Atsargos pulkininkas, Pulkininkų asociacijos ir Gynybos paramos fondo direktorius Vaidotas Malinionis atkreipė dėmesį, kad dabar svarbiausias klausimas – kaip greitai brigada pasieks visą operacinį pajėgumą.
Apie Vokietijos vaidmenį stiprinant NATO rytinį flangą, Lietuvos pasirengimą priimti brigadą ir jos reikšmę abiejų valstybių santykiams kalbėta portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Ar Vokietijos brigada Lietuvoje žymi naują Europos strateginės lyderystės etapą? Berlynas – Vilnius“. V.Urbelį ir V.Malinionį kalbino moderatorė Aleksandra Ketlerienė.
A. Ketlerienė: Kalbėsime apie Vokietijos brigadą ir apskritai apie Lietuvos bei Vokietijos santykius, kurie tam tikra prasme atgimsta. Nors gal kas nors pasakytų, kad ekonominių, politinių ir net asmeninių ryšių net valstybių vadovų lygmeniu turėjome visą laiką.
Karinė brigada – Vokietijos lūžio sprendimas: prakalbo apie Baltijos saugumo atsakomybę
Norėčiau pradėti nuo premjero Mindaugo Sinkevičiaus citatos Vokietijos žiniasklaidoje: „Europos žemėlapyje artimiausia mūsų partnerė yra Vokietija. Ji yra mūsų prioritetas numeris vienas, strateginė partnerė kariniu, prekybos ir ekonominiu požiūriu.“ Ar sutinkate su premjeru?
V. Urbelis: Kas prisimena pačius pirmuosius laikus, turbūt prisimena ir frazę, kad Vokietija yra Baltijos šalių advokatė. Man rodos, dar Helmutas Kohlis taip sakydavo, norėdamas pabrėžti ypatingą Vokietijos vaidmenį Baltijos regione.
Pažvelgę į pramonės, investicijų, prekybos duomenis – nors tai nėra mano sritis – matome, kad Vokietija čia atlieka didžiulį vaidmenį ir yra viena svarbiausių mūsų partnerių. Tai nestebina. Tačiau gynybos srityje ji taip pat priėmė sprendimą, kurį pavadinčiau lūžiu.
Jis susijęs ne vien su brigada. Brigada bus labai matoma, visi apie ją kalba, bet svarbu tai, kad Vokietija prisiima ypatingą atsakomybę už Baltijos šalių saugumą. Tai apima ne tik sausumos pajėgas.
Susiję straipsniai
Pavyzdžiui, Vokietijos ir Nyderlandų korpusas priskirtas padėti užtikrinti Latvijos ir Estijos gynybą. Matome Vokietijos laivyno aktyvumą Baltijos regione, oro pajėgas, dalyvavimą kituose projektuose.
Taigi į regioną Vokietija ateis ne tik su brigada. Jos indėlis gerokai platesnis, o kai kurios jo dalys kartais net svarbesnės už tą vieną elementą, apie kurį dabar kalbame.
A. Ketlerienė: Jums – tas pats klausimas, tik šiek tiek paprovokuosiu. Esu Lietuvos lenkė, tad žiūriu į žemėlapį ir matau, kad jame yra ir Lenkija. Kaip čia dabar suktis tarp Vokietijos ir Lenkijos? Žinoma, paties premjero reikėtų klausti, ką konkrečiai jis turėjo omenyje, tačiau ar sutinkate, kad artimiausia mūsų partnerė yra Vokietija? Ar vis dėlto tokių partnerių daugiau? Ar Vokietijai tikrai išskirtinė?
V. Malinionis: Manyčiau, kad visi NATO partneriai svarbūs. Klausimas tik tas, kokią veiklą kiekvienas vykdo. Pavyzdžiui, Lenkija mums be galo svarbi kuriant bendrą gynybos sistemą, ypač ties Suvalkų koridoriumi. Abi šalys turime sieną su Baltarusija, įgyvendiname daugybę bendrų projektų.
Visi NATO partneriai, įskaitant latvius, yra vienodai svarbūs. Vokietijos brigados atėjimas į Lietuvą taip pat rodo, kad esame bendros NATO erdvės dalis.
Rusija labai mėgsta išskirti Baltijos regioną, vaizduoti jį kaip atskirą nuo NATO. Tuomet ir kyla klausimų: ar NATO gins Lietuvą? Gaila, kad toks supratimas vis dar gyvuoja ir pas mus.
Norėčiau pakritikuoti būsimą konferenciją „Defending Baltics“, kurią remia Lietuvos kariuomenė ir ministerija. Kodėl kalbame apie Baltijos šalių gynybą? Gal ginkimės kaip NATO?
Pavadinimai labai svarbūs. Neramina ir tai, kaip formuluojami klausimai Vokietijos visuomenės apklausose: „Ar važiuotumėte ginti Baltijos valstybių?“ Įsivaizduojate? Neklausiama, ar žmonės norėtų ginti NATO rytinį flangą. Tokie naratyvai žalingi ir pavojingi. Rusija juos labai mėgsta, o mes patys, to nenorėdami, pasigauname ir toliau plėtojame.
Turime kalbėti, kad esame NATO, o Baltijos šalys – vienas Aljanso regionų. Beje, jau turime gerų pavyzdžių, kaip išnaudojame NATO strateginę erdvę civilinės saugos ir gynybos kontekste. Grįžtant prie Lenkijos, dabar svarstome, kad galėtume organizuoti civilių evakuaciją į jos pusę.
Tačiau galime žvelgti plačiau. Jei neturime infrastruktūros, gal savo šauktinius galėtume treniruoti Lenkijoje, o rezervistus rengti Vokietijoje? Naudokimės šiais instrumentais, būkime NATO dalis, o ne maža, strateginio gylio neturinti valstybė, kokią mus norėtų matyti Rusija.
V. Urbelis: Tik pridėsiu, kad geografija svarbi, taip pat ir kalbant apie bendrą gynybos supratimą. Lietuva ir Lenkija yra pafrontės valstybės, kaip ir Rumunija, Suomija bei kitos. Geografiškai toliau esančios šalys mus remia savo pajėgumais.
Jei Lietuva nusiųs batalioną į Lenkiją, o lenkai atsiųs batalioną pas mus, bendras pajėgų skaičius matematiškai nepadidės. Dėl to sutariame ir su lenkais, ir su kitais partneriais: siekiame, kad toliau esančios valstybės čia dislokuotų daugiau pajėgų.
Jeigu su latviais apsikeisime daliniais, atgrasymas nuo to nesustiprės. Reikia didesnio toliau esančių valstybių indėlio. Vokietija šiuo požiūriu priklauso kitai kategorijai – kartu su Švedija, JAV, Ispanija, Italija. Jos turi siųsti pajėgas ir padėti mums išlaikyti visą rytinį flangą, už kurį atsakome visi.
A. Ketlerienė: Kaip paaiškintumėte eiliniam Lietuvos piliečiui, ką keičia čia kuriama Vokietijos brigada? Politikai ir ekspertai pabrėžia du dalykus: mūsų saugumą ir Vokietijos mąstymo lūžį. Prisimename jos trypčiojimą 2022-aisiais, kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą. Dabar matome formuojamą brigadą ir politinę valią. Ką tai reiškia mūsų saugumui ir mentalinei savijautai? Ar turėtume jaustis saugiau?
V. Malinionis: Mūsų piliečiai supranta, kad Lietuva yra NATO narė. Vokietijos brigados atėjimas rodo, jog sąjungininkės, ypač Vokietija, supranta, iš kur kyla grėsmė. Stiprinti rytinį flangą suinteresuotos visos Europos NATO valstybės. Geriau priešą pasitikti priešakinėse linijose nei leisti jam prasiskverbti giliau.
Tiesa, kalbant apie agresiją vadinamojoje pilkojoje zonoje, rytinis flangas dabar yra visur – ir Prancūzijoje, ir Vokietijoje. Turiu omenyje incidentus, kai nėra aiškiai nustatyta, kas už juos atsakingas, o Rusija savo dalyvavimą neigia. Pavyzdžiui, Leipcigo oro uoste randama dronų su sprogmenimis, Estijoje užsidega „Milrem Robotics“ pastatas, kažkas nutinka Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Matome koordinuotą veiklą.
Grįžtant prie klausimo, piliečiui galima paaiškinti paprastai: esame NATO, Aljansas stiprina rytinį flangą, todėl čia matome ne tik Vokietijos, bet ir JAV, Norvegijos, Nyderlandų karius. Turime juos svetingai priimti.
A. Ketlerienė: Jei visiškai supaprastintume žmogui, kuris nesidomi gynyba: kuo daugiau NATO valstybių karių mūsų teritorijoje, tuo esame saugesni?
V. Urbelis: Mano atsakymas labai paprastas: rusai supranta brutalią jėgą. Su visa pagarba strateginės komunikacijos specialistams, tuščios kalbos ir plepalai jų neatgraso. Atgraso tai, ką mato savo akimis, – realios pajėgos.
Brigada yra būtent toks dalykas: penki tūkstančiai gerai parengtų karių su visa technika, oro gynybos sistemomis ir kitomis priemonėmis. Tokią kalbą jie supranta. Kitos, deja, nesupranta.
Mūsų pasirinkimas paprastas: turime parodyti, kad galime atgrasyti. Brigada – vienas iš elementų, už jos stovi visa divizija. Šią kalbą Rusija supranta.
Jei šalia įsikuria kaimynas, kuris mėgina jus nužudyti, galite bandyti jį perkalbėti. Bet ramiau gyvensite turėdami peilį ir dar ką nors papildomai.
A. Ketlerienė: Turime savo kariuomenę, laukiame sugrįžtančių amerikiečių, kuriasi Vokietijos brigada. Ar jau galime sakyti, kad visas gynybos mechanizmas veikia? Ar dar ne iki galo?
V. Malinionis: Dėl karinės dalies man šiek tiek ramiau, nes žinau, kaip veikia planai. Tačiau NATO yra politinė ir karinė organizacija.
A. Ketlerienė: Noriu priminti, kad 2022-aisiais Kaja Kallas viešai sakė – tiksliai nepacituosiu, – jog jei Rusija užpultų Baltijos šalis, pagal tuometinius NATO planus mūsų nebeliktų žemėlapyje. Ar dabar padėtis geresnė?
V. Malinionis: Pradėsiu kiek iš kitos pusės. Situacija geresnė, bet ar pakankamai gera, atsakyti negaliu.
NATO valstybėse turėtume vadovautis dviem prielaidomis. Pirmoji – Rusija pati karo nesustabdys, ją reikia sustabdyti. Priežasčių daug. Viena jų – karas yra režimo išlikimo priemonė. Karas tapo savaiminiu tikslu, nors režimui reikia ir laimėjimų, kad išliktų. Kito tikslo režimas neturi jau trisdešimt metų ir ilgiau. Karas reikalingas ir tam, kad būtų galima pateisinti represijas šalies viduje, susodinti opoziciją į kalėjimus, palaužti visuomenę.
Antroji prielaida – norėdami sustabdyti Rusiją turime prisitaikyti prie grėsmių ir tai daryti pakankamai greitai. Greitis čia esminis. Jei nepakankamai greitai adaptuosimės, galime pralaimėti. O pralaimėjimas reikštų prarasti absoliučiai viską, ką turėjome ir sukūrėme.
Čia ir prasideda įdomioji dalis: adaptuojamės nepakankamai greitai. Pokyčių yra, matome daug jų ženklų, tačiau mūsų biurokratija vis dar gyvena pagal penkiolikos metų senumo principus. Trūksta būtinų sprendimų. Prieš porą savaičių kariuomenės vadas pats sakė, kad karinių įsigijimų tempas netinkamas.
Be to, savo pavyzdžiu galėtume paskatinti Vakarų valstybes, kurių visuomenės gyvena ramiau, manydamos, kad grėsmė toli. Dar kartą grįžtu prie to, kad šauktinius galėtume rengti ne tik savo teritorijoje, bet ir kitose NATO šalyse. Ten galėtume mokyti rezervistus, specialistus.
Žinome, kad reikia daugiau dronų specialistų. Kodėl neskatiname logistikos bendrovių, neremiame jų, kad pradėtų dronais pristatyti prekes? Turėtume daugiau žmonių, mokančių juos valdyti, o Lietuvos kariuomenė iškart turėtų parengtų žmonių, kuriuos galėtų pasitelkti.
Tokių žingsnių nežengiame, ir tam yra priežasčių. Kaip sakiau, gyvename pagal penkiolikos metų senumo principus. Nesakau, kad visur vienodai, bet iš šalies susidaro toks vaizdas.
Galima kaltinti biurokratiją, tačiau tarnautojai veikia pagal įstatymus. Imtis iniciatyvos rizikinga: mėgindamas įdiegti naujovę rizikuoji savo pareigomis. Pavyzdžiui, jei ministerijos klerkas inicijuos greitesnį pirkimą, gali kilti įtarimų dėl korupcijos ir jis bus nubaustas. Tačiau gal dabar verta rizikuoti? Apie tai ir kalbu: turime paspartinti adaptaciją.
V. Urbelis: Galiu trumpai atsakyti – reikia šiek tiek paaštrinti diskusiją. Esu girdėjęs daugybę žmonių, sakančių, kad reikia veikti greičiau. Vaidotai, tu teisus. Bet kai reikia pasirašyti pirkimo dokumentą ir prisiimti atsakomybę, visa drąsa dingsta. Kalbėti, kad pirkime geriau, greičiau ir drąsiau, lengva.
A. Ketlerienė: Man atrodo, Vaidotas ir kalba apie biurokratijos problemą.
V. Malinionis: Būtent. Problema ta, kad niekas neskatina prisiimti tokios rizikos. Nėra aiškios valstybės pozicijos: atkreipkite dėmesį, adaptacijos greitis dabar yra esminis. Prisimenant abi mano minėtas prielaidas, tai turėtų būti valstybės prioritetas.
Neišnaudojame visų NATO priemonių ir savo galimybių, nors procesus tikrai galėtume paspartinti. Rusijoje jie vyksta nepaprastai greitai. Dabartinė Rusija, palyginti su buvusia iki 2022 metų vasario, yra visiškai kitas žvėris: agresyvi, militarizuota ir, svarbiausia, nebeturinti atbulinės pavaros. Ji gali judėti tik karo link ir tai darys.
Kad ją sustabdytume, turime keistis patys. Tai gyvybės ir mirties klausimas. Esame suinteresuoti, kad šie pokyčiai vyktų ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.
Į mus dabar žiūrima kaip į pranašus. Vokiečiai iš tiesų mano, kad pas mus viskas labai gerai.
A. Ketlerienė: Sukonkretinsiu klausimą. Ko trūksta, kad daugiau žmonių nebijotų padėti parašo? Ar problema įstatymuose, nes vėliau gresia teismai ir ginčai? O gal tai mąstymo būdas: surinksiu dešimt parašų, nebūsiu vienas atsakingas, tada kas nors pajudės?
V. Urbelis: Nesu įsigijimų specialistas. Matau, čia sėdi buvusi viceministrė Orijana Mašalė, kuri apie tai žino geriau už mane ir, jei norės, galės pasisakyti.
Sutinku, kad reikia keisti mąstymą, veikti greičiau ir prisiimti atsakomybę. Tačiau kaip žmogus, seniai stebintis šį procesą, pasakysiu: galbūt viskas prasidėjo nuo „auksinių šaukštų“ istorijos. Galite kritikuoti, gal klystu.
Man atrodo, klaida ten tikrai buvo padaryta. Tačiau nuostolis siekė gal porą šimtų eurų – tikrai nedidelę sumą. O pasitikėjimas kariuomene per mėnesį smuko dešimčia procentų. Visa sistema gavo smūgį žemiau juostos. Visi kaimynai, vos išeidavau iš namų, klausdavo apie „auksinius šaukštus“.
A. Ketlerienė: Ar turėjote tokių namuose?
V. Urbelis: Tai ir yra klaidos baimė. Kiekvienas gali prarasti porą šimtų eurų. Gali nepriimti geresnio sprendimo, kuris leistų sutaupyti šimtą milijonų, bet niekas to nepastebės. O klaidą pastebės visi. Baimė suklysti yra labai stipri.
Be to, paskui prasideda tyrimai. Žmogiškai niekas to nenori. Ar norėtumėte dešimties STT tyrimų? Turbūt nė vienas žmogus nenorėtų.
Todėl baimė suklysti – vienas svarbiausių veiksnių. Toliau jau reikia tvarkyti procedūras, keisti įstatymus, spartinti procesus ir nebijoti eksperimentuoti. Nebijoti kartais nusipirkti drono ar kovos su dronais priemonės, kuri gal nesuveiks, nes yra eksperimentinė. Bet kai kurios suveiks ir bus gera investicija. Taigi tai ir kultūros, ir taisyklių klausimas.
A. Ketlerienė: Paminėjote baimę suklysti. Ar tai reiškia, kad kol kas ji didesnė už Rusijos puolimo baimę? O gal jau darau pernelyg drąsią išvadą?
V. Urbelis: Ne, tikrai nenorėčiau taip pasakyti. Kai kuriuos dalykus padarėme nepaprastai greitai. Grįžkime prie mūsų temos – Vokietijos brigados. Karinis miestelis jai statomas neįtikėtinu tempu. Sakyčiau, tai stebuklas. Pagarba visiems, kurie prie to prisidėjo.
Atvažiavę vokiečiai negali patikėti savo akimis, kad per porą metų galima pastatyti miestą. Tokių gerų pavyzdžių turime daugybę, bet kartais užsifiksuojame į vieną ar kitą atvejį, kur iš tiesų yra problemų.
A. Ketlerienė: Vadinasi, kai norime, galime. Reikia palinkėti daugiau tokio noro?
V. Malinionis: Manau, į adaptaciją turėtume žiūrėti kaip į procesą, kurį reikia inicijuoti ir palaikyti Vyriausybei, Prezidentūrai bei Seimui. Tai turi tapti prioritetu. Konkretaus sprendimo dabar nepasiūlysiu, bet suprantu eilinį valstybės tarnautoją, kuris nenori kitą dieną būti išmestas iš darbo.
A. Ketlerienė: Ir nenori STT tyrimų.
V. Malinionis: Taip, jis nori išsaugoti savo vietą. Esu girdėjęs vieną įstrigusią frazę, kurią mėgstu pakartoti. Nesakysiu, kurios ministerijos viceministras ją pasakė: „Suprantu, kad čia nesąmonė ir niekas neveikia, bet, žinokite, visa tai teisėta.“ Tai vadovėlinis pavyzdys: svarbu, ar teisėta, o ne ar veikia.
V. Urbelis: Bet, Vaidotai, yra paradoksas. Kai žmones, sakančius „darykime kitaip“, pakviečiame dirbti, dauguma atsisako. Sako, kad jiems geriau ten, kur yra. Vienas aktyviausių kritikų dronų klausimais buvo pakviestas vadovauti dronų padaliniui ir iškart atsisakė – jam patogiau kitur.
V. Malinionis: Geriausi knygų kritikai irgi būna neparašę nė vienos knygos.
A. Ketlerienė: Man atrodo, ši tema verta atskiros diskusijos – matau, kad ginčytis yra dėl ko. Tačiau grįžkime prie Vokietijos.
Aukščiausi Vokietijos politikai kalba apie siekį tapti Europos gynybos ir saugumo galios centru. Tačiau negalime ignoruoti ir partijos „Alternatyva Vokietijai“, kurios požiūris į užsienio politiką ir Rusiją visiškai kitoks.
Nėra taip, kad ši partija būtų laimėjusi visus rinkimus, tačiau kai kuriose žemėse ji populiarėja. Kokia grėsmė kiltų Vokietijos brigadai Lietuvoje, jei neliktų politinės valios tęsti bendradarbiavimą? Ar gali ateiti kita valdžia ir pasakyti: norime atkurti „Nord Stream“, draugauti su Rusija, o jūs darykite ką norite?
V. Malinionis: Žinoma, tokia grėsmė yra. Kas šiais laikais gali ką nors garantuoti? Manau, kad turime turėti planą B. Gal prašytume Lenkijos, gal pasiūlytume ukrainiečiams čia laikyti dronų brigadą – nežinau. Tačiau apie alternatyvas turime galvoti.
Gal nereikia garsiai apie tai kalbėti, kad vokiečiai neįsižeistų, bet turėti tai omenyje būtina. Reikia atidžiai stebėti, kas vyksta Vokietijoje, kaip ir visose kitose valstybėse.
V. Urbelis: Tokių judėjimų įvairiose šalyse nemažai. Mes bent jau mėginame kalbėtis su visais Vokietijos politikais. Jų atvažiuoja daug, taip pat ir partijos „Die Linke“ atstovų. Nepriklausomai nuo partinės priklausomybės, stengiamės parodyti, kur esame, ką darome, kokia grėsmė kyla.
Kai kurie išvažiuoja pakeitę nuomonę. Tikrai ne visi, nuomonių yra labai skirtingų. Tačiau reikia mėginti dirbti su įvairiomis Vokietijos visuomenės grupėmis.
A. Ketlerienė: Rengiantis priimti brigadą reikia ne tik karinio miestelio. Žmonės atvažiuoja su šeimomis, vaikais, sutuoktiniais. Kiek Lietuva pasirengusi priimti ir integruoti tuos, kurie čia gyvens, mokysis, ieškos darbo?
V. Urbelis: Narystė Europos Sąjungoje ir bendros jos taisyklės labai palengvina šeimų atvykimą bei gyvenimą čia. Tačiau integracija, žinoma, svarbi.
Gaila, kad kai kas mėgino tuo pasinaudoti. Pats pradėjau gauti nekilnojamojo turto agentūrų reklamų: pirkite butus, nes atvažiuos vokiečiai ir Vilniuje būstų nebeliks. Taigi būna įvairių bandymų tuo pasinaudoti.
Pirmiausia dar nežinome, kiek karių atvyks su šeimomis. Kai kurie gal iš pradžių atvažiuos vieni, o vėliau atsiveš artimuosius, pamatę, kad čia gal net geriau gyventi nei Vokietijoje.
Spėčiau, kad galėtų atvykti apie pusantro tūkstančio šeimų. Vilniui, kuriame jau apie 700 tūkstančių gyventojų, tai neturėtų būti toks skaičius, kurio negalėtume tinkamai priimti.
Yra daugybė praktinių klausimų, pavyzdžiui, sveikatos priežiūra. Vokietijoje labai griežta asmens duomenų apsauga, o mūsų gydytojams reikės prieigos prie ten saugomų pacientų duomenų. Šie dalykai sprendžiami.
Svarbiausia, kad jau veikia vokiška mokykla ir darželis. Dėl to paties dirbame ir Kaune. Atvykstančioms šeimoms paprastai rūpi du pagrindiniai dalykai: kur mokysis ar studijuos vaikai ir ar sutuoktiniai galės tęsti profesinę veiklą.
Dėl darbo kiekvieną atvejį reikės spręsti atskirai, nes profesijų tūkstančiai. Tačiau Lietuvoje veikia daug Vokietijos įmonių, todėl manau, kad šis procesas gana greitai pajudės.
V. Malinionis: Yra toks posakis: taikos metu trūksta pinigų, karo metu – laiko. Dabar turbūt gyvename šešėlinio karo sąlygomis, todėl laikas tampa ypač kritinis resursas.
Man rūpi, kaip integruosis Vokietijos karių šeimos, tačiau kaip atsargos karininkui svarbiausia, kada brigada pasieks visą operacinį pajėgumą. Kada galėsime pasakyti, kad ji visiškai sukomplektuota ir pasirengusi veikti.
Nebūtinai visi jos vienetai tuo metu jau turi būti Lietuvoje. Gal dalis parengta Vokietijoje, sukauptos atsargos ir per nustatytą dienų skaičių būtų galima užtikrinti visą operacinį pajėgumą. Ši dalis mane domina labiausiai. Integracija svarbi, tačiau dabar prioritetas – laikas.
A. Ketlerienė: Ar turime preliminarią datą?
V. Urbelis: Ji nesikeičia ir aiški nuo deklaracijos pasirašymo: kitų metų pabaiga, gruodis. Kalbame ne tik apie fizinį karių atvykimą, bet ir apie atsargas, techniką, mokymus, parengimą – visą priemonių rinkinį, būtiną brigadai veikti. Toks planas, ir jam įgyvendinti liko maždaug metai.
A. Ketlerienė: Nuolat pabrėžiate, kad esame NATO ir neturėtume savęs laikyti atskiru Baltijos šalių vienetu. Kaip Vokietijos brigada Lietuvoje keičia NATO ir viso mūsų regiono, rytinio flango, gynybą?
V. Malinionis: Ji dar kartą įrodo, kad NATO – kolektyvinė organizacija, kuri kartu reaguoja į riziką ir pavojus. Kur reikia, sąjungininkai sustiprina bendrą kovinę galią.
Vokietijos brigados ir kitų sąjungininkų vienetų buvimas čia paneigia Rusijos mėginamą skleisti pasakojimą: jei užpulsime Lietuvą, jokia NATO jums nepadės. Taip vėl mėginama mus atskirti nuo Aljanso, tarsi nebūtume jo dalis.
Juk mes irgi galėtume pasakyti: Kaliningradas – labai silpna valstybė, jokia Rusija jam nepadės. Tačiau Rusijos taip neskaidome. Lygiai taip pat ir mus turėtų suprasti kaip NATO dalį.
Bet pirmiausia turime patys taip mąstyti ir atitinkamai kalbėti. Tada ir Vokietijos visuomenė kitaip vertins padėtį, galbūt pasikeis ir pačioje Rusijoje skleidžiami naratyvai. Dabar vis girdžiu klausimą: ar NATO gins Baltijos valstybes? Jis žalingas ir pavojingas, ypač jei patys jį kartojame.
A. Ketlerienė: Kaip jums atrodo, kaip brigada keičia viso mūsų regiono gynybą ir saugumą?
V. Urbelis: NATO gynybos planuose numatyta, kokie brigados vienetai ir kada atvyksta, kokie jų parengties terminai, kokių pajėgumų čia reikia.
Vokietijos brigada nuo kai kurių kitų skiriasi tuo, kad jau bus čia – jai nebereikės atvykti. Pavyzdžiui, Estijoje britai turi tik vieną batalioną, dalį brigados. Likusi dalis, jei prireiktų, turėtų greitai atvykti.
Mes visada laikėmės pozicijos, kad visa brigada turi būti Lietuvoje jau dabar, nes kilus krizei Rusija gali įvairiais būdais mėginti sutrukdyti jos atvykimui.
Tačiau brigada tėra maža bendro paveikslo dalis. Kalbame ir apie diviziją, oro gynybos priemones, veiksmus jūroje, kosmose, kibernetinėje erdvėje bei kitose srityse. Būdami Lietuvoje kartais tai pamirštame, ypač jūrą.
Nors esu vilnietis nuo gimimo, priminsiu: pasaulis – didelis vandenynas, kuriame sausuma tėra maža sala. NATO kontroliuoja jūras ir vandenynus. Rusai ten, ačiū Dievui, ne itin kaip pasirodo.
A. Ketlerienė: Jeigu į Lietuvos ir Vokietijos santykius pažvelgtume plačiau, ką brigada, be saugumo, dar gali duoti? Gal stipresnius ekonominius ryšius? Ar mums visiems jau verta pradėti mokytis vokiečių kalbos? Ar tai būtų naudinga ir mūsų vaikams?
V. Urbelis: Galimybių galima sugalvoti daug. Galite nusipirkti žemės Rūdninkuose ir įsteigti barą – alaus apyvarta tikrai bus nebloga.
Verslo galimybių tikrai atsiras. Pats karių skaičius gal neatrodo didelis, bet pridėkime pratybų dalyvius, šeimų narius ir kitus su brigada susijusius žmones. Tai galimybė sustiprinti Lietuvos ir Vokietijos partnerystę.
Kalba gali būti svarbi ir gynybos srityje. Per pratybas bendraujama angliškai – tai NATO vartojama oficialioji kalba. Tačiau kasdien bendraudami kariai gal norėtų, kad su jais būtų kalbamasi ir vokiškai. Taigi atsiveria galimybių ir švietimui, ir verslui.
Taip pat labai norime geresnio susisiekimo su Vokietija. Kol kas didelės pažangos, ypač dėl skrydžių, nematome. Dalis karių skraidys pirmyn ir atgal. Manau, iš pradžių daugiau, vėliau mažiau. Vis tiek reikia dažnesnių penktadienio ir sekmadienio skrydžių į tam tikras Vokietijos žemes bei iš jų. Čia irgi yra galimybių.
A. Ketlerienė: Ar, jūsų žiniomis, jau yra žingsnių, kad skrydžių į Vokietiją ir iš jos padaugėtų?
V. Urbelis: Taip, kalbamės, žinau, kad yra parengtų planų. Tačiau niekada negana. Brigados žmonės atvyks iš skirtingų Vokietijos žemių, todėl vienas maršrutas problemos neišspręs. Kalbame apie Drezdeną, Hanoverį ir kitus miestus. Geografija plati, reikia į visa tai atsižvelgti.
Gerai, kad pagaliau turime patogų kelią į Vokietiją. Tai didelis privalumas. Taip pat kalbame apie geležinkelio atšaką į Rūdninkus – papildomai reikėtų nutiesti tik apie šešis kilometrus. Geležinkelio susisiekimas irgi svarbi bendro pasirengimo dalis.
V. Malinionis: Vaidotas daugiau kalbėjo apie tarpvalstybinius reikalus. Aš pabrėžčiau ekonominę naudą, ypač vietos gyventojams.
Paprastas pavyzdys – Pabradė. Palyginkite gyventojų skaičių ir tai, kiek ten parduotuvių – „Maxima“, „Rimi“, „Norfa“, – barų, picerijų. Tokiam mažam miesteliui tai milžiniška infrastruktūra.
Be to, kariniai miesteliai, kaip Pabradėje ar būsimas Rūdninkuose, patys yra darbdaviai. Juose dirba daug vietos žmonių, reikia įvairių paslaugų. Atvažiavę užsienio kariai užsisako picą į poligoną, ir ją atveža iš Pabradės. Ekonominė nauda didžiulė.
Vietos gyventojai ją greitai pajus, o vėliau jiems bus sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau gyveno be to. Tas pats atsitiks ir Kapčiamiestyje, kai ten atsiras poligonas. Į tai taip pat reikia atkreipti dėmesį.