Kaip politikai bando apeiti žiniasklaidą ir kodėl rinkėjai dažnai yra patiklūs: politologė prakalbo apie pavojingą tendenciją

Politologė Gabrielė Burbulytė-Tsiskarishvili tokią komunikaciją vadina saugiu variantu: už kameros niekas nepaneigs, ką sakai, ir niekas tavęs neapmėtys pomidorais. Tačiau už patogumo, jos teigimu, slypi pavojus – žmonės vis dažniau ginčijasi ne tik dėl nuomonių, bet ir dėl to, kuriais šaltiniais apskritai galima tikėti.

Apie tai, kodėl politikai renkasi patys būti komunikatoriais ir kodėl žiniasklaida šiai dienai tampa kaip niekada svarbiu įrankiu ieškant tiesos Lrytas laidoje „Žmonės, kurie šviečia“ diskutavo „Delfi“ politikos naujienų redaktorė Dainora Pankūnė ir Klaipėdos universiteto lektorė, politologė G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Pasak G. Burbulytės-Tsiskarishvili, tai nėra vien lietuviška tendencija: politikai visame pasaulyje vis rečiau bendrauja taip, kaip seniau, dažniau yra einama kalbėti tinklalaidės, komunikuojama per socialinius tinklus.

„Savotiškai tai ir saugus variantas, kai nebereikia eiti tiesiogiai gyvai į minią ir kalbėtis su žmonėmis. Nes būdamas už kameros tu gali drąsiai kalbėti, niekas tavęs neapmėtys pomidorais, kiaušiniais, niekas tau tiesiogiai pykčio neišsakys. Ir dar vienas labai svarbus dalykas – niekas negalės paneigti to, ką tu kalbi“, – aiškino politologė.

Čia iškyla žiniasklaidos vaidmens klausimas – iškvosti, surasti tą tikrąją tiesą, išgirsti ir pamatyti, kada yra meluojama.

„Politikai labai saugiai tokių gerų filtrų susidėlioja. Ir gražiau gali atrodyti, ir protingiau, ir geriau pakalbėti, pakalbėti taip, kaip jie nori. Ir tokiu būdu, žiūrėdami tiesiai į kamerą, įtikinti auditoriją, kad tik jie vieninteliai yra teisūs“, – sako G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Politologė prabilo ir apie kitą problemą – Lietuvoje visuomenės politinis raštingumas yra itin žemas. Kaip žmogus gali atskirti, kada politikas išmano, ką sako, o kuomet tai yra tik jo įvaizdžio dalis jei jis nesupranta, kaip šalyje veikia politiniai procesai ar kokios yra Vyriausybės funkcijos?

„Žmonėms atrodo, kad tai sritis, kurios nereikia mokytis, nes visi gi žino geriausiai. Elementarūs faktai apie tą patį biudžetą, įstatymų leidybą, įstatymų išmanymas.

Kai žmonės nėra to mokęsi mokyklose, nėra su tuo susidūrę, gyvenimo bėgyje yra sudėtinga to išmokti.

Susidaro labai palanki terpė politikams, kurie labai puikiai ją išnaudoja savo bonusams susirinkti ir reitingams pasikelti prieš rinkimus. Jei penki atskirs, kad aš neteisybę sakau, kas iš tų penkių, kai penki šimtai patikės?“, – nuogąstauja specialistė.

D. Pankūnė pastebi ir politikų naudojamą strategiją – jie atsirenka laidas, vedėjus, kurie mažiau spraudžia į kampą ir tokiu būdu einama tik ten, kur patinka arba ten, kur sklaida bus didžiausia – daugiausia cituos ir bus galima kalbėti ką tik nori.

„Čia atsiranda pilkoji zona, nes mes ne tik turime skirtingas nuomones apie kažkokį klausimą, bet ir skirtingus šaltinius laikome patikimais. Ir politikai prie to labai prisideda, diskredituodami sisteminę žiniasklaidą. Žmonės girdi iš savo mėgstamo politiko kažkokią tiesą, o kadangi tu mėgsti politiką, tu jos dažniausiai ir nekvestionuoji“, – sako politikos naujienų redaktorė.

D. Pankūnė prisiminė ir apsilankymą vienoje gimnazijoje: „Buvau jau baigusi mokyklą daug metų, ir pakvietė apsilankyti vienoje mokykloje. Kalbėjau su vienuoliktokais, ir vienas vienuoliktokas manęs paklausė, kuo skiriasi Vyriausybė nuo ministrų kabineto.

Juokas pro ašaras. Ar mes viską padarome, kad žmogus, baigęs mokyklą, suprastų, kaip veikia valstybė? Kaip tu būsi sėkmingas žmogus gyvenime, jeigu nežinai, kaip veikia Vyriausybė?“, – sako redaktorė.

G. Burbulytė-Tsiskarishvili papildo, kad politinio raštingumo tyrimai, kurie yra atliekami jau ne vienerius metus, rodo aiškią tendenciją:

„Jaunimas konstitucinius pagrindus žino labai neblogai – kada gali tapti prezidentu, kadencijos, rinkimai. Kai pradedi gilintis, kai klausi apie sprendimus, apie tai, kas liečia jų kasdienį gyvenimą, vaizdas jau nebe toks gražus“.

D. Pankūnė mano, kad dalį problemos lemia mokyklų programos: „Jos labai išbarstytos, ir kai kurios temos pradedamos per anksti. Ketvirtokas ar penktokas – ką dar jis gali galvoti apie valstybę, apie valdžią, kas yra meras, ką daro taryba. O vyresnėse klasėse jau pritrūksta to susietumo“.

Pasak jos, reikėtų keisti ir vadovėlius, ir ugdymo programas, o daug kas priklauso ir nuo mokytojų: „Tie mokytojai, kurie patys domisi, natūralu, kad ir daugiau gali papasakoti vaikams“.

G. Burbulytė-Tsiskarishvili atkreipė dėmesį į klausimą, apie kurį Lietuvoje kalbama mažai, – iš kur ateina patys politikai?

„Jie ateina iš tos pačios visuomenės, kuri nepasižymi ypatingai aukštu politiniu raštingumu. Ir ką mes tada matome? Mes nekalbame apie tokį dalyką kaip politikos profesionalizacija. Aš visada pati sau keliu klausimą, ar žmogus, kuris, pavyzdžiui, dvi ar tris kadencijas buvo renkamas į parlamentą, jau tikrai yra politikas, jeigu per tas kelias kadencijas nieko realaus nenuveikia?“, – kelia klausimą G. Burbulytė-Tsiskarishvili.

Dabar, sako politologė, į politiką gali patekti kone visi. Todėl neišvengiama ir situacija, kai į politiką ateina žmogus, iš esmės nesuprantantis žiniasklaidos rolės ir vengiantis pasakoti apie savo veiksmus žiniasklaidos atstovams.

„Šitame procese žurnalistai yra būtent tos visuomenės akys ir ausys, nes kaip kitaip mums, visuomenės nariams, sužinoti apie tai, kas vyksta, pavyzdžiui, parlamente?“, – yra įsitikinusi pašnekovė.

Kai politikai patys transliuoja, ką pasakė ir su kuo susitiko, rinkėjas mano, tęsia pašnekovė, kad jo mėgstamas politikas daro daug ir žurnalisto nebereikia. Tačiau politikos naujienų redaktorė akcentuoja, kad žurnalisto darbas – nepatogūs klausimai, kelių nuomonių išklausymas ir faktų tikrinimas, čia išlieka kritiškai svarbus.

Kai vieną dieną nepasiruošęs politikas patenka į laidą, kurioje sėdi oponentas ir tenka atsakinėti į itin nepatogius klausimus – rinkėjas pamato kitokį politiko įvaizdį.

G. Burbulytė-Tsiskarishvili sako, kad politikams tokie susidūrimai yra neišvengiami ir nemalonūs, o kai kam – gali kainuoti ir karjerą.

Tačiau, pasak jos, nors žurnalistų darbas yra ginti visuomenės interesą ir ieškoti tiesos, be rinkėjų kritinio mąstymo, to padaryti nepavyks.

„Jeigu žmonės pripras, kad reikia neužsiciklinti ties viena pozicija, viena laida ar vaizdo įrašu, ilgainiui kritinis mąstymas išsivystys tarp žmonių. Ir pasieks tuos, kurie yra pripratę matyti tik vieną kanalą, žiūrėti vieno politiko kalbas ir dieną naktį jų klausytis ir galvoti „koks šventas žmogus ir kokią teisybę sako“, – pabrėžia G. Burbulytė-Tsiskarishvili.