nepakanka.
Daug elektros iš saulės ir vėjo pagaminama tuo metu, kai jos pasiūla rinkoje yra didelė, todėl kaina būna maža. Vėliau, išaugus poreikiui ir sumažėjus gamybai, elektrą gali tekti importuoti gerokai brangiau.
Ministras pateikė palyginimą: už eksportuotą elektros kiekį Lietuva gali gauti 2 eurus, tačiau tokį pat kiekį vėliau importuoti už 100 eurų. Vadinasi, vienais laikotarpiais pagamintos ir kitais laikotarpiais perkamos elektros vertė gali skirtis iki 50 kartų.
Šią problemą ketinama spręsti plečiant energijos kaupimo pajėgumus, skatinant lankstesnį vartojimą ir gerinant sistemos balansavimą. Tikslas – iki 2028 metų elektros eksporto ir importo vertės santykį pagerinti dešimt kartų, o 2032 metais pasiekti teigiamą prekybos vertės balansą.
Tai reikštų, kad Lietuva ne tik pagamintų pakankamai elektros, bet ir gebėtų ją panaudoti bei parduoti tada, kai tai ekonomiškai naudingiausia. Vietinės gamybos augimas turi kurti vertę, o ne vien didinti bendrą instaliuotą galią.
Naudą turi pajusti ir gyventojai
Trečioji ministro išskirta kryptis – energetikos prieinamumas. Kylant degalų kainoms ir artėjant šildymo sezonui, energetikos pertvarkos nauda turi būti matoma ne tik valstybės strateginiuose dokumentuose, bet ir žmonių sąskaitose.
Iki 400 tūkst. pažeidžiamų elektros vartotojų gali pasinaudoti sumažintu tarifu. Beveik 48 tūkst. namų ūkių jau pasinaudojo maždaug 200 mln. eurų parama elektros gamybos pajėgumams įsirengti ir tapo gaminančiais vartotojais. Kaupiklius pasirinkusiems gyventojams tokios investicijos kartu suteikia ir daugiau energetinio autonomiškumo.
Energetikos ministras L. Savickas pabrėžė, kad Lietuva pereina iš kovos už energetinę nepriklausomybę į kitą raidos etapą. Jame nebeužtenka atsisakyti nepatikimų tiekėjų ar pasigaminti pakankamai elektros.
Naujoji energetikos sistema turės išlikti veiksni per krizes, greitai atsigauti po smūgių, padėti valstybei išvengti brangaus importo ir kartu kurti apčiuopiamą vertę kiekvienam gyventojui bei verslui.