Infografika „Istorijos interpretacijos“
Infografika „Istorijos interpretacijos“, kurioje aštuoni Rusijos skleidžiami naratyvai apie Lietuvos partizanus ir sovietų okupaciją sugretinti su realybe.
Infografika „Istorijos interpretacijos“.
Ją sudaro du sugretinti stulpeliai
„Rusijos skleidžiami naratyvai“ ir „Realybė“.
Aštuoniose eilutėse greta kiekvieno
naratyvo pateiktas jį paneigiantis tekstas.
Apačioje nurodytas šaltinis.
Pirmasis naratyvas.
Partizanai – „banditai“.
Vienas pagrindinių
Kremliaus naratyvų prieš
Lietuvos partizanus – parodyti, kad
jie buvo „banditai“, siekiantys asmeninės
naudos ar besipriešinantys okupantams
vien dėl politinių įsitikinimų.
Realybė.
Pagrindinis partizanų tikslas
Pagrindinis partizanų tikslas
buvo atkurti nepriklausomą demokratinę
Lietuvos Respubliką.
Lietuvos partizanų karas buvo teisėtas
ir atitiko tarptautinės teisės reikalavimus.
Antrasis naratyvas.
Partizanai buvo kriminaliniai nusikaltėliai.
Sovietų propaganda partizanus vaizdavo
kaip kriminalinius nusikaltėlius, kurie tyčia žudė
taikius civilius gyventojus.
Šis melagingas naratyvas buvo
skirtas diskredituoti partizanų kovą
ir sumažinti jiems tenkančią
visuomenės paramą.
Realybė.
Lietuvos partizanai veikė karo
lauko teismų principu – jų
tikslas buvo kovoti su okupacija
ginant šalies laisvę.
Jie turėjo karinę struktūrą,
vadovybę, skiriamuosius ženklus,
atvirai nešiojo ginklus ir
laikėsi karo taisyklių.
Jie kovojo su agresore – SSRS, o
ne su civilių gyventojų sluoksniu.
Trečiasis naratyvas.
Partizanai aktyviai dalyvavo Holokauste.
Tai Rusijos naratyvas, kuriuo
siekiama juodinti visą pasipriešinimo judėjimą.
Realybė.
Žydų tautos genocidas Lietuvoje
vyko nacių okupacijos metais
(1941–1944 m.), o ne
partizaninio karo prieš
sovietus laikotarpiu (1944–1953 m.).
Partizaninė kova vyko jau po 1944-ųjų, kai
Lietuva vėl buvo okupuota Sovietų Sąjungos.
Dalis partizanų veikė po 1948 m., daugiausia – labai
jauni žmonės, kurie apskritai
net nebūtų galėję dalyvauti Holokauste.
Ketvirtasis naratyvas.
Partizanai – stribai.
Sovietų propaganda siekė sumaišyti
partizanus su stribais tvirtindama, kad
vieni veikė dieną, kiti – naktį.
Taip buvo siekiama sumenkinti
pasipriešinimą ir kurstyti gyventojų nepasitikėjimą.
Realybė.
Stribai tarnavo okupacinei
valdžiai ir padėjo vykdyti
jos represijas: trėmimus,
kalinimus, žudynes.
Partizanai kovojo už Lietuvos laisvę ir
nepriklausomybę.
Dėl kovos taktikos
Dėl kovos taktikos
natūraliai partizanams saugesnis
kovos metas buvo naktis, o priešui, kuris
buvo okupavęs oficialias
valdžios įstaigas, – diena ir
jie galėjo pasitelkti kovai okupuotas institucijas.
Penktasis naratyvas.
Partizanai – užsienio agentai.
Kremlius bando sumenkinti partizanų
kovą teigdamas, kad jai buvo teikiama parama
iš užsienio – JAV arba Vakarų šalių.
Esą todėl partizanai buvo „puoselėjami
kaip įrankiai geopolitinėje kovoje“.
Realybė.
Šis naratyvas buvo aktyviai skleidžiamas tiek
Sovietų Sąjungos laikais, tiek po jos žlugimo
siekiant diskredituoti Baltijos šalių
nepriklausomybės kovą ir pateisinti okupaciją.
Partizanai buvo vaizduojami kaip
Vakarų remiami „nacionalistai“, siekiantys
destabilizuoti Sovietų Sąjungą.
Tačiau partizanų tikslas buvo atkurti
nepriklausomą Lietuvą, o ne tarnauti
kitų valstybių interesams.
Tai patvirtina
Tai patvirtina
partizanų dokumentai, programos
ir 1949 m. vasario 16-osios deklaracija,
kurioje įvardytas tikslas – nepriklausoma
demokratinė Lietuva.
Šeštasis naratyvas.
Partizanai bendradarbiavo su nacistine Vokietija.
Lietuvos partizanai bendradarbiavo su naciais ar patys jais buvo.
Šis naratyvas buvo skirtas diskredituoti partizanų kovą ir
sušvelninti Sovietų Sąjungos atsakomybę už nusikaltimus, padarytus per pirmąją ir antrąją okupacijas.
Realybė.
Lietuvos partizanai nebuvo
nacių bendrininkai ar naciai, o priešinosi
abiem okupantams – ir sovietams, ir
nacistinei Vokietijai.
Fašisto etiketė
Fašisto etiketė
buvo KGB ir sovietinės propagandos
įrankis, skirtas partizanų reputacijai
sutepti, visuomenės paramai sumažinti ir
sovietų okupacijai pateisinti.
Šis melas yra sąmoninga istorijos klastotė.
Septintasis naratyvas.
Partizaninis karas – vidinis pilietinis karas.
Sovietų propaganda teigė, kad
Lietuvos partizaninis karas buvo
vidaus konfliktas tarp skirtingų
gyventojų grupių, tarsi dalis lietuvių
kovotų prieš kitus, palaikančius sovietinę valdžią.
Realybė.
Partizanai kovojo prieš svetimą
Partizanai kovojo prieš svetimą
sovietų okupacinę valdžią, o ne
prieš savo tautiečius. 1944–1953 m. ginkluota
partizanų kova Lietuvoje yra
Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karas teisiniu ir moraliniu požiūriu.
Aštuntasis naratyvas.
Lietuva nebuvo okupuota, o laisva valia įstojo į Sovietų Sąjungą.
Tai vienas esminių naratyvų, kuriuo
bandoma pateisinti Sovietų Sąjungos
įvykdytą Lietuvos aneksiją.
Lietuva esą savanoriškai
pasirinko įstoti į SSRS, o „liaudies seimas“ priėmė šį sprendimą.
Realybė. 1940 m. birželio mėnesį
Sovietų Sąjunga ultimatyviai pareikalavo
Lietuvos Vyriausybės atsistatydinimo, įvedė kariuomenę
ir neteisėtai perėmė valdžią.
Slaptieji 1939 m. Molotovo–Ribbentropo
Slaptieji 1939 m. Molotovo–Ribbentropo
pakto protokolai aiškiai įrodo, kad Lietuva, kaip ir kitos
Baltijos valstybės, buvo iš anksto priskirta sovietų
įtakos zonai, o jos okupacija – suplanuota
agresija, pažeidžianti tarptautinę teisę.
Šaltinis: „Piliečių atsparumo iniciatyva“.
Vykdydama šį Krašto apsaugos ministerijos
finansuotą projektą Piliečių atsparumo
iniciatyva kartu su istorikais atrinko
naratyvus, kuriuos iki šiol tebenaudoja
Kremliui palankūs infokanalai, siekiantys
manipuliuoti visuomenės istorine atmintimi.
Skaityk lengvai
Šis tekstas parašytas lengvai suprantama kalba.Tekstas yra patikrintas ir patvirtintas redaktoriaus.
Daugiau