„Šalis yra saugi, kai kiekvienas pilietis žino savo vaidmenį valstybės gynyboje. Visuotinė gynyba prasideda kiekvieno žmogaus ir organizacijos sprendimu joje dalyvauti“, – asociacija „Visuotinė gynyba“ nuolat pabrėžia, kad Lietuvos saugumas labiausiai priklauso ne nuo ginklų, o nuo mūsų pačių sąmoningumo.
Šios asociacijos vadovas 46 metų Tomas Godliauskas buvo prezidento Gitano Nausėdos patarėjas nacionalinio saugumo klausimais, dirbo krašto apsaugos viceministru, o dabar nevyriausybinėje organizacijoje siekia sutelkti visuomenę, verslą bei valdžios atstovus ir kurti grėsmėms atsparią valstybę.
Apie visuotinę gynybą sklando dar per daug mitų, dar per mažai piliečių žino savo vaidmenį, kurio turėtų imtis, jei šalį ištiktų pavojus.
Susiję straipsniai
Asociacija „Visuotinė gynyba“ stengiasi griauti mitus ir šviesti organizacijas, verslus ir piliečius, kad šie taptų itin stipriomis valstybės gynybos grandimis.
– Dažnas pilietis mano, kad gynyba yra tik kariuomenės ir ginkluotųjų pajėgų reikalas. Kaip paprastai paaiškinti, kur baigiasi kariuomenės atsakomybė ir prasideda visuotinė gynyba? Kaip ji pasiekia mūsų namus? – „Lietuvos rytas“ paklausė T.Godliausko.
– Kariuomenės pagrindinė funkcija yra ginti valstybę ginklu ir kariauti. O kalbant apie likusią visuomenės dalį – civilius, jų pagrindinis vaidmuo tada, kai kariuomenė atlieka ginkluotos gynybos funkciją, – sudaryti galimybes valstybei veikti toliau.
Kitaip tariant, tapti parama kariuomenei ir medicinos, ir energetikos, ir kritinės infrastruktūros, ir susisiekimo srityse, ir visur kitur. Šių piliečių svarbiausia užduotis – užtikrinti valstybės gynybai reikalingų pajėgumų funkcionavimą.
Valstybės piliečiai yra ir darbuotojai, ir bendruomenės nariai, tad organizacijose ar kitur jų įgyti įgūdžiai gali būti itin reikšmingi prisidedant prie valstybės gynybos.
Tarkime, gebėjimai suteikti pirmąją pagalbą ar namų ūkio parengimas ekstremalioms sąlygoms. Toks pilietis per krizę nėra našta, nes valstybei jau nereikia juo rūpintis.
Valstybės gynyba turi būti visa apimanti, tad visi visuomenės elementai jai yra svarbūs.
– Esate teigęs, kad Lietuvoje trūksta vienos aiškios institucijos, kuri koordinuotų visuotinę gynybą, o pasidalijimas atsakomybėmis vis dar yra padrikas. Kas dėl to nukenčia labiausiai – savivalda, verslas ar paprastas pilietis?
– Labiausiai nukenčia bendras nacionalinis pasirengimas ir gebėjimas visiems veikti išvien.
Svarbu ne tik gebėti staigiai reaguoti į kai kurias situacijas, bet ir turėti atsparius, gintis pasirengusius piliečius. Kai nėra vienos prižiūrinčios institucijos, nukenčia žinojimas, kas, ką, kada ir kaip turėtų daryti iškilus pavojui. Į šią pilkąją zoną dabar reikėtų daugiausia investuoti.
– Neseniai asociacija „Visuotinė gynyba“ drauge su JAV analitiniu centru „New Generation Warfare Center“ testavo visuotinės gynybos modelį taikos, mobilizacijos ir karo sąlygomis. Kokias didžiausias sistemos spragas ir būtinus atlikti namų darbus šis testas parodė?
– Testavome ir analizavome devynių pavyzdinių valstybių visuotinės gynybos modelius, jų visuotinės gynybos sistemos stipriąsias vietas bei tai, ką turime ir ko neturime mes.
Pagrindinis mūsų tikslas buvo testuoti tuos sėkmingus visuotinės gynybos elementus, kurių mes neturime, ir įvertinti, kaip ir kiek tų elementų nebuvimas veikia bendrąjį mūsų pasirengimą visuotinei gynybai, reagavimą, teisėkūrą, organizacijas ir visa kita.
Ši simuliacija parodė keletą dalykų. Išties išryškėjo negebėjimas į visumą susieti atskirus visuotinės gynybos dalyvius. Reikėtų ir aiškesnio suvokimo, kaip konkrečiai ir kada prie visuotinės gynybos turėtų prisidėti atskiri piliečiai ar organizacijos, jei to prireiktų.
Bet kokie testavimai yra gerai, tačiau bėda ta, kad dar nesame atlikę testavimo visos valstybės mastu. Taip, turime „Vyčio skliautą“, kuris testuoja tam tikrus mechanizmus, įtraukia savivaldybes, dalį verslų ir nevyriausybinių organizacijų. Šios pratybos – jau arčiau bendros sistemos, o ne pavienių veiksmų testavimo.
Tačiau į bendrą sistemą būtina kuo labiau įtraukti tiek organizacijas ir verslus, tiek atskirus piliečius, kurie ne per signalus ir perspėjimus, o per realias situacijų simuliacijas turėtų sužinoti ir pajusti, kaip turėtų elgtis tam tikrose situacijose.
Baigiantis spaliui per Lietuvos verslo forumą planuojame pristatyti galutinai parengtą visuotinės gynybos modelį, kuris parodytų, kokius namų darbus valstybei dar reikia atlikti.
– Visuotinėje gynyboje savivaldybės vaidmuo – užtikrinti civilinę saugą, maistą ir vandenį. Ar mūsų savivaldybės šiandien realiai žino, ką turėtų daryti pavojaus atveju, ar viskas kol kas lieka tik popieriuje?
– Savivaldybės išties yra pasirengimo visuotinei gynybai dalis ir daugiau ar mažiau tam rengiasi.
Pagrindinis iššūkis, su kuriuo savivaldybės susiduria norėdamos būti tinkamai pasirengusios, yra resursai ir nacionalinės programos.
Dar vienas iššūkis – savivaldybių ryšys su kitais visuotinės gynybos dalyviais – įmonėmis, organizacijomis, verslais, kurie reikalingi pačioms savivaldybėms atliekant užduotis ir braižant gynybos architektūrą. Tas ryšys gerėja, bet norėtųsi, kad tai vyktų greičiau.
– Asociacija „Visuotinė gynyba“ inicijavo darbdavių programą, per kurią įmonės įsipareigoja finansiškai remti savanoriškąją karo tarnybą besirenkančius darbuotojus. Kaip krizės metu turėtų veikti verslas, tarkime, logistika, prekybos tinklai? Ar verslininkai supranta, kad jie yra kritinė visuotinės gynybos dalis?
– Valstybės strateginės įmonės, kurios pagal Mobilizacijos ir priimančiosios šalies paramos įstatymą privalo rengtis visuotinei gynybai, išties yra pasirengusios.
Tačiau situacija su mažesnę strateginę reikšmę turinčiomis įmonėmis yra padrika.
Manyčiau, kad dar yra nedaug verslininkų, kurie supranta, ko iš jų tikisi valstybė ir ką jie turėtų daryti, jei iš jų būtų pareikalauta prisidėti prie visuotinės gynybos.
Mūsų asociacija mato, kad dar reikia žengti kelis žingsnius, kurie padėtų sustiprinti verslų atsparumą. Džiaugiuosi, kad prie visuotinės gynybos organizacijų chartijos prisijungusios organizacijos išties rūpinasi ir savo pačių, ir savo darbuotojų atsparumu, taip aiškiai parodydamos, kad savanoriškai prisideda prie visuotinės gynybos.
– Esate teigęs, kad ne visi valstybę turi ginti ginklu. Kokie kiti, neginkluoti, vaidmenys visuotinėje gynyboje yra patys svarbiausi, bet apie juos per mažai kalbama?
– Atskirų piliečių ir organizacijų vaidmenys. Svarbiausia, kad piliečiai suvoktų, jog nesvarbu, kas vyksta valstybėje, ekstremaliomis sąlygomis jie turi tęsti savo darbus, o organizacijos turi užtikrinti šių darbų tęstinumą.
Jie tokiu būdu gina valstybę kaip valstybės visuotinės gynybos sudėtinė dalis, užtikrinanti paramą kariuomenei. Civiliai žmonės ir organizacijos irgi yra kariai, kritiškai svarbūs gynybos sistemai.
Kitas svarbus vaidmuo – savanorystė. Yra aibė nevyriausybinių organizacijų, pilietinių iniciatyvų, kurių veiklos sėkmė ištikus krizei smarkiai priklausys nuo savanorių tinklo.
Ukrainos patirtis rodo, jog prasidėjus karui nemažai žmonių išvyko iš šalies, tad suprantama, kad bet kuris naujas savanoris bus labai svarbus.
– Jūsų asociacija pristatė platformą „Ąžuolas“, padedančią žmonėms atrasti savo vietą gynyboje. Kokią didžiausią klaidą ar mitą apie savo sugebėjimus pamato pilietis, atlikęs šį testą?
– Ši platforma padeda suprasti, koks konkretaus žmogaus galimas vaidmuo visuotinėje gynyboje, nes įvertinamas jo amžius, lytis, veikla, pareigos, net, pavyzdžiui, jam taikomi ribojimai.
„Ąžuolo“ tikslas – didinti kiekvieno piliečio pasirengimą visuotinei gynybai, padedant suprasti, ką konkretus asmuo turėtų daryti, jei ištiktų ekstremali situacija.
„Ąžuolas“ priskiria asmenį vienai iš šešių pasirengimo kategorijų ir pagal tai pasiūloma, kokius praktinius ar nuotolinius mokymus asmuo galėtų pasirinkti, kad didintų savo turimas kompetencijas ir toliau rengtųsi visuotinei gynybai.
– Daugeliui vien žodis „mobilizacija“ sukelia paniką. Kas realiai nutinka eiliniam, ne kariuomenės rezerve esančiam piliečiui, kai šalyje paskelbiama mobilizacija? Kokios jo pareigos valstybei?
– Neturėtume bijoti šio žodžio, nes supaprastintai mobilizacija reiškia valstybės resursų sutelkimą arba valstybės parengties pakėlimą.
Kalbėdami apie mobilizaciją turime galvoje, kad valstybei yra sunkus metas ir mes privalome nuspręsti, ko šiuo metu šaliai labiausiai reikia, ir rengtis blogiausiai įmanomai situacijai. Mobilizacija pirmiausia yra valstybės resursų perskirstymas pagal prioritetus.
Konkretų pilietį mobilizacija gali paliesti per jo darbovietę ir pareigas, kurias jis atlieka.
Tiesa, karo prievolininkai – vyrai nuo 18 iki 60 metų – turi būti pasirengę, jei to prireiktų, ginti valstybę ginklu ir saugoti valstybės žmones, teritoriją, turtą, paveldą ir panašiai.
Apribojimai piliečiams atsiranda iš tokių teisinių režimų kaip karo ar nepaprastoji padėtis. Pavyzdžiui, paskelbus karo padėtį jau atsiranda konstitucinių laisvių ir teisių suvaržymų ir konkrečiam asmeniui, ir organizacijoms. Tie suvaržymai aiškiai apibrėžti Karo padėties įstatyme.
O mobilizacija tikrai neturėtų kelti panikos, nes tai – tik tam tikra valstybės pertvarka siekiant nukreipti išteklius ten, kur valstybei labiausiai reikia. Bet mobilizacija įspėja ir rengtis didžiausiems galimiems išbandymams, jei tokie užkluptų.
Kad piliečiai geriau suprastų, kas ta mobilizacija, siūlyčiau išklausyti „Mobilizacijos mokyklos“ paskaitą nuotoliniu būdu. Tai – Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos valdoma platforma, kurios mokymai valstybės tarnautojams yra privalomi, bet itin rekomenduojami ir kitiems Lietuvos piliečiams.
– Asociacija „Visuotinė gynyba“ kelia tikslą, kad iki 2030 metų net 70 proc. gyventojų aiškiai žinotų savo vaidmenį krizės atveju. Žiūrint į dabartinį visuomenės pasirengimą, ar mes spėsime pasiekti šį rodiklį, ar vis dėlto judame per lėtai?
– Kol kas situacija yra prasta, nors vis dar įmanoma per kelerius metus pasiekti užsibrėžtą tikslą, tad stengsimės tai padaryti. „Ąžuolas“ – vienas skaitmeninių įrankių, padedančių to siekti.
Be to, daug dirbame su įmonėmis ir organizacijomis, kad per jų įsitraukimą, žinojimą, savo vaidmens valstybės gynyboje supratimą, per atsparumo mokymus ir atskiriems šalies piliečiams taptų aiškiau, ką jie turėtų daryti, jei ištiktų krizė. Tokie mokymai padeda rasti atsakymus į klausimus, kaip turėtų elgtis įmonės vadovai ir atskiri darbuotojai.
– Nuo ko turėtų pradėti žmogus, norintis dar šiandien žengti pirmąjį realų žingsnį visuotinės gynybos link savo šeimoje?
– Įvertinti situaciją per kelias minutes padeda „Ąžuolas“, kuris pagal žmogaus gebėjimus ir pageidavimus leidžia susidėlioti aiškų veiksmų planą ir duoda suvokimą, ką konkretus asmuo dar turi padaryti, kad būtų pasirengęs valstybės gynybai. Tai suprasti itin svarbu.
Svarbu nuolat kalbėti ir apie atskiro piliečio 72 valandų parengtį, apie atskirų šeimų pasirengimą visuotinei gynybai. Kiekviena jų turėtų kelti sau tikslą artimiausiu metu parengti 72 valandų išgyvenimo planą bei atsargas.
Juos turint, ištikus krizei namų ūkis ar šeima sugebėtų savarankiškai išgyventi pirmąsias 72 valandas. Rekomendacijas ir būtinų priemonių sąrašus galima rasti oficialiose valstybės institucijų svetainėse bei platformoje „Visuotinė gynyba“.
Trečiasis žingsnis – minimalių bazinių kompetencijų ugdymas. Kiekvienam mūsų verta investuoti į pirmosios pagalbos mokymus, taip pat stiprinti savo atsparumą kibernetinėms grėsmėms bei dezinformacijai. Žinių, kaip tai padaryti, galima įgyti nuotoliniu būdu.
Pavyzdžiui, suprasti, kaip krizės metu funkcionuoja valstybė, padeda platformos „Mobilizacijos mokykla“ nuotoliniai kursai.
Vis dėlto valstybės piliečiams pirmiausia reikia noro ir drąsos peršokti baimės ar neigimo barjerą. Pradėjus veikti natūraliai dingsta nežinomybės baimė, didėja pasitikėjimas ir saugumo jausmas. Galiausiai kiekvieno piliečio individualus pasirengimas tiesiogiai lemia visos mūsų valstybės stiprybę.