Dirbti – taip, pasilikti – tik su sąlygomis: migrantams siūlo naujas taisykles (1)

Per pastaruosius penkerius metus migrantų skaičius Vilniuje išaugo tris kartus– šių metų pradžioje leidimus gyventi Lietuvoje turėjo apie 217 tūkst. žmonių. Kokių atvykėlių Lietuvai iš tiesų reikia, kas turi atsakyti už iš sistemos dingusį darbuotoją ir kada lietuvių kalbos mokėjimas turėtų tapti privalomas?

Apie tai portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Auganti migracija Lietuvoje: kaip suderinti saugumą ir integraciją?“ kalbėjo Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas, vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas, Europos Parlamento narys Virginijus Sinkevičius ir iš Argentinos atvykęs VILNIUS TECH studentas Kovas Juan Lukšas. Diskusiją moderavo Justina Maciūnaitė.

J. Maciūnaitė diskusiją pradėjo klausimu: ar migracijos politika Lietuvoje yra nesureguliuota?

M. Katelynas siūlė pirmiausia atskirti aukštą pridėtinę vertę kuriančių specialistų ir pagal kvotas į žemos kvalifikacijos darbus atvykstančių žmonių migraciją. Pasak ministro, dabartinė sistema neveikia taip, kaip turėtų.

Tapęs ministru M. Katelynas turėjo rinkti duomenis iš skirtingų šaltinių, nes nebuvo bendros statistikos, parodančios, kiek pagal kvotas atvykusių žmonių liko Lietuvoje, išvyko pasibaigus leidimams arba dirba kitose Europos Sąjungos valstybėse.

V. Sinkevičiaus vertinimu, migracija Lietuvoje yra reguliuojama, bet dabartinės taisyklės nebeatitinka atvykstančių žmonių skaičiaus ir migracijos tempo. Valstybė, jo manymu, pirmiausia turi atsakyti, kokio tikslo siekia įsileisdama žmones.

Atvykęs asmuo turėtų kurti ekonominę vertę, o ne tapti papildoma našta socialinės apsaugos ir sveikatos sistemoms. Kartu valstybė turi sudaryti sąlygas mokytis kalbos, pažinti Lietuvos kultūrą, istoriją, Konstituciją ir įstatymus.

V. Benkunskas migracijos politiką pavadino pasenusia ir nepakankama. Per pastaruosius penkerius ar dešimt metų, pasak jo, pasikeitė pati Lietuvos padėtis – šalis tapo ne tik tranzito teritorija pakeliui į Vakarų Europą, bet ir vieta, kurioje žmonės nori likti, dirbti bei užsidirbti.

Todėl, mero vertinimu, reikia atskirti aukštos kvalifikacijos specialistus, užsienio studentus ir žemos kvalifikacijos darbams kviečiamus žmones. Kiekvienoje iš šių grupių kyla skirtingų klausimų, todėl joms negali būti taikomas vienodas modelis.

Per penkerius metus migrantų skaičius Vilniuje išaugo tris kartus. V. Benkunskas pažymėjo, kad didelę dalį šio pokyčio lėmė karas Ukrainoje ir įvykiai Baltarusijoje, tačiau mieste taip pat daugėja žmonių iš Centrinės Azijos bei kitų regionų.

Pasak mero, migracijos klausimo negalima nei ignoruoti, nei paversti dviejų kraštutinumų kova. Vieni ragina uždaryti sienas, kiti remiasi atviro pasaulio idėja. V. Benkunskas siūlė ieškoti sprendimo, kuris įvertintų ir migracijos naudą, ir jos nevaldymo keliamas grėsmes.

Vilnius kol kas nepastebi, kad dėl migracijos būtų reikšmingai pablogėjusi viešoji tvarka, miesto aplinka ar nusikalstamumo padėtis. Tačiau migracijos procesų padariniai, mero teigimu, išryškėja ne iš karto: „Laikas kalbėti yra dabar, nes nereguliuojamos migracijos pasekmės yra labai inertiškos. Jeigu procesai vyksta neigiama kryptimi, juos pagauti ir atsukti yra labai sudėtinga“.

V. Sinkevičius kritikavo politines diskusijas, kuriose varžomasi, ar migracijos kvota turėtų siekti 10, 12 ar 14 tūkst. žmonių. Jo teigimu, bendras skaičius neatsako, kokių darbuotojų ir kokiems ekonomikos sektoriams Lietuvai reikia.

„Migracija yra instrumentas valstybės ekonomikos raidai“, – pabrėžė Europos Parlamento narys.

Kiekvienam sektoriui, jo manymu, reikia atskiro ekonominio vertinimo. Valstybė turėtų žinoti, kokias augimo galimybes turi konkretus sektorius, kiek darbuotojų jam trūksta ir ar dalį jų darbo galėtų pakeisti investicijos į technologijas.

Kaip pavyzdį V. Sinkevičius pateikė logistiką. Šio sektoriaus dalis Lietuvos bendrajame vidaus produkte sumažėjo nuo 12,8 iki 9,8 proc. Todėl reikia įvertinti, ar tai lėmė kitų sektorių augimas, ar logistikos įmonių persikėlimas į Lenkiją ir Latviją.

M. Katelynas taip pat pripažino, kad transporto, apdirbamosios pramonės ir kituose sektoriuose trūksta darbuotojų. Vis dėlto valstybė turi apskaičiuoti, kur migracija užpildo tikrą darbo jėgos trūkumą, o kur verslas pradeda pigesniais atvykėliais keisti Lietuvos darbuotojus.

„Mūsų valstybė negali likti pigios darbo jėgos valstybe“, – sakė ministras.

M. Katelyno teigimu, verslas gali paprašyti leidimo atsivežti darbuotoją, tačiau darbo sutarčiai nutrūkus ne visada lieka atsakingas subjektas, kuris pasirūpintų tolesniu žmogaus buvimu šalyje.

Užsienietis gali neįsidarbinti, nutraukti darbo sutartį, pasilikti Lietuvoje arba persikelti į kitą Europos Sąjungos valstybę. Institucijos ne visada iš karto žino, kur jis yra.

Ministro nuomone, jeigu darbuotoją atsivežęs verslas gauna pagrindinę ekonominę naudą, jis turėtų prisiimti atsakomybę ir už tai, kad pasibaigus darbo sutarčiai ar leidimui žmogus grįžtų į kilmės šalį.

V. Sinkevičius ragino realistiškai vertinti tokios kontrolės galimybes. Valstybė ar darbdavys negali nuolat sekti kiekvieno žmogaus, todėl nustatant atsakomybę reikia įvertinti institucijų pajėgumus ir galimybę taisykles įgyvendinti.

M. Katelynas siūlė aiškiau atskirti trumpalaikę darbo migraciją nuo žmonių, kuriuos valstybė nori integruoti.

Žmogui, atvykstančiam dvejiems ar trejiems metams užsidirbti ir vėliau grįžti į savo šalį, turėtų būti iš anksto aiškiai pasakytas jo buvimo terminas. Ministras teigė, kad dalis tokių darbuotojų patys nenori nuolat apsigyventi Lietuvoje – jie siekia uždirbti daugiau, padėti kilmės šalyje likusiai šeimai ir išvykti.

Jo vertinimu, Lietuva neturėtų apsimesti galinti integruoti šimtus tūkstančių žmonių. Vakarų Europos patirtis parodė, kad net didesnes galimybes turinčios valstybės susiduria su sunkumais.

V. Benkunskas atkreipė dėmesį į kitą grupę – žmones, kurie po kelerių metų nusprendžia Lietuvoje pasilikti. Jiems turėtų būti keliami papildomi reikalavimai, tačiau valstybė privalo suteikti priemones tuos reikalavimus įvykdyti.

Meras taip pat kritikavo laikinųjų leidimų gyventi tvarką, leidžiančią juos pratęsti daug kartų be papildomų sąlygų. Jo siūlymu, taisyklėse reikia aiškiai atskirti laikinai dirbti atvykusį žmogų nuo to, kuris čia mato savo ateitį.

V. Sinkevičius pabrėžė, kad Europos valstybės susiduria su skirtingais migracijos iššūkiais. Graikijai, Italijai ir Ispanijai pirmiausia tenka dideli atvykstančių žmonių srautai. Vokietija, Prancūzija ir Švedija susiduria su daugybės žmonių integracija, o Baltijos valstybėms ir Suomijai ypač svarbi išorinė siena bei saugumas.

Per pastarąjį dešimtmetį Europos požiūris, jo teigimu, pasikeitė. Ankstesnį optimizmą, kad galima integruoti beveik visus, pakeitė didesnis dėmesys žmonių grąžinimui į kilmės šalis.

V. Sinkevičius prisiminė 2016 m. pokalbį su Švedijos politike, kai ši šalis buvo priėmusi apie 240 tūkst. migrantų. Jis jau tada abejojo, ar tokį skaičių žmonių įmanoma greitai integruoti, nors Švedijos atstovai buvo nusiteikę optimistiškai.

Europarlamentaro manymu, labai svarbu neleisti formuotis uždaroms bendruomenėms, kuriose žmonės bendrauja tik tarpusavyje ir pradeda gyventi pagal savas taisykles. Kartu jis pabrėžė, kad pats bendruomenių telkimasis nėra problema – žmonėms natūralu palaikyti ryšį su savo kultūra ir kilmės šalimi.

Ypač svarbus vaikų švietimas. Atvykusių šeimų vaikai turėtų lankyti bendras mokyklas ir turėti tokias pačias sąlygas kaip kiti mokiniai. Tai sumažintų riziką, kad jie patys atsiskirs nuo likusios visuomenės.

V. Benkunskas Lietuvos padėtį vadino išskirtine, nes daug atvykėlių iš Centrinės Azijos čia gali susikalbėti rusiškai. Todėl kasdienis gyvenimas jų savaime neskatina mokytis lietuvių kalbos.

Jeigu visas procesas grindžiamas tik savanorišku apsisprendimu, dalis žmonių kalbos nesimokys. Norint ilgiau likti Lietuvoje, mero nuomone, turėtų atsirasti prievolė pasiekti bent pradinį lietuvių kalbos lygį.

Kartu valstybė turi suteikti galimybę šį reikalavimą įvykdyti. Vilniaus mieste lietuvių kalbos šiuo metu mokosi daugiau kaip 3 tūkst. užsieniečių. Miesto integracijos plane taip pat numatyti Lietuvos istorijos ir sociokultūrinių tradicijų kursai.

V. Sinkevičius lietuvių kalbą taip pat pavadino pirmuoju integracijos žingsniu. Pasak jo, net ir netobulai lietuviškai kalbantis žmogus parodo pastangą, kurią visuomenė pastebi ir įvertina.

Atvykėliams taip pat reikia paaiškinti, kokios visuomenės normos galioja Lietuvoje, kaip veikia įstatymai ir kokia atsakomybė numatyta už jų pažeidimus.

Kovas Juan Lukšas į Lietuvą atvyko iš Argentinos, tačiau jo kelias skyrėsi nuo daugelio kitų diskusijoje aptartų migracijos atvejų – jis jau buvo Lietuvos pilietis.

K. J. Lukšas pasakojo spontaniškai nusprendęs atvykti ir iš pradžių ketinęs išmokti lietuvių kalbą, o vėliau stoti į universitetą. Kadangi kalbos lygio studijoms dar nepakako, jis pasirinko tarnybą Lietuvos kariuomenėje. Vėliau tapo VILNIUS TECH studentu.

Jo manymu, iš atvykusio žmogaus galima reikalauti, kad jis dirbtų, mokėtų mokesčius ir rodytų norą prisitaikyti prie vietos taisyklių. Tačiau K. J. Lukšas nesutiko, kad integracija turėtų reikšti savo kilmės bendruomenės atsisakymą.

Žmonėms natūralu bendrauti su savaisiais, tačiau kartu jie turi palaikyti ryšį su likusia visuomene. K. J. Lukšo vertinimu, kompromisas įmanomas, jeigu pastangas rodo abi pusės.

Kalbėdamas apie savo patirtį Lietuvoje, jis sakė jaučiantis, kad gali dalytis mintimis ir būti išklausytas: „Aš jaučiuosi išgirstas“.

J. Maciūnaitė diskusijos dalyvių klausė, ar valstybė turėtų nustatyti taisykles religinėms apeigoms ir religinei aprangai viešosiose erdvėse.

M. Katelynas pabrėžė, kad religinę laisvę Lietuvoje garantuoja Konstitucija. Todėl valstybė negali uždrausti musulmonams, budistams ar kitų konfesijų žmonėms atlikti apeigų. Vis dėlto galima reguliuoti, kur jos vyksta, kiek žmonių gali susirinkti konkrečioje vietoje ir kaip užtikrinama viešoji tvarka.

Ministras taip pat priminė, kad daugelis Lietuvoje gyvenančių migrantų atvyko teisėtai pagal pačios valstybės sukurtas taisykles. Jų teisėtų lūkesčių negalima paneigti vien todėl, kad pasikeitė politinė nuotaika.

Šalį turi palikti žmonės, kurių leidimai baigėsi arba kurie piktnaudžiauja sistema. Tačiau teisėtai atvykusių žmonių negalima staiga paskelbti nepageidaujamais.

V. Sinkevičius taip pat pasisakė už aiškias taisykles. Kaip pavyzdį jis pateikė Kauno mečetę, prie kurios per maldą nebetelpa visi atvykę žmonės. Pasak jo, šie žmonės nepažeidžia įstatymo, tačiau vieta nėra pritaikyta tokiam skaičiui tikinčiųjų. Aiškios taisyklės padėtų sumažinti ir aplinkinių gyventojų nepasitenkinimą, ir pačių atvykėlių nežinią.

M. Katelynas skeptiškai vertino lūkestį, kad migrantų vaikai savaime integruosis geriau. Jis rėmėsi Prancūzijos patirtimi ir teigė, kad šios valstybės problemos rodo ribotas net didelės šalies galimybes integruoti didelį skaičių žmonių.

Ministras atkreipė dėmesį ir į šeimų susijungimą. Jo vertinimu, pradinis ekonominis skaičiavimas pasikeičia, kai prie dirbti atvykusio žmogaus prisijungia šeima.

V. Sinkevičius pabrėžė, kad antrosios ir trečiosios kartos žmonės Vakarų Europos valstybėse dažnai jau yra jų piliečiai. Todėl politiniai pažadai visus išsiųsti yra neįgyvendinami. Jo nuomone, problemos prasideda gerokai anksčiau – tada, kai miestuose formuojasi uždaros teritorijos, kuriose galioja savos taisyklės, o ryšys su likusia visuomene silpnėja.

Diskusijos pabaigoje J. Maciūnaitė klausė, kaip didėjant migrantų skaičiui keičiasi Lietuvos visuomenės noras padėti jiems integruotis.

K. J. Lukšas toleranciją Lietuvoje pavadino ribota, tačiau savo patirtį vertino teigiamai. Jis svarstė, kad problemų kyla tada, kai žmogus ar bendruomenė jaučiasi visuomenės atstumti ir neišgirsti.

V. Benkunskas pateikė Vilniaus gyventojų apklausos rezultatus: daugiau kaip 80 proc. atsakė, kad dabartinė migracijos politika ir padėtis jų netenkina. Tačiau panaši dalis nurodė, kad jų požiūris į migrantą pagerėtų, jeigu šis pradėtų mokytis ir bent šiek tiek kalbėti lietuviškai.

V. Sinkevičius teigė, kad visuomenės požiūris nėra nekintamas. Bet tam reikia ir atvykėlio pastangų – mokytis kalbos, suprasti vietos normas ir laikytis taisyklių.

M. Katelynas vietoj žodžio „tolerancija“ siūlė vartoti „pakantumas“. Lietuvą jis apibūdino kaip homogenišką valstybę, kurioje kitaip atrodantis ar kita kalba kalbantis žmogus daliai visuomenės gali sukelti atmetimo reakciją. Ministro manymu, šio fakto nereikia neigti. Migracijos politika turi įvertinti ir visuomenės gebėjimą priimti pokyčius, kad Lietuva nepakartotų Vakarų Europos klaidų.