Buvę V. Adamkaus patarėjai: jo gyvenimo tikslas – matyti laisvą, klestinčią Lietuvą

Lapkričio 3 dieną V. Adamkui sukanka šimtas metų. Kadenciją baigęs prezidentas – neatsiejama Lietuvos istorijos dalis. Apie jo indėlį ir įtaką valstybei ELTA pasikalbėjo su dviem jo buvusiais patarėjais, dirbusiais pirmąją ir antrąją prezidento kadenciją.

„Pagrindinis V. Adamkaus bruožas yra siekis rasti konsensusą tarp skirtingai galvojančių ir skirti tam laiko bei energijos, kad būtų pasiektas sutarimas ir nebūtų tokių, kurie jaustųsi neišgirsti, kurių nuomonė būtų ignoruojama. Tai stilius, kurio dabar vis mažiau matyti Vakarų valstybių politikoje, nes įvairiose šalyse, ypač Prancūzijoje ir Amerikoje, matome išaugusią poliarizaciją, politinį susipriešinimą ir judėjimą į kraštutinumus“, – sakė 2004–2009 metais prezidento V. Adamkaus patarėju dirbęs ekonomistas Ramūnas Vilpišauskas.

1999–2003 metais V. Adamkaus atstovės spaudai pareigas ėjusi žurnalistė ir diplomatė Violeta Gaižauskaitė sako, kad kadenciją baigęs prezidentas buvo žodžio žmogus – juo visuomet buvo galima pasitikėti.

„V. Adamkus buvo būtent tas žmogus, kuris kėlė pasitikėjimą, kadangi jis neturėjo kažkokio sunkaus, nemalonaus praeities bagažo, to, kas dabar vadinama skeletais spintoje. Jis neturėjo sovietinio paveldo blogybių. Tai kėlė užsienio partnerių pagarbą bei didino pasitikėjimą“, – pasakojo ji.

Prezidentu V. Adamkus buvo išrinktas du kartus – 1998 ir 2004 metais.

Jo atstovė spaudai pirmąją kadenciją V. Gaižauskaitė prisimena, kad V. Adamkaus iškilimas į Lietuvos politikos viršūnę tapo savotišku fenomenu. Dėmesį, pasak jos, traukė ir paties prezidento asmenybė, ir jo sprendimas po daugelio Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) praleistų metų grįžti į Lietuvą.

„Vien pirmaisiais prezidentavimo metais jis davė labai daug interviu tiek Lietuvos, tiek užsienio žiniasklaidai. Savaime aišku, susidomėjimas pokyčiais, kurie įvyko Lietuvoje, ir V. Adamkaus išrinkimu buvo labai didelis ir Lietuvoje, ir pasaulyje, o tų interviu prezidentas niekada neatsisakydavo“, – prisiminimais dalijosi buvusi prezidento bendražygė.

„V. Adamkaus išrinkimas prezidentu didino ir dėmesį pačiai Lietuvai, nes visiems buvo įdomus faktas, kad žmogus, ilgą gyvenimo dalį praleidęs JAV ir ten padaręs ryškią karjerą, staiga, atrodytų, metė visą savo gyvenimą ten ir sugrįžo į Lietuvą. Tai buvo tikrai įdomus fenomenas. Bet V. Adamkus niekada nebuvo atitolęs nuo Lietuvos“, – akcentavo ji.

V. Gaižauskaitė V. Adamkų pažinojo dar prieš tapdama jo politinės komandos nare. Anot jos, prezidentas tiek užkulisiuose, tiek viešumoje buvo toks pat – nesistengė kurti kitokio savo įvaizdžio.

„Aš nemačiau kažkokio kitokio V. Adamkaus nei tas, kurį matė visa Lietuvos visuomenė. V. Adamkus, mano nuomone, buvo labai vientisas žmogus. Man buvo labai priimtina, kad jis yra sąžiningas ir nesistengia atrodyti kitoks, negu yra iš tiesų. Tai yra labai reta politikos savybė. Jo nuoširdumas, atvirumas žmonėms ir pagarba jiems man labai imponavo, todėl su juo buvo labai lengva dirbti“, – sakė buvusi V. Adamkaus atstovė spaudai.

Anot V. Gaižauskaitės, nors didelę gyvenimo dalį praleido svetur, V. Adamkus niekada neprarado artimo ryšio su savo gimtąja šalimi.

„Lietuva, kaip vienas žurnalistas yra pastebėjęs viename iš interviu, visada buvo arčiausiai jo. Nesvarbu, kad jis gyveno Čikagoje, Lietuva buvo jo širdyje. Jo gyvenimo tikslas buvo matyti laisvą, klestinčią Lietuvą, gerbiamą pasaulio tautų bendrijoje“, – teigė ji.

Vienas ryškiausių pirmosios V. Adamkaus kadencijos įvykių – istorinis JAV prezidento George'o W. Busho vizitas Vilniuje, įvykęs netrukus po NATO viršūnių susitikimo Prahoje, kur Lietuva ir dar šešios šalys buvo pakviestos tapti Aljanso narėmis.

Kreipdamasis į susirinkusią minią sostinės Rotušės aikštėje tuometis Baltųjų rūmų šeimininkas oficialiai pakvietė Lietuvą prisijungti prie galingiausio gynybinio aljanso.

„Baigėsi ilga ir tamsi baimės, netikrumo, vienatvės naktis. Jūs įsiliejate į stiprią ir augančią NATO šeimą. Mūsų sąjunga yra pasiryžusi ginti savo nares. Tie, kurie pasirinktų Lietuvą savo priešu, taptų ir JAV priešu“, – kreipdamasis į susirinkusiuosius Vilniuje teigė G. W. Bushas.

Prisimindama istorinį JAV šalies vadovo vizitą Lietuvoje, V. Gaižauskaitė pasakojo, kad pasiruošimas jam buvo sudėtingas.

„Atsimenu, kai mes pasiūlėme, kad prezidentas G. W. Bushas galėtų atvirai kreiptis į žmones Rotušės aikštėje ir tarti savo žodį. Pradžioje jo tarnybos buvo labai išsigandusios dėl saugumo. Ar tikrai nieko neatsitiks? Nes tuo metu tai turbūt dar nebuvo dažnai vykę. Teko įtikinėti, kad Lietuvos žmonės tikrai laukia to vizito, kad jiems tai svarbu. (...) Mums pavyko juos įtikinti“, – atsiminimais dalijosi ji.

„Manau, kad tai buvo didelė sėkmė, nes natūralu, kad ne visi, ypač kai kurie kaimynai, buvo patenkinti, jog į Lietuvą atvyksta Amerikos prezidentas. Buvo skleidžiama įvairi dezinformacija ir visa kita. Visais kanalais buvo siekiama sumenkinti šio istorinio vizito reikšmę“, – tvirtino ji.

Pasak buvusios V. Adamkaus spaudos atstovės, amerikiečiai buvo nustebinti Užsienio reikalų ministerijos ir kitų tarnybų gebėjimais tinkamai parengti vizitą.

„Turbūt tai buvo vienas sėkmingiausių prezidento G. W. Busho vizitų šioje Europos dalyje“, – teigė V. Gaižauskaitė.

Iki šiol tai vienintelis atvejis nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai Lietuvos ir JAV prezidentai susitiko dvišaliu formatu.

2002 metais Lietuvoje trečią kartą vykę tiesioginiai prezidento rinkimai pasižymėjo rekordiniu kandidatų skaičiumi. Nors favoritu buvo laikytas perrinkimo siekęs V. Adamkus, 2003 metų sausį vykusiame antrajame rinkimų ture pergalę iškovojo Liberalų demokratų partijos pirmininkas, Seimo narys Rolandas Paksas. Tačiau jo kadencija truko trumpai – po metų R. Paksui buvo surengta apkalta dėl priesaikos sulaužymo ir šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo, kai jis išimties tvarka savo finansiniam rėmėjui Jurijui Borisovui suteikė Lietuvos pilietybę.

Laikinuoju šalies prezidentu trims mėnesiams buvo paskirtas tuo metu Seimo pirmininko pareigas ėjęs Artūras Paulauskas, o 2004 metų birželį buvo surengti pirmalaikiai prezidento rinkimai. Antrajame ture nurungęs ekspremjerę Kazimirą Prunskienę, V. Adamkus sugrįžo į Prezidento rūmus dar penkeriems metams.

Komentuodamas rezultatus, tuomet V. Adamkus sakė, kad rinkimuose mūsų šalis rinkosi tarp Rytų ir Vakarų, o jo pergalė esą reiškė, jog Lietuva nusprendė pasirinkti Vakarus.

V. Adamkus tada taip pat žadėjo didinti Lietuvos konkurencingumą Europos Sąjungoje (ES) bei būti visų Lietuvos žmonių, o ne kurių nors partijų, politinių jėgų ar socialinių sluoksnių prezidentas.

Prezidento patarėju ir Ekonominės bei socialinės politikos grupės vadovu dirbęs profesorius, socialinių mokslų daktaras R. Vilpišauskas prisimena, kad antrosios kadencijos pradžioje V. Adamkui buvo itin svarbu atkurti žmonių pasitikėjimą prezidento institucija.

„Čia svarbus buvo prezidento V. Adamkaus darbas ir aktyvūs susitikimai su žmonėmis, įvairiomis visuomenės grupėmis Lietuvoje. Jis aiškiai parodė, kad neturėjo kažkokios slaptos darbotvarkės, bet iš tiesų siekė to, apie ką viešai kalbėjo. Visa tai ir jo polinkis siekti konsensuso, išklausyti įvairias nuomones, manau, labai prisidėjo prie to, kad pasitikėjimas prezidento institucija buvo gana greitai atkurtas“, – Eltai teigė buvęs V. Adamkaus bendražygis.

V. Adamkaus užsienio politikos prioritetas buvo regioninis bendradarbiavimas – jo vadovavimo laikotarpiu tapo įprastos nuolatinės Baltijos šalių vadovų konsultacijos. Jis taip pat dėjo daug pastangų stiprinant Lietuvos ir Lenkijos ryšius, neretai tarpininkavo derinant Lenkijos ir didžiųjų ES šalių interesus. Be to, su Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo vadovais vykdė aktyvią Rytų partnerystės politiką.

Pasak R. Vilpišausko, dar per pirmąją prezidento kadenciją aktyviai rėmęs Lietuvos integraciją į Vakarų struktūras, po šalies įstojimo į ES ir NATO 2004 m. V. Adamkus siekė įtvirtinti valstybę kaip visavertę šių organizacijų narę.

„Jis, kaip ir priklauso prezidentui pagal Konstituciją, aktyviai ėmėsi šio vaidmens užsienio politikoje: tiek dalyvaudamas plėtojant Rytų partnerystės šalių santykius su ES ir NATO, tiek prisidėdamas prie to, kad tokios šalys kaip Ukraina, Gruzija ir Moldova, kurios siekia įgyvendinti demokratizacijos reformas ir suartėti su Vakarų organizacijomis, būtų išgirstos Vakaruose, kad jų pastangos būtų matomos ir palaikomos“, – pasakojo buvęs V. Adamkaus patarėjas.

„Taip pat ir tarpininkaujant, kai tose šalyse kildavo vidaus politikos ginčai – pavyzdžiui, 2004 metų pabaigoje, per vadinamąją Oranžinę revoliuciją Ukrainoje, kai prezidentas V. Adamkus kartu su Lenkijos prezidentu Aleksanderiu Kwasniewskiu vyko ir siekė tarpininkauti tam, kad būtų sutarta dėl demokratinių reformų ir Ukrainos suartėjimo su Vakarais“, – tvirtino jis.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius atkreipia dėmesį, kad būtent antrosios V. Adamkaus prezidentavimo kadencijos metu nusistovėjo pagrindinės Lietuvos užsienio politikos kryptys ir prioritetai. Tarp jų – parama Rytų partnerėms, siekiančioms glaudesnių ryšių su Vakarų organizacijomis, bendradarbiavimas su Lenkija, aktyvus vaidmuo ES ir NATO, transatlantinių santykių stiprinimas.

„Visi šie prioritetai išliko ir prezidentui V. Adamkui baigus antrąją kadenciją, jie tęsiami iki šiol. Juos tęsė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuriai, pavyzdžiui, 2013 metais, kai Lietuva pirmininkavo ES Tarybai, pagrindinis pirmininkavimo įvykis buvo Rytų partnerystės susitikimas Vilniuje“, – teigė R. Vilpišauskas.

„Tą patį galima pasakyti ir apie prezidento Gitano Nausėdos užsienio politikos prioritetus. Todėl sakyčiau, kad čia buvo padarytas ilgalaikį poveikį turintis įdirbis. Tai iš dalies susiję su Lietuvos geopolitine padėtimi bei stiprėjančiais požymiais, jog autoritarinė Rusija tampa vis agresyvesnė. Apie tai paskutiniais antrosios kadencijos metais vis dažniau viešai pasisakydavo ir prezidentas V. Adamkus bei dėl to įspėdavo kolegas ES ir NATO, ypač didžiųjų Europos šalių vadovus: tiek tuometę Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, tiek Prancūzijos prezidentą. Manau, kad jo indėlis yra svarus ir matomas iki dabar“, – dėstė politologas.

V. Adamkaus antrosios kadencijos laikotarpiu – 2004–2009 m. – dirbo keturios Vyriausybės: XII ir XIII, vadovaujamos socialdemokrato Algirdo Mykolo Brazausko, XIV – vadovaujama socdemo Gedimino Kirkilo, ir XV, kuriai vadovavo konservatorius Andrius Kubilius.

Pasak R. Vilpišausko, nepaisant išsiskiriančių politinių požiūrių, V. Adamkus gebėjo palaikyti konstruktyvų santykį su įvairiomis parlamentinėmis partijomis.

„Mano nuomone, santykis buvo geranoriškas. Prezidentas siekė bendradarbiauti su visomis parlamentinėmis partijomis, kurios gaudavo rinkėjų pasitikėjimą ir rodė atsakomybę už priimamus sprendimus. Kiek pamenu, su įvairiomis – ir kairės, ir dešinės – partijomis buvo visko. Buvo ir bendradarbiavimo epizodų, buvo ir nesutarimų. Tai kyla iš to, kokią institucinę sąrangą numato Lietuvos Konstitucija, nes joje jau yra užprogramuotas poreikis prezidentui bendradarbiauti su valdančiąja dauguma. Kita vertus, kadangi prezidentas yra nepartinis, jis dažnai siekia išsaugoti distanciją. Galbūt dabar tai mažiau matoma, bet V. Adamkus siekė išsaugoti distanciją su visomis partijomis“, – kalbėjo jis.

Visgi buvęs V. Adamkaus patarėjas sakė, kad, nors prezidentas palaikė konstruktyvų dialogą su skirtingomis politinėmis partijomis, jo siūlymai ne visuomet sulaukdavo valdančiosios daugumos palaikymo.

„Jis keletą metų iš eilės, kol sparčiai augo Lietuvos ekonomika, vis atkreipdavo Vyriausybių dėmesį, kad nėra protinga turėti biudžeto deficitą, išleisti daugiau, negu surenkama į biudžetą lėšų. Kai ekonomika sparčiai auga, protinga kaupti perteklių, kurio gali prireikti, jeigu augimas sustotų. Matėme, kad Vyriausybės ignoravo šiuos raginimus, dėl to pasaulio finansų krizės poveikio Lietuvai valdymas 2008–2009 metais buvo sudėtingesnis, nes krizę Lietuva pasitiko su deficitiniu biudžetu ir smarkiai prieš Seimo rinkimus išaugusiais įsipareigojimais, kuriuos netrukus teko peržiūrėti ir mažinti“, – teigė R. Vilpišauskas.

„Tai tik vienas pavyzdžių, kai Vyriausybės nebuvo linkusios įsiklausyti į prezidento raginimus, ir, manau, vėliau paaiškėjo, kad jo siūlymai vis dėlto buvo pagrįsti. Tokių neįgyvendintų idėjų buvo ir daugiau“, – akcentavo jis.

Buvusių patarėjų teigimu, V. Adamkaus politinis korektiškumas, valstybinis mąstymas ir gebėjimas telkti – savybės, kurių šiandienos politikai galėtų pasimokyti iš kadenciją baigusio šalies vadovo.

„Manau, kad visų pirma būtų galima pasimokyti jo noro ir gebėjimo išklausyti skirtingas nuomones, nepriimti jų asmeniškai ir telkti vardan ilgalaikių šalies tikslų, nepamirštant, dėl ko priimami politiniai sprendimai. Manau, kad to šiuo metu, deja, trūksta ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Vakarų valstybių. Jis ir pats ne kartą yra išsakęs tą siekį, kad į nuomonių skirtumus žiūrėtume kaip į nuomonių skirtumus, o ne per asmeniškumų prizmę, ir galvodami apie tinkamiausius sprendimus nepamirštume, vardan ko visa tai daroma“, – sakė R. Vilpišauskas.

V. Gaižauskaitė išskyrė V. Adamkaus atsakomybės jausmą, pagarbą politiniams oponentams ir požiūrį, kad politiko pareiga – tarnystė valstybei, o ne asmeniniams ar grupiniams interesams.

„Atsakomybė yra labai būtina politiko savybė. Antra, V. Adamkus akcentavo, kad mes, valstybės politikai, turime tarnauti valstybei, o ne siekti savo asmeninių ar grupinių interesų. Tai ne kartą buvo išsakyta jo susitikimuose su Lietuvos politikais, nes nebuvo lengva ir tuo metu – politinės priešpriešos visada egzistavo ir turbūt egzistuos“, – kalbėjo ji.

„Ta V. Adamkaus pagarba net politiniam oponentui, kuri netampa kažkokia asmeniška priešprieša, bendravimo kultūra – tai yra sektinas pavyzdys. Labai norėtųsi, kad Lietuvos politika būtų kova dėl idėjų, dėl būdų, kaip didinti Lietuvos pažangą ir kad Lietuva taptų dar stipresnė valstybė. Ji, aišku, sustiprėjo labai smarkiai, bet tuo metu, atsiminkime, mes žengėme tik pirmuosius žingsnius. Tai va: atsakomybė, politinė kultūra, pagarba žmogui ir, aišku, nesavanaudiška tarnystė Lietuvai“, – akcentavo V. Gaižauskaitė.

Šimtmečio jubiliejų mininčiam V. Adamkui buvę patarėjai linki sveikatos.

ELTA primena, kad V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje. 1944-ųjų liepos mėnesį su tėvais pasitraukė į Vokietiją. Čia besimokydamas Eichšteto lietuvių gimnazijoje sutiko ir savo būsimą žmoną Almą. Vėliau studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete.

1949 m. atvyko į JAV ir septintajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, buvo pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Būsimas Lietuvos vadovas aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje.