Nors karts nuo karto tokios diskusijos vis pasigirsta viešojoje erdvėje, eksperto teigimu, sieti žmogaus požiūrį į valstybę ir jo kilmę iš esmės yra klaidinga. Juk, anot jo, esama rusų, baltarusių, lenkų ar kitų tautybių žmonių, kurių ryšys su Lietuva yra gerokai stipresnis ir tvirtesnis nei kai kurių lietuvių.
„Turiu labai kategorišką ir vienareikšmišką nuomonę. Aš manau, kad susieti tautybę su lojalumu valstybei yra netinkamas sprendimas, netinkama idėja ir to nereikėtų daryti. Vis tik, ieškant nelojalumo priežasčių tautybėje iš karto gaunasi toks išankstinis nusistatymas prieš kitos tautybės žmogų ir tautines mažumas. To iš principo reikėtų vengti“, – laidoje „Ar susikalbam?“ sakė Tautinių mažumų departamento vadovas.
„Per daugybę metų dirbant tautinių mažumų politikos įgyvendinimo srityje teko susidurti su daugybe įvairių tautybių žmonių – taip pat su Lietuvos rusais, baltarusiais, ukrainiečiais ir kitais. Ir sutikti daugybę lojalių žmonių, kurie labai nedviprasmiškai ir vienareikšmiškai deklaruoja tai, kad jų ryšys su Lietuva ir Lietuvos valstybe, Lietuvos kultūra yra be galo stiprus. Ir kartais tie atvejai būdavo tokie ryškūs, kad to būtų galima pasigesti lietuvių gretose“, – pabrėžė jis.
D. Babilas: žmonių tautybėje ieškoti nelojalumo valstybei priežasčių – didžiulė klaida
D. Babilas savo ruožtu kelia kitą klausimą – o kaip apskritai reiktų apibrėžti, kas yra lojalumas valstybei?
„Ar tai yra pasitikėjimas valstybės institucijomis, ar tai aktyvus dalyvavimas kažkokiame pilietiniame, nevyriausybiniame gyvenime, ar tai yra kažkokie elgsenos modeliai? Statistika ir tyrimai rodo, kad Lietuvos visuomenėje apskritai yra daug tarpusavio nepasitikėjimo“, – kalbėjo jis, atkreipdamas dėmesį, jog visuomenės apklausose pasitikėjimas politinėmis institucijomis yra gana žemas.
Susiję straipsniai
„Gal tada visi Lietuvos piliečiai yra nepakankamai lojalūs, nes jie nepasitiki Seimu ar Vyriausybe, ar kitomis įstaigomis arba nepakankamai tą daro? Atskirti tautines mažumas tautiniu principu ir sakyti, kad jos yra mažiau lojalios, būtų didžiulė klaida. Mes turime tokį mitą, labiau stereotipą. Ir reikėtų galvoti, kaip iš to išeiti“, – dėstė pašnekovas.
Apie abejones dėl tautinių bendrijų lojalumo ir ryšio su Lietuvos valstybe bene garsiausiai diskutuota prieš porą metų, po 2024-ųjų prezidento rinkimų. Tuomet atvirai prorusiškas, antiukrainietiškas kandidatas Eduardas Vaitkus surinko 7,33 proc. rinkėjų balsų.
Į politiką pasukęs gydytojas pasiekė užtikrintą pergalę Šalčininkų ir Visagino savivaldybėse – Pietryčių Lietuvoje, kur dauguma gyventojų yra tautinių bendrijų atstovai. Minėtose savivaldybėse E. Vaitkus rinko apie 40 proc. rinkėjų balsų.
Reaguodami į tokius rezultatus, politikai svarstė, jog šių savivaldybių žmonės veikiausiai rinkosi jų vertybėms artimiausią kandidatą, tačiau kartu tai vadino rimtu signalu, raginančiu skirti didesnį dėmesį Pietryčių Lietuvos gyventojams.
„Reikia ne pykti, ne karščiuotis, o tikrai labai aiškiai suprasti, kokiomis nuotaikomis šie žmonės gyvena, nes jie yra mūsų Lietuvos Respublikos piliečiai“, – tada kalbėjo šalies vadovas Gitanas Nausėda.
Tačiau detalesnė rinkimų rezultatų analizė rodo, jog E. Vaitkus sulaukė palaikymo ir kitose šalies vietovėse – pavyzdžiui, Jonavoje ar Mažeikiuose už jį balsavo apie 7 proc. rinkėjų.
Vis dėlto, kodėl viešojoje erdvėje susiformavo naratyvas, kad E. Vaitkų palaikė tik tos savivaldybės, kuriose gausu tautinių mažumų atstovų? D. Babilo manymu, tie, kurie situaciją įvertino ir komentavo būtent taip, į viską pasižiūrėjo pernelyg paprastai.
Tautinių mažumų departamento direktorius mano, jog vertėtų kalbėti ne tik apie Pietryčių Lietuvos savivaldybių gyventojų pažiūras – daug svarbiau įvertinti šių regionų socioekonominę padėtį.
„Tie regionai, kurie yra Rytų Lietuvos pusėje arba Pietryčių Lietuvoje – kokį ekonominį lygmenį jie turi, koks yra šių regionų įsitraukimas į visos šalies nacionalinius procesus? Ar tie regionai apskritai nėra atskirtyje – ne dėl to, kad ten gyvena tautinės mažumos, bet apskritai?“ – kėlė klausimus D. Babilas.
„Man rodos, Visaginas jau daug metų deklaruoja ir kalba apie tai, kaip svarbu yra sustiprinti geležinkelį į šį miestą, kad ten važinėtų greiti traukiniai ir tas judėdamas tarp Vilniaus, Kauno, kitų miestų ir Rytų Lietuvos savivaldybių būtų intensyvesnis, tie regionai nebūtų tiek izoliuoti, kiek yra dabar“, – konkrečiu pavyzdžiu situaciją iliustravo jis.
„Man rodos, kad čia tiesiog gavosi kaip ir sutapimas, kad ten gyvena daug tautinių mažumų ir tuomet į visą tą situaciją buvo pasižiūrėta per daug (paviršutiniškai – Lrytas)“, – pridūrė Tautinių mažumų departamento vadovas, akcentuodamas, kaip svarbu yra mažinti Pietryčių Lietuvos savivaldybių atskirtį nuo valstybės centro.
„Uždraudus vienos ar kitos kalbos vartojimą nepasieksime pergalių informaciniame kare“
Lietuvos tautinės bendrijos ilgus metus buvo ir išlieka Lietuvai priešiškų valstybių – konkrečiai, Rusijos – informacinio karo taikiniu.
Šalyje galioja draudimai retransliuoti Rusijos ir Baltarusijos kanalų programas, tačiau specialistai pastebi, jog esama spragų, kaip apeiti tokius apribojimus.
D. Babilo įsitikinimu, draudimais valstybė neišspręs esminės problemos. Juk, tęsė jis, naivu galvoti, kad apribojus tam tikrų kanalų matomumą bus išvengta dezinformacijos ar propagandos srauto.
„Kažką ribojant iš karto reikia galvoti apie tai, ką mes pasiūlome vietoje to ir kokios yra tos kitos alternatyvos, kokį turinį mes galime pasiūlyti“, – kalbėjo Tautinių mažumų departamento direktorius.
Šiame kontekste, akcentavo pašnekovas, itin svarbų vaidmenį atlieka žiniasklaida tautinių bendrijų kalbomis.
„Stebime situaciją, kad žmonės labai natūraliai ieško galimybių gauti informaciją apie aktualijas savo gimtąja kalba – gimtosios kalbos faktorius išlieka labai svarbus. Tikrai negalima manyti, kad jeigu mes uždrausime vieną ar kitą kalbos vartojimą – tarkime, rusų kalbos vartojimą – mes kažkaip pasieksime kažkokią pergalę informaciniame kare. Tos pergalės neįvyksta.
Tiesiog atribojame žmones nuo informacijos ir turinio (...), kuri neturėtų propagandinio tikslo. Ir jeigu mes tą informaciją jiems pateiktume, dar daugiau pateiktume negu dabar, tai tikėtina, kad iš užsienio ateinančios informacijos įtaka būtų gerokai mažesnė“, – dėstė D. Babilas.
„Man buvo labai skaudu dėl to, kad kai kurie laikraščiai ir radijo laidos Lietuvoje nesugebėjo išsilaikyti. Aš nuoširdžiai pergyvenau dėl laikraščio rusų kalba „Klaipėda“, kuris buvo leidžiamas. Yra tekę susitikinėti su leidėjais ir kalbėtis, bandyti ieškoti kažkokių sprendimų ar idėjų, kaip mes galėtume galbūt tą pratęsti. Aš manau, kad mums trūksta dėmesio tam – ir lėšų, ir išteklių. Ir čia dar yra nepadarytų namų darbų“, – apibendrino jis.