Baimė gali paskatinti ruoštis, tačiau pernelyg stiprus nerimas veikia priešingai – žmogus vengia galvoti apie pavojų, atidėlioja net paprasčiausius sprendimus ir tikisi, kad nelaimės atveju viskuo pasirūpins valstybė. Todėl svarbu ne tik kalbėti apie grėsmes, bet ir padėti žmonėms suprasti, ką jie gali padaryti patys.
Kaip baimę paversti konkrečiais veiksmais, portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Pasirengusi visuomenė: kaip baimę paversti veiksmu?“ svarstė „Blue/Yellow“ bendraįkūrėjas Jonas Ohmanas, VU TSPMI profesorė Ainė Ramonaitė, Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus Kaune direktorius Ričardas Žilaitis ir Baltijos gynybos koledžo Karinių studijų departamento direktorius plk. Eugenijus Lastauskas. Diskusiją moderavo Artūras Ketlerius.
Plk. E.Lastausko teigimu, baimė yra natūrali žmogaus reakcija, tačiau ji pati savaime nepadeda pasirengti. „Baimė yra laisvės antonimas“, – sakė karininkas. Vis dėlto nei kariuomenėje, nei kasdieniame gyvenime negalima apsimesti, kad šios emocijos nėra. Ją reikia pripažinti, suprasti ir išmokti valdyti.
Kodėl išvykimo krepšys neapsaugos nuo karo: ekspertų įspėjimas Lietuvos visuomenei
Kaip pavyzdį jis prisiminė parlamento gynėjo Alberto Daugirdo pasakojimą apie 1991 metų Sausio 13-osios naktį. Tuomet žmogų kaustė ne tik galimos žūties grėsmė. „Baimė neatlikti pareigos, baimė nepadaryti teisingo žingsnio, nepriimti teisingo sprendimo buvo, ko gero, didesnė negu mirties baimė“, – pasakojo plk. E.Lastauskas.
Jo teigimu, tokiomis aplinkybėmis veikti padeda pareigos jausmas, vertybinis pagrindas, disciplina ir pasitikėjimas šalia esančiais žmonėmis. Kariuomenės atsparumas grindžiamas ištikimybe valstybei, vadams ir pavaldiniams, iniciatyva, profesionalumu bei istorine atmintimi.
„Kariai kariauja ne dėl to, kad nekenčia priešų, o dėl to, kad myli tuos, kurie yra už nugaros“, – sakė karininkas. Anot jo, stiprybės galima semtis ir iš Lietuvos istorijos: ankstesnių kartų gebėjimas veikti kritinėmis aplinkybėmis primena, kad grėsmės akivaizdoje žmogus nėra pasmerktas bejėgiškumui.
Tačiau vien raginimas nebijoti problemos neišsprendžia. Prof. A.Ramonaitės analizuoti Baltijos šalių sostinių gyventojų apklausos duomenys parodė paradoksalų ryšį tarp grėsmės pojūčio ir pasirengimo. Visai grėsmės nejaučiantys žmonės buvo prasčiau pasirengę, tačiau tas pats pasakytina ir apie tuos, kurie ją jautė ypač stipriai. Geriau pasirengę buvo gyventojai, grėsmę vertinę rimtai, bet nepasidavę kraštutiniam nerimui.
Susiję straipsniai
Šis skirtumas buvo matomas vertinant ne tik vandens, maisto ar radijo imtuvo atsargas. Net ir paklausti, ar šeimoje yra susitarę, kaip elgtųsi krizės atveju, didžiausią grėsmę jaučiantys žmonės dažniau neturėjo aiškaus plano.
Maždaug trys ketvirtadaliai tyrimo dalyvių manė nesantys pakankamai pasirengę. Apie 60 proc. tokių žmonių nurodė, kad galvoti apie galimą nelaimę jiems yra psichologiškai per sunku. Vilniuje šis atsakymas buvo pasirenkamas dažniau nei Rygoje ar Taline.
„Didelė baimė ir grėsmės pojūtis užblokuoja žmonių galimybę veikti, ir jie tiesiog nieko nedaro“, – aiškino A.Ramonaitė. Jos nuomone, kalbant apie pavojus būtina ieškoti pusiausvyros. Jeigu grėsmė nuvertinama, žmogus nemato poreikio ruoštis. Jeigu ji vaizduojama kaip neaprėpiama ir nevaldoma, gali kilti noras apskritai nuo jos atsiriboti.
J.Ohmanas baimę pirmą kartą ypač stipriai pajuto 2014 metais, prasidėjus karui Rytų Ukrainoje. Jį neramino ne tik Rusijos veiksmai, bet ir Vakarų politikų reakcija, kuri, jo vertinimu, apsiribojo susirūpinimu. Būtent tuomet sustiprėjo suvokimas, kad neužtenka laukti kitų sprendimų – reikia pačiam imtis veiksmų.
Ukrainoje praleisti metai jam parodė, kad žmogaus atsparumą stiprina bendruomenė. Ukrainiečiams svarbu žinoti, kas yra jų draugai, jų grupė ir žmonės, kuriais galima pasikliauti. Turint bendrą tikslą ir veikiant kartu, baimė bei abejonės pasitraukia į šalį.
J.Ohmanas prisiminė 2022 metų įvykius Charkive, kur jo organizacijos remti daliniai padėjo atremti į miestą įžengusias Rusijos pajėgas. Lietuvos žmonių paaukotos transporto priemonės ir kita įranga ten tapo realia pagalba. Net kai fronte sunaikinamas paramos organizacijos perduotas automobilis, svarbiausia, anot jo, ne sustoti, o ieškoti, kaip padėti toliau.
„Ar man smagu eiti ten, kur šaudo ar virš galvos zvimbia dronai? Labai nesmagu. Bet tu eini ir išdrįsti“, – sakė J.Ohmanas. Veikti leidžia žinojimas, kad tai daroma ne vien dėl savęs, o dėl bendro tikslo ir žmonių, kuriems reikia pagalbos.
Kita vertus, ilgai trunkantis karas neišvengiamai keičia visuomenės reakciją. Žmonės pripranta net prie sukrečiančių naujienų, o nuolatinis informacijos srautas slopina norą reaguoti. J.Ohmanas pusiau juokais Vladimirą Putiną pavadino geriausiu „Blue/Yellow“ rinkodaros specialistu: Rusijai surengus ypač žiaurias atakas, visuomenės parama Ukrainai išauga.
Po žinių apie Bučos žudynes organizacija per tris dienas surinko pusantro milijono eurų. Tačiau tokio sukrėtimo poveikis nėra ilgalaikis. Žmonių dėmesys, emocijos ir nuostatos keičiasi, todėl paramos organizacijoms tenka nuolat ieškoti naujų būdų palaikyti visuomenės motyvaciją.
J.Ohmano teigimu, gyventojams svarbu atsisakyti iliuzijos, kad karas ir jo keliamos grėsmės tiesiog savaime išnyks. Vis dėlto toks perspėjimas neturėtų žmogaus palikti vieno su nerimu. Kartu būtina pasiūlyti konkretų veiksmą: išmokti suteikti pirmąją pagalbą, prisidėti prie organizacijos, įgyti praktinių įgūdžių ar bent susipažinti su šalia gyvenančiais žmonėmis.
„Vienas svarbiausių resursų kare yra kaimynas“, – pabrėžė J.Ohmanas. Jo nuomone, Lietuvoje žmonės pernelyg dažnai gyvena užsidarę savo aplinkoje, nors krizės atveju būtent netoliese esantis žmogus gali tapti pirmąja ir svarbiausia pagalba.
Šią mintį pratęsusi A.Ramonaitė perspėjo, kad Lietuvos visuomenėje stiprėja individualizmas, o atsakomybė pernelyg lengvai perkeliama valstybei. Žmonės tikisi, kad institucijos pasirūpins visais jų poreikiais, o susidūrę su problema pirmiausia ieško, kam galėtų pasiskųsti.
„Sveika pilietinė visuomenė yra ta, kuri pati daro dalykus“, – sakė profesorė. Jos teigimu, Lietuva jau yra turėjusi stipraus bendruomeninio veikimo patirčių – nuo Sąjūdžio iki Sausio 13-osios. Panašių pavyzdžių galima rasti ir Šiaurės šalyse, kur gyventojų tarpusavio pasitikėjimas laikomas svarbia visuomenės atsparumo dalimi.
Kaip galimą modelį A.Ramonaitė pateikė Estijoje veikiančią iniciatyvą, pagal kurią vietos bendruomenės, parengusios veiksmų ekstremaliosios situacijos atveju planą, gali kreiptis finansinės paramos. Rengdami tokį planą žmonės išsiaiškina, kas turi generatorių, traktorių ar kitų priemonių, kokių gebėjimų turi bendruomenės nariai ir ko dar trūksta.
Taip ne tik taupomi ištekliai. Kaimui ar gyvenamajam rajonui nebūtina turėti po generatorių kiekvienuose namuose, jeigu bendruomenė iš anksto sutaria, kaip dalysis turima įranga. Kartu kuriami žmonių tarpusavio ryšiai ir pasitikėjimas – socialinis kapitalas, kuris nelaimės atveju gali tapti gyvybiškai svarbus.
Profesorė kritiškai vertino ir pernelyg didelį išvykimo krepšio sureikšminimą. Ji pati tokio krepšio neturi, tačiau yra pasirūpinusi generatoriumi, maisto atsargomis ir kitomis priemonėmis. Pasak A.Ramonaitės, krepšio turinys priklauso nuo to, kur žmogus ketina vykti, kokios bus oro sąlygos ir su kokia konkrečia grėsme jis susidurs. Vien pažymėti, kad krepšys sukrautas, dar nereiškia būti pasirengusiam.
Panašios pozicijos laikėsi ir plk. E.Lastauskas. Individualios atsargos gali būti reikalingos, tačiau jos savaime neužtikrina nei žmogaus, nei valstybės saugumo. Karas yra organizuotas prievartos naudojimas, todėl į jį taip pat būtina atsakyti organizuotai.
G. Bitvinsko nuotr.
„Tūkstantis Chuckų Norrisų su šautuvais, veikiančių atskirai, bus prasčiau negu šimtas organizuotai veikiančių“, – vaizdžiai palygino karininkas. Jo teigimu, valstybės gynybai reikia aiškaus plano, atsakomybių pasidalijimo, nuolatinių pratybų ir gebėjimo atnaujinti veiksmus pasikeitus aplinkybėms. Vien pavienė iniciatyva, kad ir kokia ryžtinga, pergalės neužtikrins.
Diskusijoje išryškėjo ir skirtingas požiūris į tai, kaip greitai institucinė sistema prisitaiko prie karo pokyčių. J.Ohmanas teigė, kad apie dronų reikšmę kalbama daugiau nei dešimtmetį, tačiau Lietuvos ir kitų valstybių kariuomenės naujas idėjas priėmė pernelyg vangiai. Jo akimis, Ukrainoje karo pobūdis keičiasi taip greitai, kad didelėms sistemoms sunku neatsilikti.
Plk. E.Lastauskas atsakė, kad svarbu neapsiriboti vienu įrankiu ar vieno karo patirtimi. Karai gali būti labai skirtingi, todėl profesionalams rūpi ne tik pati technika, bet ir tai, kaip ji bus naudojama bendrame gynybos plane. Vis dėlto abu pašnekovai iš esmės sutarė, kad planai turi būti nuolat tikrinami, o iš realių konfliktų gaunamos pamokos – kuo greičiau įvertinamos.
Kaip pasirengimą paversti įpročiu, kasdien mato R.Žilaitis. Lankydamasis Ukrainoje jis pateko į oro pavojaus situaciją. Pačiam svečiui kilo nerimas, tačiau ukrainiečių vaikų elgesys buvo ramus ir tikslus: jie užvertė vadovėlius, susidėjo daiktus į kuprines ir nuėjo į slėptuvę. Kiekvienas žinojo savo vietą, kai kurie buvo pasiruošę net pagalves.
Šią patirtį R.Žilaitis parsivežė į Kauną. „Mūsų tikslas yra neauginti vaikams baimės. Mes turime jiems sudėti tam tikrus saugiklius“, – sakė Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus direktorius. Vaikui turi būti aišku, kaip reaguoti į konkretų įvykį, į ką kreiptis ir kokių veiksmų imtis.
Tam neužtenka teorinių paaiškinimų. Licėjuje rengiamos pratybos, po kurių kaskart įvertinama, kas nepavyko. Per pirmąjį bandymą paaiškėjo, kad šiltuoju metų laiku tinkantys evakuacijos keliai žiemą kelia sunkumų: vaikų viršutiniai drabužiai buvo laikomi skirtingose vietose. Spintelės buvo perkeltos, o netinkamos susirinkimo vietos pakeistos.
Kitos pratybos atskleidė, kad slėptuvėje yra per daug dulkių, todėl pradėtos tvarkyti grindys. Dar vieną kartą paaiškėjo, kad dalis vaikų nežino, kas yra SMS žinutė, nors nelaimės metu šis ryšio būdas mažiau apkrauna telekomunikacijų tinklus. Mokyti naudotis SMS teko ne tik vaikus, bet ir jų tėvus.
„Per kiekvienas pratybas vis ką nors tobulinome. Tai ir yra pratybų tikslas“, – pabrėžė R.Žilaitis. Jo teigimu, nepakanka surengti evakuaciją ir pažymėti, kad užduotis atlikta. Reikia aptarti rezultatus, ištaisyti klaidas ir tą patį veiksmą pakartoti.
G. Bitvinsko nuotr.
Licėjaus patirtimi pradėta dalytis ir su kitomis mokyklomis. Veiveriuose surengtose pratybose buvo tikrinama, kaip ugdymo įstaiga ir šeimos elgtųsi nelaimės atveju. Visi vaikus turėję pasiimti gyventojai įsitraukė į procesą, o po pratybų buvo aptarta, kas pavyko ir ką dar reikėtų keisti.
Pasak R.Žilaičio, mokykloje įgyta patirtis persikelia į namus. Vaikai pradeda klausti tėvų, ką šeima darytų kilus pavojui ir kodėl nėra iš anksto susitarusi dėl veiksmų. Taip pasirengimo tema pasiekia net tuos suaugusiuosius, kurie patys ja nesidomi.
Pirmasis šeimos žingsnis galėtų būti paprastas pokalbis. Kas paims vieną vaiką iš darželio, kitą – iš mokyklos, jeigu vienas iš tėvų bus išvykęs? Kaip bus susisiekta su kitame mieste studijuojančiu jaunuoliu? Ar vaikai žino, kaip nelaimės atveju elgsis jų mokykla? Jeigu nežino, šių atsakymų reikėtų paprašyti ugdymo įstaigos.
Diskusiją moderavęs A.Ketlerius atkreipė dėmesį, kad žmonėms nebūtina pradėti nuo pasirengimo karui. Tie patys įgūdžiai, atsargos ir susitarimai praverčia per audras, elektros tiekimo sutrikimus, gaisrus ar kitas nelaimes. Galvojant apie artimesnį ir lengviau įsivaizduojamą pavojų, gali būti paprasčiau žengti pirmąjį žingsnį.
Diskusijos pabaigoje dalyviai pateikė ir konkrečių rekomendacijų. Plk. E.Lastauskas ragino riboti baimę nuolat kurstantį informacijos srautą, pasirūpinti, kad krizės metu žmogui reikėtų kuo mažesnės valstybės pagalbos, ir išsiaiškinti savo vietą bendrame gynybos ar mobilizacijos plane. Planą reikia ne tik žinoti, bet ir reguliariai išbandyti per pratybas.
J.Ohmanas pirmiausia siūlė išmokti suteikti pirmąją pagalbą, o pasiryžusiems ir galintiems – teisėtai įsigyti ginklą bei išmokti juo naudotis. Tačiau ne mažiau svarbus jo patarimas buvo tiesiog nueiti pas nepažįstamą kaimyną, pasisveikinti ir pradėti kalbėtis.
A.Ramonaitės vertinimu, baimės sukaustytus žmones veiksmingiausia pasiekti dviem keliais – per vietos bendruomenes ir per vaikus. Kaimyno kvietimas kartu aptarti pasirengimą ar iš mokyklos parsineštas vaiko klausimas gali paskatinti šeimą veikti labiau nei dar viena grėsminga žinutė.
Baimės visiškai atsikratyti nepavyks ir nereikia. Tačiau aiškus planas, praktiniai įgūdžiai, kartojamos pratybos ir žinojimas, kad šalia yra žmonių, kuriais galima pasitikėti, neleidžia jai virsti bejėgiškumu. Pasirengusi visuomenė prasideda ne nuo nerimo dėl tolimo scenarijaus, o nuo paprasto klausimo sau, šeimai ir kaimynui: ką darysime, jeigu nelaimė ištiks šiandien?