Apie žiniasklaidos kovą dėl išlikimo ir priešiškų jėgų manipuliatyvius veiksmus diskusijoje „Tai kuo tikėti? Ką daro žiniasklaida, algoritmai ir troliai“ kalbėjo portalo Lrytas rinkodaros vadovė Reda Rutkauskienė, Delfi.lt rinkodaros ir komunikacijos vadovė V. Budrienė, Lietuvos radijo ir televizijos komisijos pirmininkas doc. dr. Mantas Martišius ir Ryšių reguliavimo tarnybos tarybos (RRT) narys Vygantas Vaitkus.
Žiniasklaida – algoritmų įkaitė
Renginio diskusijoje dalyvavusi V. Budrienė atkreipė dėmesį į šiandienos medijų pasaulį krečiantį paradoksą. Remdamasi naujausia Oksfordo universiteto „Reuters“ instituto skaitmeninių naujienų ataskaita, ji pateikė šokiruojančią statistiką: nors maždaug 60 proc. pasaulio gyventojų pagrindines naujienas šiandien sužino iš socialinių medijų, pasitikėjimas šiomis platformomis siekia vos 15–20 procentų.
M. Martišius: pagrindinis priešiškų jėgų tikslas – ne įtikinti, o pasėti abejonę
Šis dramatiškas atotrūkis rodo, kad auditorija informaciją vartoja ten, kur patogiausia, o tradicinė žiniasklaida pralaimi visuomenės dėmesio pritraukimo kovą. Vis dėlto situacija kaipmat pasikeičia, šalį krečiant krizėms ar geopolitiniams iššūkiams:
„Atskrenda dronas ir žinote, kur visi sulekia? Į Delfį, Lrytą. Tuomet visi tikrinasi informaciją tradicinėje medijoje“, – sako V. Budrienė.
Apie socialinių medijų prilyginimą žiniasklaidai kalbėjusi R. Rutkauskienė atskleidė, kad būna ir atvejų, kai skaitytojai skambina į redakciją ir klausia, kodėl portalas nerašo apie tai, kas pasirodė socialiniame tinkle „Facebook“.
„Mes visada sakome – mes ne „Facebook“ ir mums reikia tikrinti turinį“, – sako rinkodaros vadovė.
Susiję straipsniai
Į klausimą, ar pati žiniasklaida netampa algoritmų įkaite, R. Rutkauskienė atsako be užuolankų. Kaip pažymi specialistė, nors žiniasklaida ir turi atstovauti visuomenės interesus, ji taip pat yra verslas, todėl privalo nuolat ieškoti balanso tarp svarbaus ir visuomenei įdomaus turinio.
Didžiausia grėsmė – ne melas, o abejonė
Savo ruožtu M. Martišius primena ir dar vieną silpnąją šios situacijos pusę – algoritmų nekontroliuoja nei žiniasklaida, nei institucijos. Jis įspėja, kad priešiškos šalys bei asmenys gali bandyti keisti algoritmus savo naudai.
Pasak M. Martišiaus, žemas pasitikėjimas žiniasklaida – ne vien Lietuvos bėda, tai būdinga visam išsivysčiusiam pasauliui, todėl net ir pateikiant teisingas, faktais pagrįstas naujienas kyla grėsmė, kad žmonės netikės turiniu. Tokiais atvejais agresorius gali pradėti groti pirmuoju smuiku, siekdamas sukelti abejones.
„Įtikinti kažką yra labai sudėtingas darbas. Pasėti abejonę kur kas lengviau: o gal taip, o gal ne. Ir kai reikia priimti sprendimą, dalis žmonių pasitiki, dalis nepasitiki – tuomet visi gauname informacinį chaosą“, – aiškina jis.
Šiame chaose, pasak pašnekovo, labiausiai suinteresuoti ir algoritmai, nes socialinių platformų verslo modelis – parduoti dėmesį.
„Kaip geriausia jį parduoti? Sukeliant baimę, pasipiktinimą – perskaitai kažką, rašai komentarus. Algoritmų tikslas, kad kuo ilgiau prabūtumėte platformose ir jie galėtų parduoti reklaminį laiką. O tai labai prieštarauja mūsų gebėjimui blaiviai apsvarstyti, kas vyksta.
Ir dar didesnė problema ta, kad algoritmai pradeda dominuoti, o žiniasklaida nėra socialinis tinklas, ji turi prieš publikuodama tą informaciją patikrinti.
O paprastas žmogus gali sakyti: „O ką ten tikrinti? Ir taip viskas aišku“ arba „Jūs tylite, o kodėl jūs tylite, gal norite tylėti?“ – sako M. Martišius. Tokiu būdu, kaip pažymi docentas, yra pasėjamos abejonės bei sukuriama elgesio spiralė.
Ar galima pažaboti platformas?
Ar egzistuoja įrankiai, kaip galėtume bent iš dalies pažaboti nepatikrintos informacijos plitimą socialinėse medijose bei platformų algoritmus?
Ryšių reguliavimo tarnybos tarybos narys Vygantas Vaitkus sako, kad ši problema jau seniai peržengė Lietuvos ir net Europos Sąjungos (ES) ribas. Pasak jo, Europos Komisija yra baudusi platformas ir, kartu su valstybėmis narėmis (tarp jų ir Lietuva), šiuo metu tiria „TikTok“ bei „Meta“ platformų algoritmus ir rekomendavimo sistemas.
„Deja, kadangi platformos veikia ne Lietuvoje, tai yra tarptautinis ES elementas ir jam reikia laiko“, – sako V. Vaitkus.
Pritardamas, M. Martišius tęsė, kad pagrindinė šių platformų veikimo problema yra pats jų veikimo modelis, kuriam didelę įtaką daro geopolitinė situacija.
„Taip jau gavosi, kad visos pagrindinės tos platformos yra ne Europos Sąjungoje. Jų pagrindiniai serveriai yra arba JAV, arba Kinijoje. Jeigu pradėsim spausti Kiniją, tai gali įsijungti automobilių gamintojų interesai, kurie sakys: „Žiūrėkite, mes prekiaujame su Kinija, gal palikime „Tik tok’ą“ ramybėje?“
Lygiai taip pat yra su amerikietiškomis platformomis, nes jie gali sakyti: „Kas jums yra svarbiau – ar Amerikos karių buvimas Europoje, ar tai, kad „Facebook’as“ būtų rimčiau reguliuojamas?“, – aiškina M. Martišius.
Audros pamokos
Kalbėdamas apie kritinę šalies infrastruktūrą, RRT tarybos narys V. Vaitkus prisiminė šių metų stiprios audros pamokas. Pasak jo, tada paaiškėjo, kad esame be galo priklausomi nuo elektros energijos tiekimo.
„Viena iš krypčių yra, kad reikia plėsti ryšio infrastruktūrą šiandien dienai. Vis dar turime nemažai nutolusių teritorijų, vadinamų baltųjų zonų, kuriose teoriškai ryšys yra, bet praktiškai ne.
Mes sakome, kad Lietuvą dengia 99 proc. mobiliojo ryšio, nors sparta ir kokybiškas ryšis prieinami tikrai ne visiems. Tai, kalbant apie atsparumą, visų pirma, mes turime apskritai užtikrinti, kad tas ryšis būtų“, – sako RRT atstovas.
Atsparumą, pasak V. Vaitkaus, užtikrina technologijų įvairovė – tiek optinis kabelis, tiek dažniais teikiamos paslaugos.
Kiek visuomenė galėtų normaliai funkcionuoti, jei žiniasklaida būtų dėl krizės neprieinama? V. Vaitkaus teigimu, jei yra kalbama apie visišką ryšio netekimą, problema būtų kito masto.
„Tam reikia ruoštis. Yra labai svarbu, kad iš tų pamokų būtų padarytos išvados ir tada važiuotume toliau“, – teigia V. Vaitkus.
„Valstybės lygiu nėra jokios koordinacijos“
Nors nuolat kalbama, kad žiniasklaida yra atsparumo infrastruktūros dalis, per pastaruosius metus nebuvo nė vienos programos, net Medijų rėmimo fonde, kurioje tam tikslingai ir koordinuotai būtų skirtos lėšos, sako V. Budrienė.
„Lrytas rengia „Saugumo kodą“, Delfi.lt vysto savo platformą, važinėjome po regionus ir pasakojome žmonėms, kaip ruoštis krizei. Bet valstybės lygiu nėra jokios koordinacijos, skirtingai nei per COVID, kai valstybė skyrė labai daug pastangų“, – sako V. Budrienė.
R. Rutkauskienė savo ruožtu iškėlė klausimą: ar žiniasklaida valstybės akyse yra nacionalinio saugumo elementas, ar tiesiog verslas?
„Jeigu į tai žiūrime kaip į nacionalinio saugumo elementą, turime išsikelti tikslą ir visomis įmanomomis priemonėmis jo siekti“, – sako ji.
Paklaustas, ką daryti žmogui, gyvenančiam informacijos pertekliuje, M. Martišius siūlo prieš pasidalijant ar patikėjus žinia sau užduoti tris esminius klausimus.
„Pirmas – ar tai tiesa? Antras – koks šaltinis? Jeigu kažkoks socialinio tinklo šaltinis kalba apie pasaulio pabaigą, bet apie tai daugiau niekas neberašo, raudona lemputė turėtų įsijungti. Ir trečias – ar tai nėra informacija, kurią aš noriu gauti, nes ji man patinka ir atitinka mano vertybes“, – vardija jis, pripažindamas, kad ir pats ne visada šio klausimo paklausia.
V. Budrienė prideda, kad kritinio mąstymo problema ypač aštri tarp paauglių.
G.Bitvinsko nuotr.
„Ką daryti, kai tau 14–15 metų ir tu neini tų portalų skaityti? Manau, kad mes kaip valstybė, kaip žiniasklaida turime kelti medijų raštingumo klausimą. Dabar mes net nemokome mokyklose, kaip atskirti dezinformaciją nuo tikrovės, tai reikėtų visiems susikaupti. Tradicinė žiniasklaida karo metu tikrai labai gerai veiks karo metu, kai bus tinkamai tam pasiruošta taikos metu“, – sako ji.
Lietuvos pasirengimas krizėms
Diskusijoje kiekvienas pašnekovas vertino, kiek Lietuva pasirengusi krizėms. R. Rutkauskienė mano, kad ne itin: ji prisiminė, kaip praėjusiais metais paklausė kariuomenės atstovo, kiek žmonių moka uždėti turniketą, ir išgirdo atsakymą – gal 10 proc.
„Mes labai daug šnekame ir mažai darome. Reikia sparčiau ir greičiau“, – sako ji.
M. Martišius pritaria, kad, nors padaryta daug – yra Šaulių sąjunga, savanoriai, niekas negali žinoti, ar ruošiamasi būtent tam, kas ištiks. Jis primena, kad prieš pilno masto invaziją Ukrainoje niekas negalėjo žinoti, kokį vaidmenį suvaidins dronai. Todėl, anot jo, svarbu išmokti vienoje srityje, nes tai padeda greičiau pasivyti kitose.
V. Vaitkus išskyrė dvi problemas: valstybė, jo manymu, užmigo ant laurų dėl greičiausio interneto ir per mažai dėmesio skiria skaitmeninei plėtrai, o krizių ir dienos „X“ scenarijams reikia daugiau aiškumo bei koordinavimo valstybės lygiu.
„Jeigu kalbame, kad ryšys turi būti atsparus, turime visur turėti gerą ir kokybišką ryšį“, – sako V. Vaitkus.