Kartu Rusija siekia palaužti žmonių puolamose valstybėse valią priešintis norėdama įteigti, kad jų valstybės neturi istorinės teisės egzistuoti.
Rusija per šimtmečius atkalė ranką klastodama istorijos faktus, kad pasiektų savo imperialistinius tikslus. Jos naguose istorija tapo ginklu.
Kuo istorijos perrašymas pavojingas ir kaip atpažinti senus Rusijos naratyvus, informacijos kanalus pasiekiančius nauju pavidalu? Pokalbis apie tai – su karo istorijos tyrinėtoju Karoliu Zikaru.
Susiję straipsniai
– Iškraipyti istoriniai faktai įkaitina emocijas: skirtingai juos interpretuojančius žmones skatina ginčytis, įskelia pyktį. Kodėl istorija kiekvienam iš mūsų yra svarbi?
– Viena vertus, istorija visada yra susijusi su emocijomis, nes jos žmonėms dažnai yra svarbesnės nei racionalus protas. Jie susitapatina su tam tikrais įvykiais, jaučiasi jų dalimi. Tai paliudytų ir Baltijos kelias.
Kita vertus, žmonės siekia suvokti reiškinių prasmę. Neįmanoma suprasti stebimo reiškinio neįsigilinus į jo raidą. Juk nuo vaikystės žmogaus charakterį, nuostatas formuoja aplinka ir tam tikri įvykiai, kurie sukuria jį kaip asmenybę.
Tautas ir valstybes taip pat formuoja kolektyvinė patirtis, dabartį iš senų laikų pasiekiantys pasakojimai. Ši patirtis suformuluoja tam tikrą idėją, kuri sujungia žmones į bendruomenę.
Istorija yra kiekvienos bendruomenės, tautos, valstybės savimonės šerdis. Ji paaiškina, kodėl ši valstybė apskritai egzistuoja.
Agresyviai prieš kitas valstybes nusiteikusios šalys, norėdamos jas sugriauti ir užvaldyti, būtent todėl pirmiausia pasikėsina į jų tapatumą. Yra įvairių kovos būdų – įvairių ginklų, kurie naudojami kitai valstybei sunaikinti: karinių, ekonominių, politinių, bet vienas svarbiausių, kuris visada naudojamas, – tai informacinė kova.
– Kokie svarbiausi šios kovos tikslai ir kokiomis priemonėmis jų siekiama?
– Šalys agresorės taikiklyje esančioje šalyje pirmiausia siekia dezintegruoti visuomenę – sugriauti vidinę darną, pakirsti gyventojų motyvaciją gyventi savo valstybėje.
Rengdamiesi invazijai agresoriai pirmiausia stengiasi taikinį įbauginti. Gyventojams bandoma įteigti, kad jie neturi jokių galimybių – jokių šansų atsilaikyti. Baimė kurstoma teiginiais: „Mes labai stiprūs, žiaurūs, ir jūs iš karto geriau pasiduokite arba, dar geriau, išsinešdinkite, antraip jus išžudysime.“
Bauginimas yra klasikinis informacinio poveikio metodas tiek laiko, kiek egzistuoja karai. Pavyzdžiui, demonstratyvus žiaurumas buvo mongolų priemonė, kuria buvo siekiama palaužti puolamų miestų bei šalių valią kovoti.
Kitas informacinės kovos būdas – stengimasis sunaikinti pačią valstybės idėją. Tai daroma siekiant įteigti, kad šalis taikinys yra niekam tikusi, joje nėra teisingumo, valdžia bloga, kultūra – nevisavertė.
Kartu yra neigiama ir jos istorija bandant įrodyti, kad tos valstybės niekada nė nebuvo. Ir kad apskritai žmonės valstybėje nė nemoka gyventi, nes niekada jos normalios neturėjo.
– Rusija yra informacinių karų profesionalė. Ji tai darė ir iki Krymo aneksijos, ir iki 2022-ųjų, prieš puldama Ukrainą.
– Likus maždaug metams iki įvykių Maidane buvo paruošta ir transliuojama daugybė Rusijos informacinių produktų: trumpų filmukų, dokumentinių filmų, straipsnių, televizijos laidų, kuriose buvo teigiama, kad Ukraina yra dirbtinė valstybė.
2022-aisiais, kai Rusija pradėjo invaziją į Ukrainą, jos prezidento Vladimiro Putino vienas mėgstamiausių puolimo argumentų buvo toks: Ukraina esą yra netikra valstybė, kurią sukūrė Rusijos priešai norėdami jai pakenkti.
V.Putinas apskritai iki šiol neigia ukrainiečių tautą ir jų teisę turėti savo valstybę – esą ji neturi istorinio pagrindo. Tai bolševikų vadas Vladimiras Leninas ją sukūrė, o ukrainiečių kalbą sugalvojo Austrijos generalinis štabas.
Šiuo ir panašiais naratyvais siekiama įrodyti, kad Ukraina negali egzistuoti kaip valstybė. Esą istoriškai ji visada buvo Rusija ir turi jai priklausyti.
– Koks tokių naratyvų poveikis visuomenei? Kaip jie veikia?
– Rusija, norėdama sugriauti ukrainiečių pasitikėjimą savo valstybe ir savo tauta, bando jiems įvaryti nevisavertiškumo kompleksą sukeldama tam tikras abejones: „O gal susijungus su Rusija būtų tik geriau?“
Ukrainoje šis nevisavertiškumo naratyvas turėjo poveikį. Tai yra didelė, daugiaetninė valstybė, kurioje yra daug rusų kilmės žmonių, kurie gyvena Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Nuo Jekaterinos laikų vyko tikslinga to krašto kolonizacija, kai iš Rusijos gilumos buvo vežami gyventojai ir įkurdinami toje teritorijoje.
Kita informacinio poveikio kryptis – darbas su savo pačios visuomene, kuriuo siekiama sukelti imperialistinius lūkesčius. Poveikis buvo ypač efektyvus. Rusijos gyventojai pateisina Kremliaus režimo agresiją būdami įsitikinę, kad Ukrainos žemės „yra mūsų“.
Kartu kuriamas ir pavojaus naratyvas, esą ukrainiečiai yra priešai, kurie nori sunaikinti Rusiją. Jais esą naudojasi NATO ir JAV, kurios Ukrainoje pastatė savo marionetinę valdžią ir siekia pakenkti rusams.
Rusijoje yra labai smarkiai išplėtotas Didžiojo tėvynės (Antrojo pasaulinio) karo naratyvas. Iš visų istorinių naratyvų jis užima svarbiausią vietą ideologiniame-istoriniame Rusijos panteone. Jis padeda suformuluoti absoliutaus priešo įvaizdį, jam prikabinant fašisto etiketę.
Sovietų Sąjungos brežnevizmo epochoje (1964–1982 m.) buvo sukurptas Didžiojo tėvynės karo mitas. Šis naratyvas teigė, kad sovietų liaudis įveikė didžiausią blogį žmonijos istorijoje – hitlerizmą.
Tai esą buvo milžiniška sovietų liaudies auka, kuriai „įrodyti“ buvo prikurta daugybė memorialų, muziejų. Fašisto įvaizdis buvo formuojamas vaidybiniuose filmuose apie karą – nacio, kuris šaudo rusus, vos tik juos pamato. Tai blogio įsikūnijimas Žemėje, su kuriuo neįmanoma susitarti, užtat būtina sunaikinti, kitaip jis mus sunaikins.
Būtent prieš 2014-ųjų invaziją ukrainiečiams buvo pradėta kabinti fašistų etiketė.
Rusijos gyventojų apklausos liudija, kad iki 2012-ųjų ukrainiečiai rusams buvo pati artimiausia ir draugiškiausia tauta, o po 2014-ųjų ji tapo priešiškiausia.
Tai ir buvo intensyvios informacinės kampanijos, kuria Rusija siekė demonizuoti ukrainiečius pasitelkus nacizmo ir fašizmo naratyvą, rezultatas. Tokiu būdu buvo suformuotas ukrainiečių, kaip priešų, įvaizdis ir Rusijos visuomenės akyse pateisino karą prieš juos.
Kadangi karas Ukrainoje V.Putino režimui nesiklosto sėkmingai, tas naratyvas dar labiau griežtėja, tampa radikalus.
– Rusija ypač aršiai naudojo fašistų naratyvą Lietuvoje iškraipydama mūsų šalies istoriją ir norėdama sunaikinti mūsų visuomenės palankumą partizanams – kovotojams už Lietuvos laisvę. Pastaruoju metu Rusija jį vėl ištraukė iš propagandos stalčiaus?
– Kone iki pat XXI a. pradžios vyravo sovietmečiu suformuotas naratyvas, kad partizanai yra „banditai“ – kriminaliniai nusikaltėliai ir buržuaziniai nacionalistai. Jie esą buvo liaudies išnaudotojų atstovai, kurie, atėjus sovietų valdžiai, pasitraukė į mišką ir tęsė klasių kovą.
Ilgainiui, didėjant įtampai, „banditų“ naratyvas ėmė keistis, radikalėti. Rusija maždaug nuo 2005-ųjų pradėjo stiprinti Didžiojo tėvynės karo pasakojimą. Jame vyrauja pozityvus požiūris į Josifą Staliną, kaip stiprų vadovą, kuris agrarinę Sovietų Sąjungą pavertė industrine ir tai padarė vadovaudamas kieta ranka.
Dabartinis Kremliaus režimas norėjo susitapatinti su stalinizmu ir taip pateisinti nedemokratišką valdymo stilių. Jis toliau stiprino Didžiojo tėvynės karo mitą, o požiūris į Lietuvos laisvės kovotojus pradėjo įgauti ideologinę formą.
Esą visi Lietuvos partizanai buvo naciai – vokiečių parankiniai, kurie dalyvavo Holokauste.
Apkaltinus Holokaustu labai lengva diskredituoti kovos už Lietuvos laisvę reiškinį – Holokaustas visame pasaulyje suvokiamas kaip negatyvus reiškinys.
Esą kai vokiečiai pasitraukė, jiems talkinę lietuviai kovojo miškuose tol, kol jų nepribaigė sovietų kariai.
Šiuo metu Rusija toliau platina naratyvą, kad Lietuvoje partizanai buvo žydšaudžiai, nors tai visiškai prasilenkia su tiesa.
Kadangi Lietuvoje yra išplėtota kovotojų už Lietuvos laisvę atmintis, lietuviai juos gerbia, vadinasi, anot Rusijos propagandininkų, „visi lietuviai yra fašistai“.
Ta pati etiketė, kuri buvo klijuojama ukrainiečiams, pritaikoma ir lietuviams. Tai reiškia, kad lietuviai yra priešai, su kuriais, kaip ir su naciais, neįmanoma susitarti, juos reikia sunaikinti.
– Kokiais informaciniais kanalais platinami tokie naratyvai ir kokio tikslo juos naudodama siekia Rusija?
– Tai ir socialiniai tinklai, ir prorusiškai nusiteikę informacijos sklaidos kanalai.
Lietuvių, kaip fašistų, naratyvas yra plačiai eksploatuojamas, o naratyvas apie istorinį reiškinį pritaikomas atsižvelgiant į auditorijos pobūdį.
Vienas propagandos taikinių yra patys rusai Rusijoje. Jie turi suprasti, kad „Baltijos šalys yra priešės, kurias reikia sunaikinti“.
Lietuvos auditorijai šis naratyvas taikomas bandant įteigti, kad pokariu vyko ne kovos už Lietuvos laisvę, bet pilietinis karas. Tokiu būdu bandoma suskaidyti mūsų šalies visuomenę.
Vakarams yra sakoma, kad visi Lietuvos partizanai buvo žydšaudžiai, tokiu būdu siekiama susilpninti ryšį tarp NATO sąjungininkų. Jeigu Rusija užpultų Baltijos šalis ir karo atveju reikėtų padėti lietuviams, dalis Vakarų šalių visuomenės gali teigti, kad žydšaudžių mylėtojams nederėtų pagelbėti.
– Kaip atpažinti tuos naratyvus? Ar pakanka žinoti savo tautos istoriją?
– Istorija yra interpretacijos mokslas, emocinis santykis su ja visada išlieka. Objektyvumo sunku pasiekti ir natūralu, kad mes į savo protėvius žiūrime atlaidžiau.
Bet pagrindinis vertinimo kriterijus yra sąžiningumas. Nors istorija interpretuojama, faktai išlieka faktais.