Retai valstybei pasiseka švęsti savo prezidentų šimtmečio jubiliejus, kai jie tebėra su savo šalies žmonėmis. Lietuva gali didžiuotis, kad Valdas Adamkus, dar prieš 17 metų baigęs savo antrąją kadenciją, įvairiomis progomis vis pasikalba su tauta.

Prezidento V.Adamkaus šimtmetis minimas visus šiuos metus, o šventė kulminaciją pasiekė lapkričio 3-iąją, kai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT) buvo pagerbtas tą rudens dieną 1926-aisiais Kaune gimęs jubiliatas.

Rugsėjo pabaigoje V.Adamkui atlikta sudėtinga skubi chirurginė operacija, bet išskirtine energija, sportiškumu ir sveikata visada pasižymėjęs prezidentas prieš savaitę iki jubiliejaus buvo išleistas namo ir šventinę dieną galėjo atvykti į jam skirtas iškilmes.

Per šį minėjimą pirmoje teatro salės eilėje sėdėjo buvę Lenkijos, Ukrainos ir Latvijos prezidentai Aleksanderis Kwasniewskis, Viktoras Juščenka bei Valdis Zatleras, kurie su Valdu Adamkumi ne tik daug bendravo, dirbo tarptautiniuose forumuose, malšino politines krizes, bet ir tapo gerais bičiuliais. Visi jie kilo į teatro sceną ir kreipėsi į krėsle tarsi soste sėdintį V.Adamkų.

[[ge:lrytas:lrytas:44784714]]

Šimtmečio minėjimas virto jausminga švente, kurią per televiziją galėjo stebėti visa Lietuva.

Svečiai pasakojo apie išskirtinį jubiliato tarptautinį vaidmenį, gebėjimą susikalbėti su visais pašnekovais, taip pat ir politiniais oponentais, jo diplomatiškumą, per įtemptus ginčus ramybę skleidžiantį bendravimo stilių ir dalijosi asmeninių susitikimų įspūdžiais.

Žinoma, visos kalbos buvo baigiamos sveikatos ir tolesnių gyvenimo metų linkėjimais V.Adamkui.

Lenkijos ir Ukrainos prezidentai kalbėjo gimtosiomis kalbomis, o V.Zatleras netrumpą sveikinimo kalbą visai sklandžiai tarė lietuviškai, pabrėždamas vienintelių baltų tautų – lietuvių ir latvių – artumą ir, be kita ko, pavadindamas V.Adamkų savo mokytoju, padėjusiu jam atlikti prezidento pareigas.

[[ge:lrytas:lrytas:44791864]][[ge:lrytas:lrytas:44791860]][[ge:lrytas:lrytas:44782972]][[ge:lrytas:lrytas:44784619]]

Iš ekrano jubiliatą pasveikino ir Vokietijoje su vizitu tą dieną viešėjęs dabartinis šalies vadovas Gitanas Nausėda.

Jautri jubiliato padėka

Vakaras emocinę įtampą pasiekė, kai padėkos žodį perskaitė šimtametis mūsų prezidentas. Nepaisant amžiaus, jo balsas skambėjo aiškiai, raiškiai ir labai jausmingai, be to, stebino, kad jis gali skaityti be akinių.

Kito panašaus kalibro Lietuvos politiko šimtmečio jubiliejinės kalbos gali tekti laukti dar daug dešimtmečių, todėl prezidento žodžiai lyg ir buvo skirti ne tik amžininkams, bet ir Lietuvos istorijai.

„Žvelgiu į jus su dėkingumu už tai, kad šiandien esame kartu.

Ir už tai, kad vienu ar kitu gyvenimo tarpsniu buvome šalia – dirbome, sprendėme Lietuvos laisvės bylą, kūrėme savo valstybę“, – dėkodamas tautai pradėjo savo kalbą V.Adamkus.

[[ge:lrytas:lrytas:44765131]]

Vėliau jubiliatas pridūrė: „Daug visko buvo. Sėkmių ir abejonių, likimo smūgių ir gražių laimėjimų. Dariau, ką galėjau. Ir šiandien atvirai žvelgiu žmonėms į akis. (...) Ačiū visiems, su kuriais ėjome ir einame tuo pačiu keliu – Lietuvos keliu. Ačiū jums, brangūs ir mylimi Lietuvos žmonės, kad leidote ir leidžiate būti vienam iš jūsų.“

Prezidentas apmąstė prabėgusius gyvenimo metus, asmeninį likimą, tautos istoriją ir tai, kaip jos negailestingi verpetai įsuka žmogų: „Matau prieš akis skaičių 100 ir galvoju: kaip istorija gali paveikti žmogaus gyvenimą ir kaip žmogus gali paveikti istoriją.

Mano gyvenimą istorija labiausiai paveikė praėjusio amžiaus viduryje. Sovietų ir nacių ir vėl sovietų okupacijos parodė, ko netenkame.

Būdamas jaunas supratau, kokia vertybė yra laisvė, ir tai tapo mano gyvenimo pagrindu. Kiek galėjau, stengiausi ginti savo, savo tautos, savo valstybės laisvę.“

Labai jautriai V.Adamkus prisiminė savo žmoną Almą, mirusią 2023 metų gegužę: „Negaliu nepaminėti Almos – žmogaus, kuris man buvo didžiausia Dievo ir likimo dovana, su kuriuo nuėjome ilgą kelią, kuriame nebuvo pagailėta nei sunkumų, nei išbandymų.“

Vakarietišką pirmosios šalies ponios įvaizdį labai elegantiškai kūrusi ir labdaros tradicijas Lietuvoje, remdama kaimo, taip pat socialiai nuskriaustus vaikus bei mokyklas, puoselėjusi A.Adamkienė mirė eidama 97-uosius metus.

Alma ir Valdas Adamkai, susituokę 1951 metų rugsėjo 1-ąją, drauge pragyveno kone 72 metus.

[[ge:lrytas:lrytas:44759536]]

Spindėjo muzikos žvaigždės

Iškilmingo minėjimo rengėjai subtiliai derino sveikintojų kalbas bei vaizdo archyvinius pasakojimus apie V.Adamkaus ir A.Adamkienės gyvenimą ir jo politinę veiklą su klasikinės muzikos pasirodymais.

Koncerte suspindo Lietuvos klasikinės muzikos žvaigždynas: operos solistai Edgaras Montvidas, Irena Milkevičiūtė, Ieva Prudnikovaitė, Vytautas Juozapaitis, LNOBT simfoniniam orkestrui ir chorui dirigavo Modestas Pitrėnas, Gintaras Rinkevičius, Martynas Stakionis ir Ričardas Šumila.

Vyravo prezidento V.Adamkaus mėgstamų klasikinių operų arijos: kompozitorių Giuseppe Verdi, Giacomo Puccini, Charles’io Gounod, taip pat lietuvio Eduardo Balsio kūriniai.

Vakaras pradėtas Lietuvos himnu, o koncerto pabaigoje nuskambėjo Europos Sąjungos himnu laikomos Ludwigo van Beethoveno Devintosios simfonijos finalas.

Buvo parodytas ir specialus vaizdo sveikinimas, kuriame Lietuvos estrados įžymybės, atliepdami didžiąją gyvenimo dalį JAV praleidusių Adamkų likimą, sudainavo lietuviškąją jų mėgtos Franko Sinatros dainos „Mano kelias“ versiją.

Pabrėžti politiko nuopelnai

Lapkričio 3-iąją Vilniaus universitetas ir sostinės savivaldybė Rotušėje surengė ir kelias valandas trukusią V.Adamkaus šimtmečiui skirtą konferenciją. Joje pranešimus skaitė keliolika Lietuvos politologų ir istorikų, jie pabrėžė išskirtinius jubiliato nuopelnus Lietuvai siekiant NATO ir ES narystės. Apžvelgta ir vidaus politika.

Politologai ir istorikai pabrėžė išskirtinį V.Adamkaus vaidmenį Lietuvai siekiant narystės NATO ir Europos Sąjungoje, jo gebėjimą sutelkti skirtingų pažiūrų politikus, pastūmėjant juos vieningai siekti svarbiausių šalies tarptautinių tikslų, mokėjimą skatinti partijų dialogą dažnai jas supriešinančiais vidaus politikos klausimais.

Ginčytis mėgstančių mokslininkų nuomonės šį kartą per diskusijas skyrėsi nebent tuo, kaip geriau įvardyti V.Adamkaus dviejų kadencijų valdymo laikotarpį.

Profesorius Alfredas Bumblauskas netgi siūlė taikyti ketvirtosios Lietuvos terminą, kuris išplėstų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Vasario 16-osios (atkurto Lietuvos valstybingumo per tarpukario laikotarpį) ir Kovo 11-osios (išsivadavimo po penkių sovietinės okupacijos dešimtmečių) periodizaciją.

Taip, šio istoriko nuomone, būtų pabrėžiamas naujas Lietuvos valstybingumo istorinis etapas, kai mūsų šalis tapo NATO ir ES nare. Kiek santūriau į tokį pasiūlymą žvelgė politologė docentė Nerija Putinaitė.

Bet dėl labai laiku Lietuvos žmonių prezidentu išrinkto V.Adamkaus istorinio vaidmens jokių ginčų nekilo – vyravo pakilus vertinimų tonas.

Diskusijų dalyviai, prisiminę, kad Lietuvos valdovas Vytautas buvo tituluojamas Didžiuoju, svarstė, koks apibūdinimas tiktų V.Adamkui. Aidėjo siūlymai jį vadinti Puikiuoju, Elegantiškuoju, Diplomatiškuoju.

Prisiminė įveiktus iššūkius

Konferencijoje taip pat kalbėjo buvę Lenkijos ir Ukrainos prezidentai A.Kwasniewskis bei V.Juščenka. Jie prisiminė ne tik atvirą, be galo bičiulišką bendravimą su mūsų šalies vadovu, bet ir sunkius drauge įveiktus iššūkius, dabartines grėsmes, į blogąją pusę krypstančią geopolitinę situaciją.

Abu užsienio svečiai pasakojo, kaip V.Adamkus gebėjo gesinti konfliktus, bičiuliškai permesdamas pašnekovui ranką per petį, ir kaip jis drauge su A.Kwasniewskiu ir ES vyriausiuoju užsienio politikos įgaliotiniu Javieru Solana 2004 metais padėjo spręsti politinę krizę per vadinamąją Ukrainos Oranžinę revoliuciją.

Prisiminti ir dramatiški 2008-ųjų rugpjūčio įvykiai Gruzijoje, kai Rusijos kariuomenė per okupuotą Pietų Osetiją įsiveržė į Gruziją.

Šios šalies prezidento Michailo Saakašvilio pakviesti į Tbilisį skubiai atvyko Ukrainos ir Lenkijos prezidentai V.Juščenka bei Lechas Kaczynskis, o pastarojo prašymu – Lietuvos prezidentas V.Adamkus, paraginęs prisijungti ir kitų dviejų Baltijos šalių vadovus.

Papasakota apie nuotykius skrendant, apie tai, kaip Rusija neleido skristi per jos teritoriją, bet per Turkiją vis viena pavyko pasiekti Azerbaidžaną, o jo prezidentas Ilhamas Alijevas skyrė automobilių kortežą, kuriuo delegacija kone naktį privažiavo Tbilisį ir pasakė Gruziją palaikančias kalbas šimtatūkstantiniame mitinge.

Galiausiai rusų įsiveržimas buvo sustabdytas Prancūzijos prezidentui Nicolas Sarkozy Maskvoje susitarus su faktiniu Rusijos vadovu, tuomet premjero pareigas ėjusiu Vladimiru Putinu ir formaliu prezidentu Dmitrijumi Medvedevu.

Siaubingus bombardavimus, raketų ir dronų atakas išgyvenančios Ukrainos buvęs prezidentas V.Juščenka gal kiek nepelnytai ir per smarkiai kritikavo N.Sarkozy, apeliuodamas ir į dabartinę nuolaidžiavimo šiam agresoriui politiką.

Mat jis nepanoro prisiminti, kad rusų tankai tada buvo vos per 40–45 kilometrus nuo Tbilisio, o susitarimas su Rusija sustabdė šią agresiją, nors ir liko okupuota penktadalis Gruzijos teritorijos.

Išskirtinis mero vaidmuo

Beje, tiek konferencijos Rotušėje, tiek minėjimo ir koncerto LNOBT rengėja buvo Vilniaus savivaldybė, o sostinės meras Valdas Benkunskas sakė iškilmingas atidarymo ir sveikinimo kalbas, pabrėždamas V.Adamkaus gebėjimą vienyti visuomenę bei jo vykdytą „švelnių rankų“ politiką.

Net galėjo susidaryti įspūdis, kad per visai Lietuvai skirtus V.Adamkaus šimtmečio renginius dominavo Vilniaus savivaldybė ir kitąmet kovą savivaldos rinkimuose vėl dalyvausiantis jos meras V.Benkunskas, o premjeras Mindaugas Sinkevičius ir prezidentas G.Nausėda buvo tarsi kiek nustumti į šoną.

Kita vertus, lyg atsirevanšuodama Vyriausybė kiek anksčiau – spalio 28 dieną – Valdovų rūmuose atidarė V.Adamkaus jubiliejui skirtą Antano Sutkaus fotografijų parodą, o atidarymo kalbą rėžė ministras pirmininkas M.Sinkevičius.

Suprantama, tai ateityje jokios reikšmės neturėsiančios Lietuvos politinio gyvenimo smulkmenos.

Linkėjimai jubiliatui

LNOBT salėje ne kartą aidėjo susirinkusiųjų skanduotės „Ačiū, ačiū!“, o prezidentas abiem rankomis mojavo ir šypsojosi žmonėms.

Pabaigoje atsistojus visai salei ir į sceną išėjus visiems koncerto dalyviams buvo sudainuotas tradicinis „Ilgiausių metų“.

Kartą, artėjant 90-osioms gimimo metinėms, V.Adamkus užsiminė, kad jaunystėje per treniruotes yra įveikęs net į 190 centimetrų aukštį pakeltą kartelę, o svajojęs ir apie apskritą skaičių – 200, tad kodėl nepasvajojus ir apie tokio aukščio gyvenimo trukmės kartelę? Kai suėjo 95-eri, prezidentas prasitarė, kad gal jau įmanoma galvoti ir apie šimtmetį. Štai jis ir atėjo.

V. Adamkaus 100-mečio kulminacija – to Lietuva dar nebuvo mačiusi