Lietuvai kyla dar vienas iššūkis – užtikrinti, kad apie pavojų gyventojus pasiekiantys perspėjimai būtų tikslūs, savalaikiai ir neprarastų visuomenės pasitikėjimo.
Apie tai konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Kaip karas Ukrainoje pakeitė oro gynybos taisykles Lietuvoje: nuo oro gynybos sistemų iki perspėjimo jūsų telefone“ kalbėjo Karinių oro pajėgų vadas pulkininkas Antanas Matutis, karybos ekspertas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Darius Antanaitis, bendrovės „RSI Europe“ rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovas Liudas Abišala bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyriausiasis patarėjas Raimondas Martinavičius. Diskusiją moderavo portalo Lrytas IT ir Mokslo rubrikos redaktorius Adomas Rutkauskas.
Pokalbio dalyviai sutarė, kad bepiločiai orlaiviai tapo vienu ryškiausių šiuolaikinio karo simbolių, tačiau perspėjo dėl pernelyg siauro požiūrio į oro gynybą. Vien dronų naikinimo priemonių nepakaks – būtina kurti tarpusavyje susietą sistemą, gebančią atremti skirtingo pobūdžio grėsmes.
Auganti Lietuvos gynybos pramonė rodo ryškius rezultatus: kaip karas Ukrainoje pakeitė taisykles?
Dronai pakeitė grėsmių mastą, bet ne oro gynybos principus
Nors bepiločiai dažnai laikomi šiuolaikinio karo naujove, D. Antanaitis priminė, kad jų naudojimo istorija gerokai ilgesnė. Dronai karinėse operacijose buvo pasitelkiami dar gerokai prieš Rusijos plataus masto invaziją į Ukrainą. Pavyzdžiui, 2005 metais Irake kvadrokopteriai buvo naudojami stebėti ir išsklaidyti prie karinių bazių besirenkančias minias.
Tačiau karas Ukrainoje atskleidė visiškai kitokį šių technologijų panaudojimo mastą. Dronai tapo masiškai gaminama ir naudojama ginkluote, kurią galima pritaikyti įvairioms užduotims – nuo žvalgybos iki tiesioginio taikinių naikinimo.
A. Matučio teigimu, dronų atsiradimas nepanaikino iki tol galiojusių oro gynybos principų, tačiau privertė ieškoti naujų technologinių sprendimų ir atidžiau vertinti jų ekonominį efektyvumą.
Susiję straipsniai
„Oro gynybos sistema yra daug sudėtingesnis mechanizmas. Tai yra aptikimas, identifikavimas, valdymo sistema ir galiausiai – tinkamo ginklo parinkimas“, – aiškino Karinių oro pajėgų vadas.
Dronai šį procesą apsunkino dėl savo techninių savybių. Daugelis jų yra nedideli, pagaminti iš medžiagų, kurios silpnai atspindi radarų signalus. Todėl tokius objektus sunkiau aptikti, o tai trumpina laiką, per kurį galima įvertinti situaciją ir priimti sprendimą.
„Kiek toli jį gali aptikti, tiek turi išankstinio perspėjimo laiko identifikavimui ir sprendimo priėmimui“, – pabrėžė A. Matutis.
L. Abišala atkreipė dėmesį, kad kalbant apie dronus būtina atskirti skirtingas jų rūšis. FPV dronai, tolimojo nuotolio atakos bepiločiai ir kitos sistemos kelia nevienodas grėsmes, todėl ir kovos su jais priemonės negali būti vienodos.
Vis dėlto vienu svarbiausių Ukrainos karo atskleistų pokyčių jis įvardijo masiškumą. Oro gynybai tenka atremti ne pavienius objektus, o didelius skirtingų tipų taikinių kiekius, kartais vienu metu susiduriant su dronais ir raketomis.
Tai reiškia ne tik didesnį krūvį oro gynybos sistemoms, bet ir būtinybę ieškoti ekonomiškai pagrįstų sprendimų. Ilgalaikiame sekinimo kare svarbu ne vien sunaikinti atskriejantį taikinį, bet ir įvertinti, kiek toks sunaikinimas kainuoja bei ar valstybė pajėgs ilgą laiką išlaikyti tokį gynybos intensyvumą.
Vienos stebuklingos priemonės nėra
D. Antanaičio vertinimu, karas Ukrainoje privertė iš naujo įvertinti ir kai kurias anksčiau mažiau aktualiomis laikytas ginkluotės rūšis. Vienas ryškiausių pavyzdžių – oro gynybos artilerija, kurios reikšmė šiuolaikiniame kare vėl išaugo.
Anksčiau oro gynybos plėtra daugiausia buvo siejama su raketinėmis sistemomis, tačiau masinis bepiločių naudojimas paskatino ieškoti ir kitokių kovos būdų. Kartu sustiprėjo elektroninės kovos priemonių svarba.
Vis dėlto, pasak eksperto, pagrindinė pamoka yra ne konkrečios ginkluotės sugrįžimas, o būtinybė turėti sluoksniuotą oro gynybą, kurioje skirtingos sistemos viena kitą papildo ir prireikus gali iš dalies pakeisti.
„Nebėra ir nebuvo niekada to vieno vienintelio dalyko: štai aš turiu, dabar laimėsiu visą karą“, – vaizdžiai kalbėjo D. Antanaitis.
Šiai minčiai pritarė ir A. Matutis. „Mes gal darome didžiausią klaidą, kai nuo vienos naujos atsiradusios technologijos šokame prie kitos ir sakome: čia dabar yra pats pavojingiausias dalykas“, – teigė pulkininkas.
Anot jo, net ir sėkmingai sukūrus kovos su dronais priemones, niekur nedingsta tradiciniai orlaiviai, raketos ar kitos oro grėsmės. Ukrainos patirtis rodo, kad efektyvi oro gynyba gali priversti priešo lėktuvus laikytis didesniu atstumu, tačiau tai nereiškia, kad jų keliama grėsmė išnyko.
„Mes turime vystyti sistemą tolygiai, subalansuotai, gebančią kovoti su visomis galimomis grėsmėmis“, – pabrėžė A. Matutis.
Todėl Lietuvai svarbu ne vaikytis vieną konkrečią technologiją, o nuosekliai plėtoti skirtingus oro gynybos sluoksnius, derinant radarus, valdymo sistemas, elektroninės kovos priemones, artileriją ir raketinę ginkluotę.
Lietuvos gynybos pramonė auga, tačiau trūksta vienos svarbios grandies
Karas Ukrainoje pakeitė ir požiūrį į gynybos pramonę. Joje anksčiau dominavo dideli koncernai, dirbantys pagal ilgalaikius, didžiulės apimties valstybinius užsakymus. Tačiau šiuolaikiniame kare technologijos keičiasi taip greitai, kad tradicinis jų kūrimo ir įsigijimo modelis ne visada spėja reaguoti į naujus poreikius.
V.Skaraičio nuotr.
„Ukrainos patirtis parodė, kad ir mažos, inovatyvios įmonės gali padaryti labai didelį pokytį“, – sakė R. Martinavičius.
Pasak jo, Ukrainoje susiformavo gynybos pramonės ekosistema, gebanti itin greitai reaguoti į kariuomenės poreikius. Kai kuriais vertinimais, nuo problemos įvardijimo iki technologinio sprendimo įgyvendinimo gali praeiti vos keli mėnesiai.
Lietuva taip pat turi potencialo kurti panašią sistemą. R. Martinavičiaus pateiktais duomenimis, šalies gynybos pramonėje veikia apie šimtą įmonių, o sektorius auga sparčiau nei vidutiniškai Lietuvos ekonomika.
Valstybė taip pat turi įvairių finansinių priemonių, kurių bendra vertė siekia apie 300 mln. eurų. Tačiau vien finansavimo ir inžinerinių kompetencijų nepakanka.
Esminė problema, anot ministerijos atstovo, yra ryšys tarp technologijų kūrėjų ir kariuomenės.
„Vienas sparnas yra pramonė, kitas sparnas yra kariuomenė arba Krašto apsaugos ministerijos poreikiai“, – palygino R. Martinavičius.
Jo teigimu, Lietuvos inovatoriai sukuria nemažai perspektyvių sprendimų, tačiau jeigu jų neišbando ar neįsigyja nacionalinė kariuomenė, technologijos dažnai taip ir netampa komerciniais produktais.
R. Martinavičius pripažino suprantantis ir kariuomenės poziciją. Šiuo metu jai būtina kuo greičiau įsigyti jau patikrintą ginkluotę ir užpildyti turimas pajėgumų spragas, todėl eksperimentams ne visada lieka laiko.
Vis dėlto, jo įsitikinimu, Lietuva privalo lygiagrečiai investuoti į savo gynybos pramonės ekosistemą. Kaip vieną galimų sprendimų jis įvardijo bent 2 proc. krašto apsaugos biudžeto skyrimą gynybos inovacijoms ir vietos technologijų kūrėjams skatinti.
Kariuomenės pirkimai – svarbi grandis tarp inovacijų ir realios gynybos
R. Martinavičius pabrėžė, kad Lietuvos gynybos pramonei neužtenka vien sukurti perspektyvią technologiją ar gauti finansavimą jos plėtrai. Kad sprendimas taptų realiai naudojamu produktu, būtina kariuomenės paklausa – bent jau bandymai, įvertinimas ir, kai tinkama, įsigijimai.
Ministerijos atstovo teigimu, šioje vietoje Lietuva yra kiek įstrigusi: vietos inovatoriai kuria prototipus, tačiau be nacionalinės kariuomenės įsitraukimo jie neretai lieka stalčiuose. Kartu R. Martinavičius pripažino, kad kariuomenė šiandien pirmiausia turi skubiai užpildyti ginkluotės spragas, todėl ne visada gali skirti laiko eksperimentams.
Jo vertinimu, dėl to svarbu ne tik pirkti jau patikrintą ginkluotę, bet ir kurti ilgalaikę vietos gynybos pramonės ekosistemą, kurioje kariuomenės poreikiai būtų susieti su Lietuvos įmonių kuriamais sprendimais.
L. Abišala, pritardamas R. Martinavičiaus minčiai apie realių įsigijimų svarbą, pateikė konkretų FPV dronų pavyzdį. Pasak jo, šios technologijos taip sparčiai keičiasi, kad įprastos viešųjų pirkimų procedūros gali užtrukti ilgiau, nei dronas išlieka technologiškai aktualus.
Kaip vieną galimų išeičių L. Abišala siūlė nuolatinio tiekimo modelį: kariuomenė turėtų nustatytą dronų rezervą, juos naudotų mokymuose ir bandymuose, o gamintojai reguliariai papildytų atsargas naujesniais gaminiais. Tai leistų kariams treniruotis, o įmonėms – išlaikyti veikiančius gamybos pajėgumus.
„Tuo metu, kai reikės, nebenusipirksime“, – perspėjo jis.
Kalbėdamas apie įsigijimų greitį, L. Abišala taip pat atkreipė dėmesį į sudėtingas procedūras ir sprendimų priėmėjų baimę suklysti.
Kaip lankstesnės sistemos pavyzdį jis nurodė Ukrainos „Brave1“ modelį, kuriame kariniai padaliniai gali greičiau įsigyti įrangą iš patikrintų tiekėjų. Taip L. Abišala papildė R. Martinavičiaus iškeltą platesnę problemą – kaip užtikrinti, kad vietos kūrėjų technologijos pasiektų kariuomenę.
Nuo pastebėto drono iki perspėjimo telefone
Ne mažiau svarbus klausimas – kaip Lietuvoje veikia gyventojų perspėjimo sistema ir kas vyksta nuo potencialiai pavojingo oro objekto aptikimo iki pranešimo gyventojo telefone.
A. Matutis paaiškino, kad šiame procese dalyvauja kelios institucijos, kurių atsakomybės aiškiai atskirtos.
Karinės oro pajėgos atsakingos už galimos grėsmės aptikimą, identifikavimą ir teritorijos, kuriai gali kilti pavojus, nustatymą. Tuomet informacija perduodama Nacionaliniam krizių valdymo centrui ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentui, kurie rūpinasi gyventojų informavimu.
„Visa informavimo sistema yra civilių rankose, ne kariškių“, – pabrėžė Karinių oro pajėgų vadas.
Nors dalis procesų dėl saugumo negali būti viešai detalizuojami, A. Matutis patvirtino, kad technologiniu požiūriu perspėjimo grandinę būtų galima automatizuoti gerokai plačiau. Tačiau kol kas žmogaus dalyvavimas išlieka būtinas – tiek stebint informaciją, tiek vertinant grėsmes ar priimant sprendimus.
Pasak pulkininko, visiškas automatizavimas įmanomas tik tada, kai galima pakankamai pasitikėti visomis sistemos grandimis – nuo sensorių iki galutinio taikinio identifikavimo. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje daugėja sensorių ir atkeliauja nauja įranga, todėl ateityje situacija turėtų gerėti.
L. Abišala papildė, kad technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, gali padėti apdoroti didelius informacijos kiekius ir pasiūlyti reagavimo sprendimus, tačiau jos nėra universalus atsakymas.
Ukrainoje naudojamos sistemos jungia įvairius radarus, detektorius ir kitus informacijos šaltinius, o surinktus duomenis padeda analizuoti dirbtinis intelektas. Vis dėlto tiesiog perkelti tokią sistemą į Lietuvą nebūtų paprasta.
Pirmiausia, Ukraina yra kariaujanti valstybė, todėl investicijų mastas ir prioritetai skiriasi. Be to, technologijos ten nuolat tobulinamos, o Lietuvos geografinės sąlygos kelia savitų iššūkių.
L. Abišala priminė, kad Vilnius yra vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Baltarusijos sienos. Tai reiškia, kad aptikti iš šios krypties artėjančią grėsmę ir laiku į ją sureaguoti gali būti sudėtingiau nei teritorijose, turinčiose didesnį geografinį gylį.
„Dirbtinis intelektas neišspręs visų problemų. Geležis neišspręs visų problemų“, – apibendrino jis.
Per dažni perspėjimai: būtinas saugumas ar pavojingas pripratimas?
Diskusijoje daug dėmesio skirta ir gyventojų reakcijai į perspėjimus apie oro pavojų. Viena vertus, pranešimai būtini, kad žmonės galėtų laiku imtis saugumo priemonių. Kita vertus, dažni perspėjimai, po kurių nieko nenutinka, gali mažinti pasitikėjimą sistema.
A. Matutis pripažino, kad toks pavojus egzistuoja: „Jeigu pranešimas yra netikslus vieną, antrą, trečią kartą, tada sistema praranda pasitikėjimą, žmogus nekreipia dėmesio į tai“.
Tačiau pulkininkas pabrėžė, kad gyventojai ne visada gali objektyviai įvertinti grėsmės mastą. Žmogus paprastai sprendžia pagal tai, ką pats mato ar girdi, tačiau oro gynybos veikimo principai gerokai sudėtingesni. Pavojingas objektas gali judėti dideliu greičiu, jo trajektorija gali keistis, o galimos pasekmės apimti gerokai didesnę teritoriją, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Be to, svarbu įvertinti ne tik paties objekto skrydį, bet ir galimą jo perėmimo vietą bei naudojamos ginkluotės veikimo nuotolį. Todėl perspėjimas gali būti paskelbtas teritorijoje, kurioje gyventojai jokios tiesioginės grėsmės nepajunta.
„Žmogus gali tos grėsmės absoliučiai nejausti ir priimti, kad tai galbūt yra melagingas dalykas, bet realiai tam tikri procesai vyksta, kurių jis net nemato ir negirdi“, – aiškino A. Matutis.
Didžiausias pavojus kyla tuomet, kai dėl ankstesnių perspėjimų žmonės apskritai nustoja reaguoti. Vieną kartą grėsmė gali būti visiškai reali ir kilti visai šalia, tačiau perspėjimus ignoruojantis žmogus tam nebus pasirengęs.
R. Martinavičius, kuriam yra tekę gyventi Izraelyje, pasidalijo patirtimi, kaip visuomenė rimtai reaguoja į reguliarius oro pavojaus signalus šalyje, kurioje tokios grėsmės yra įprastesnės. Jo teigimu, Lietuvai svarbu ne tik turėti veikiančią perspėjimo sistemą, bet ir ją išbandyti bei tobulinti dar taikos metu.
„Jeigu būsime karinėje situacijoje, tai reakcija bus kitokia, bet tada nebus laiko tobulinti algoritmus“, – pabrėžė jis.
D. Antanaitis laikėsi griežtesnės pozicijos. Jo vertinimu, vos keli perspėjimai apie oro pavojų neturėtų tapti priežastimi gyventojams išjungti pranešimus ar nepasitikėti visa sistema.
Ekspertas pabrėžė asmeninę atsakomybę ir būtinybę į grėsmes žiūrėti rimtai net tada, kai jos neatrodo tiesioginės.
L. Abišala taip pat pasisakė už tai, kad gyventojai būtų informuojami apie realų pavojų, net jeigu dalis perspėjimų ilgainiui pradėtų erzinti.
Pranešimai turėtų tapti ne panikos priežastimi, o paskata pasirengti: pasitikrinti atsargas, apgalvoti veiksmus nelaimės atveju, įsitikinti, kad šeima žino, ką daryti. „Jeigu tik yra realus pavojus ar reali galimybė tam pavojui kilti, apie tai turime būti informuoti“, – sakė L. Abišala.
Kontrabandiniai balionai atskleidė naują saugumo problemą
Dar vienas Lietuvos saugumui aktualus iššūkis – iš Baltarusijos atskriejantys oro balionai, kurie iki šiol daugiausia siejami su kontrabanda, tačiau gali kelti ir platesnę grėsmę.
R. Martinavičiaus teigimu, šią problemą būtų klaidinga vertinti vien kaip kontrabandos ar civilinės aviacijos trikdžių klausimą. Šiandien balionais gabenamos cigaretės, tačiau tokie patys objektai teoriškai galėtų būti panaudoti ir pavojingesniems kroviniams. Todėl valstybė turi ieškoti būdų, kaip juos efektyviai aptikti ir neutralizuoti.
Vis dėlto, pasak ministerijos atstovo, tai gerokai sudėtingesnė užduotis, nei gali pasirodyti. Balionai gali pakilti į kelių kilometrų aukštį, judėti dideliu greičiu, o jų numušimas virš gyvenamųjų teritorijų savaime gali sukelti pavojų žmonėms.
„Gal nėra problemos numušti. Bet kai iš aštuonių kilometrų aukščio tas krovinys kris ant kažkurio namo, tai ten nieko neliks“, – perspėjo R. Martinavičius.
Jo teigimu, sprendžiant šią problemą būtina įvertinti objektų aukštį, greitį, galimą kritimo vietą ir Lietuvos geografines sąlygas. Būtent todėl Ekonomikos ir inovacijų ministerija kartu su kitomis institucijomis ėmėsi iniciatyvos skatinti technologijų, skirtų kovai su tokiais balionais, kūrimą.
R. Martinavičius diskusijoje nurodė, kad šiam tikslui paskelbtas maždaug 3 mln. eurų vertės konkursas prototipui sukurti. Jau sulaukta šešių konsorciumų pasiūlymų. Juose Lietuvos įmonės bendradarbiauja su užsienio partneriais, pasitelkdamos ir kitų šalių technologines kompetencijas.
Ministerijos atstovo vertinimu, tokios iniciatyvos svarbios ne vien sprendžiant konkrečią saugumo problemą. Jos taip pat padeda Lietuvos gynybos pramonei įsitraukti į tarptautines tiekimo ir technologijų kūrimo grandines.
Jeigu pavyktų sukurti efektyvų sprendimą, jis galėtų būti aktualus ir kitoms valstybėms.
Ar Lietuva pajėgi pati gaminti reikalingas technologijas?
L. Abišalos vertinimu, Lietuvos galimybės kurti ir gaminti gynybos technologijas yra gerokai didesnės, nei kartais įsivaizduojama. Šalyje yra stiprių inžinerijos, programavimo, elektronikos ir lazerių technologijų kompetencijų, kurias galima pritaikyti ir gynybos sektoriuje.
„Pasigaminti iš tikrųjų mes galime velniškai daug ir įvairiai“, – teigė jis.
Lietuva turi potencialo gaminti lengvuosius dronus, dronus perėmėjus, įvairias elektronines sistemas ir kitus sprendimus, kuriems nereikia sunkiosios metalurgijos pajėgumų. Žinoma, dalį žaliavų ir komponentų vis tiek tektų importuoti, tačiau tai, L. Abišalos nuomone, nėra neįveikiama kliūtis.
Svarbiausia sudaryti sąlygas, kad turimos kompetencijos virstų realiais produktais, o įmonės turėtų galimybę juos išbandyti, tobulinti ir gaminti didesniais kiekiais.
R. Martinavičius pabrėžė, kad valstybė siekia skatinti ne tik dideles, bet ir mažesnes gynybos technologijų įmones. Vienas tokių instrumentų – gynybos inovacijų čekiai, kurių vertė gali siekti iki 100 tūkst. eurų. Ši priemonė skirta bent metus veikiančioms mažoms ir vidutinėms įmonėms, kurios kuria sprendimus pagal kariuomenės įvardytus poreikius.
Kasmet tokią paramą gauna apie dešimt įmonių. R. Martinavičiaus pateiktais duomenimis, iš dešimties ankstesniais metais finansuotų įmonių trys jau sugebėjo eksportuoti savo sukurtus produktus. Ministerijos atstovas tai įvardijo kaip ženklą, kad kryptingai remiamos inovacijos gali duoti apčiuopiamų rezultatų.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad sudėtingiems ir didelės vertės projektams būtini tam tikri patikimumo reikalavimai. Valstybė turi būti tikra, kad konkursą laimėjusi įmonė iš tiesų pajėgs įgyvendinti pažadėtą sprendimą.
Svarbiausia – ne tik naujausios technologijos, bet ir gebėjimas jas sujungti
Diskusijos dalyvių išsakytos mintys atskleidė, kad karas Ukrainoje Lietuvai pateikė kelias tarpusavyje susijusias pamokas.
Pirmiausia, oro gynyba nebegali būti vertinama vien kaip raketų, radarų ar kitų atskirų ginkluotės sistemų visuma. Šiuolaikinėje kovoje svarbus visas procesas – nuo grėsmės aptikimo ir informacijos apdorojimo iki sprendimo priėmimo, taikinio neutralizavimo ir gyventojų perspėjimo.
Antra, technologijų vystymosi greitis reikalauja kitokio valstybės ir gynybos pramonės bendradarbiavimo. Jei kariuomenės poreikiai, viešieji pirkimai ir vietos gamintojų galimybės nebus suderinti, Lietuva rizikuos turėti perspektyvių prototipų, kurie taip ir netaps realiai naudojama ginkluote.
Trečia, net ir moderniausios sistemos negali visiškai pašalinti pavojaus. Todėl visuomenės pasirengimas, pasitikėjimas perspėjimais ir gebėjimas tinkamai reaguoti išlieka neatsiejama bendro saugumo dalimi.
Tačiau bene svarbiausią principą diskusijos pabaigoje akcentavo A. Matutis: atsiradus naujoms grėsmėms negalima pamiršti senųjų. Dronai pakeitė karo pobūdį, paskatino elektroninės kovos plėtrą ir sugrąžino dėmesį į oro gynybos artileriją, tačiau lėktuvai, raketos ir kitos tradicinės grėsmės niekur nedingo.
Todėl Lietuvos užduotis – kurti ne vienai konkrečiai grėsmei pritaikytą atsaką, o subalansuotą, nuolat tobulinamą oro gynybos sistemą, gebančią veikti skirtingomis sąlygomis. Būtent toks visapusiškas požiūris, diskusijos dalyvių vertinimu, yra viena svarbiausių Ukrainos karo pamokų Lietuvai.