„Galime tik paimti kaip (viršpelnio pajamų tarifo – ELTA) atskaitos tašką tai, kas buvo Lenkijoje. Lenkijoje tai buvo 60 procentų“, – laidoje „ELTA Kampas“ sakė L. Savickas.
L. Savicko teigimu, priklausomai nuo pasirinkto apmokestinimo modelio, potencialios valstybės pajamos taip pat galėtų reikšmingai skirtis. Remiantis į Lenkijos modelį panašia schema, jos galėtų siekti iki 70 mln. eurų.
„Sakykime, atsispiriant nuo tokio ar panašaus modelio, koks pritaikytas nacionaliniu pagrindu Lenkijoje, tos pajamos Lietuvoje galėtų siekti ir 70 milijonų eurų. Tačiau sprendimo kol kas nėra. Tai yra tik atskaitos taškas“, – pažymėjo energetikos ministras.
L. Savickas – apie viršpelnio mokestį „Orlen“: dalis pajamų gali būti panaudota degalų kainoms mažinti
Anot jo, galutinė surenkama suma priklausytų ir nuo to, kokia produkcija būtų įtraukiama skaičiuojant mokestį – tik realizuojama Lietuvoje ar visa šalies teritorijoje pagaminama produkcija.
Tarp kitų interviu temų – planuojamas energetinių salų projektas, galimos naftos perdirbimo sektoriaus viršpelnio apmokestinimo schemos, viršpelnio pajamų naudojimas kuro kainoms mažinti, augančios elektros ir dujų kainos, pagalbos priemonės gyventojams, atsinaujinančios energetikos plėtra ir Lietuvos elektros sistemos balansavimo iššūkiai.
– Ministre, pradėkime nuo „Litgrid“ energetinių salų projekto. Ką šis projektas reiškia paprastam žmogui?
– Šis projektas tikriausiai yra vienas svarbiausių energetikos srities projektų, kurį šiuo metu turime. Tai projektas, kuris sako, kad Vyriausybė labai atsakingai žiūri į tai, kas yra svarbiausia: kad nepriklausomai nuo to, kokia ekstremali ar kita neplanuota situacija ištiktų, turėtume planą B kaip užtikrinsime, kad elektra toliau būtų tiekiama, kad Lietuva neužgestų. Tai pasirengimas tam, kad skirtingi Lietuvos regionai turėtų pajėgumų veikti pagal skirtingų regioninių energetinių salų principą. Dėl to ir atsiranda terminas „energetinės salos“ – jos leidžia būti pasirengusiems, netekus dalies ar viso mūsų pagrindinio 330 kilovoltų (kV) tinklo pajėgumo, pereiti prie mažesnio 110 kV tinklo ir jo pagrindu užtikrinti, kad tiekimas būtų užtikrintas svarbiausiems elektros vartotojams.
Susiję straipsniai
– Paminėjote, kad tai vienas svarbiausių energetinio saugumo projektų. Kodėl jis pradedamas tik dabar? Juk karas Ukrainoje jau vyksta penktus metus. Ar tai nėra per vėlu?
– Turime išsikėlę kelis esminius tikslus. Pirma, per artimiausius dvejus metus pasiekti pirmojo etapo įgyvendinimą – kad funkcionuotų trys ar keturios salos – ir taip pat imtis visų įmanomų veiksmų, kad likusios salos ir likę reikalingi nauji pajėgumai būtų išvystyti per trumpiausią įmanomą laiką. Šiandien didžiausias iššūkis vis dėlto yra ne teisėkūra, nes ministerija jau yra pateikusi įstatymo projektą derinti. Tikimės, kad iki metų pabaigos Seimas pritars šiam įstatymo projektui.
Jau vyksta konsultacijos, kurias veda ir įgyvendina „Litgrid“, tačiau pagrindiniai iššūkiai bus ne procedūriniai veiksmai, o tai, kad rinkoje bus sudėtinga gauti naują įrangą, nes ji reikalinga visiems ir iš karto, o eilės, deja, yra ganėtinai didelės. Dėl to kartu su rinkos žaidėjais ieškosime būdų, nes pačios konsultacijos yra technologiškai neutralios. Tai reiškia, kad nėra įpareigojimo rinktis vieną konkrečią technologiją. Sieksime nustatyti, koks technologinis sprendimas galėtų būti įgyvendintas greičiausiai. Jam bus teikiamas prioritetas, o po konsultacijų žiūrėsime, ar įmanoma procesą paspartinti. Tačiau valstybė ir anksčiau atliko reikalingus darbus, nes tai yra tik vienas iš etapų, reikalingų pasirengti ekstremalioms situacijoms.
Turime turėti rezervus. Juos kaupiame nuo pat pirmųjų savo, kaip ministrų, darbo dienų: kartu su kolegomis Latvijos ir Estijos ministrais sutarėme siekti bendro rezervo sudarymo, kad galėtume vieni kitiems padėti. Lygiai taip pat investuojame į savo atsparumą – tiek kibernetinį, tiek fizinį, vertindami svarbiausių objektų apsaugą. Taigi darbai atliekami nuosekliai ir kryptingai. Vienas iš jų – pasirengimas, jeigu prireiktų įjungti regionines salas.
– Minėjote, kad šiam projektui pasirengimas buvo pradėtas jau anksčiau. Ar šį projektą pradėjo būtent jūsų ministerija, ar ankstesnė ministerija?
– Du esminiai dalykai. Pirmasis – tai yra vienas iš naujai sudarytos Vyriausybės prioritetų, įtvirtintų šios Vyriausybės programoje, ir mes, kaip Energetikos ministerija bei jos vadovybė, turime įsipareigojimą tai įgyvendinti. Dideli strateginiai dalykai įgyvendinami per laiką. Akivaizdu, kad Energetikos ministerija, keičiantis ministrams ir Vyriausybėms, šią sritį nuosekliai vertino kaip svarbią ir ieškojo optimalaus bei įmanomo sprendimo. Šiuo atveju mūsų pasirinktas variantas yra toks: ministerija jau pateikė derinti įstatyminę nuostatą, įpareigojančią „Litgrid“ parengti koncepciją ir, ją suderinus, įgyvendinti. Tai yra mūsų pasirinkimas įgyvendinti šios Vyriausybės programą.
– Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt milijonų eurų – preliminari investicijų suma. Dideli pinigai. Kiek palaikymo šis projektas jau turi iš kitų politikų?
– Pinigai ir palaikymas yra svarbūs aspektai. Tačiau visai neseniai praūžusių audrų kontekste, paklausus gyventojų ar verslų, kuriems teko susidurti su užsitęsusiu elektros tiekimo atkūrimu, tikriausiai tiek vienas, tiek kitas aspektas sulauktų aiškaus atsakymo. Surasti finansavimą ir sutelkti palaikymą tuo metu, kai susiduriama su elektros tiekimo sutrikimais, tikrai būtų vienas lengviausių darbų. Dėl to šiandien turime nepamiršti tokių situacijų, su kuriomis visai neseniai teko susidurti, ir šio projekto svarbą vertinti būtent jų kontekste.
Tai projektas, kuris sukuria tam tikrą planą B, kurio, tikimės, niekada neprireiks. Tačiau valstybė jį turi turėti, nes šiandieninė geopolitinė situacija rodo, kad, deja, energetikos infrastruktūra yra nacionalinio saugumo dalis. Energetikos infrastruktūra ir jos pajėgumai Ukrainoje tikslingai naudojami kaip taikiniai Ukrainoje. Matome, kad sabotažo atvejų jau pasitaiko Lietuvos teritorijoje, ir tai dar kartą patvirtina, kad tai yra atsakingas ir būtinas žingsnis, atliepiantis geopolitinę realybę, kurioje šiandien esame.
– Tai, kitaip sakant, politikų palaikymas yra?
– Na, Vyriausybės programos nuostata yra neginčytina. Ginčų parlamente kol kas, sprendžiant iš pirmųjų reakcijų, tikrai nematau, bet kiekvieną etapą turime įveikti žingsnis po žingsnio. Tikimės, kad Parlamentas savo nuomonę išreikš dar iki šių metų Kalėdų, ir tuomet matysime, kas ir kaip balsuos. Aš tikrai tikiuosi, kad palaikymas bus platus, nes šio projekto įgyvendinimas, jūs klausiate, kieno tai yra iniciatyva, pareikalaus esamos ir būsimų Vyriausybių, energetikos ministrų ir valdančiųjų daugumų iniciatyvos. Įgyvendinimas tikrai netruks tik kelis metus.
Tai yra projektas, trunkantis, kaip suplanuota, iki 2033 metų. Dėl to bus labai svarbu jau šiandien, šiais metais, priimant galutinius sprendimus Seime, sutelkti kuo didesnį politinį palaikymą. Ir tikrai esu pasiruošęs skirti reikiamą dėmesį diskusijoms su kolegomis parlamentarais, kad tai būtų kuo plačiau palaikomas ir platų sutarimą turintis projektas.
– Kalbame apie beveik milijardą eurų energetiniam saugumui, bet tuo pat metu Vyriausybė ieško papildomų pinigų ir pačiame energetikos sektoriuje. Tai pereikime prie turbūt karščiausios šios savaitės temos – viršpelnio. Premjeras buvo įpareigojęs kelias ministerijas pateikti siūlymus dėl viršpelnio. Tarp ministerijų buvo ir jūsų. Tai kokie buvo jūsų siūlymai?
– Iš tikrųjų, premjero pavedimu, kaip ir sakėte, keli ministrai turėjo atsakomybę pateikti įžvalgas. Mes plačiai pažvelgėme į skirtingus energetikos sektorius. Pasižiūrėjome ne tik į Lietuvos atvejį, bet ir į tai, kas vyksta platesniame kontekste.
Matome, kad jau yra kelios valstybės narės, priėmusios sprendimus dėl viršpelnio. Tie sprendimai yra orientuoti būtent į šaltinį ir žaliavą, kurie kelia energijos išteklių kainas. Tai yra iškastinis kuras, naftos produktai. Jau turime Lenkijoje suformuotą precedentą, kad yra priimti nacionaliniai sprendimai dėl viršpelnio. Turime ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių, kurios priima nacionalinius sprendimus, bet lygiai taip pat matome, kad vertinimuose jau yra šešios valstybės narės, keliančios klausimą dėl bendro Europos Sąjungos lygmens sprendimo dėl naftos perdirbimo sektoriaus viršpelnio. Akivaizdu, kad tai yra kryptis, kuria judama tiek nacionaliniu, tiek europiniu lygiu. Dėl to natūralu, kad ir mūsų ministerijos atliktas vertinimas įžvelgia tą patį.
Matome, kad tarptautiniai vertinimai rodo dešimčių milijardų eurų viršpelnį, susidariusį Europos Sąjungos mastu vien šių metų kovo–spalio mėnesiais, ir apčiuopiama jo dalis yra ir Lietuvoje. Dėl to pasiūlymas, kuris šią savaitę buvo svarstytas koalicinėje taryboje, yra toks, kad iš visų galimų klausimų, būtent naftos perdirbimo sektorius būtų tas, kuriame matytume daugiausia logikos ir pagrindo taikyti kitose valstybėse jau pradėtą taikyti nacionalinį naftos perdirbimo sektoriaus viršpelnio apmokestinimą.
– Anksčiau buvo kalbėta ir apie daugiau energetikos sektorių, viršpelnio ėmimą iš jų visų. Tai dabar jau bus tiktai iš įmonės „Orlen Lietuva“?
– Tai nėra vienos įmonės viršpelnio apmokestinimas, labai svarbu tai pasakyti. Galbūt yra įmonė, kurios pavadinimas dažniausiai minimas vien dėl to, kad tai yra labai reikšmingo pajėgumo įmonė, užimanti labai reikšmingą dalį Lietuvos degalų sektoriuje. Natūralu, kad tai labiausiai atsispindi. Tačiau kitų energetikos sričių kontekste turime prisiminti ir suprasti, kad šalies kainų politikoje ypatingai svarbi yra kryptinga mūsų perėjimo prie vietos generacijos dalis.
Šie metai mums yra reikšmingi atsinaujinančios energetikos plėtros požiūriu: pasiekėme 200 tūkstančių gaminančių vartotojų etapą, artėjame prie 7 gigavatų vietos generacijos, turime rekordinę kaupiklių plėtrą. Visa tai padeda Lietuvai vis mažiau priklausyti nuo globalių, kartais visai kitoje pasaulio pusėje vykstančių įvykių, kurie vis mažiau atsispindi mūsų kainose. Kuo labiau priklausome nuo energijos, kurią patys pasigaminame, tuo mažiau globalūs įvykiai atsispindi mūsų gyventojų galutinėse mokamose kainose. Dėl to vien šiemet importuojamai elektros energijai išleidome beveik 700 milijonų eurų mažiau. Tikėtina, kad iki metų pabaigos tas skaičius dar išaugs. Tai leidžia gyventojams sutaupyti dėl elektros kainų – vien iš šių skaičių matome apie 300 milijonų eurų. Tai yra reikšminga nauda, kurią kuria vietos gamyba, todėl norime ir toliau išlaikyti logiką, skatinančią ir teikiančią prioritetą vietos generacijos augimui.
– Užsiminėte, kad yra ir kitų įmonių, be mano paminėtosios. Kokios tos įmonės?
– Tikrai nenorėčiau dabar vardyti įmonių, nes manau, kad pats mokesčio principas yra toks, kad jis neišskiria vienos ar kitos įmonės, bet kalba apie sektoriaus ir jo viršpelnių apmokestinimą.
– Tai būtent naftos sektoriaus?
– Naftos sektoriaus, perdirbimo įmonių.
– Tada, gal konkrečiai kalbant apie galimą viršpelnį, kiek jis yra?
– Modeliai, kuriuos galima taikyti, yra skirtingi. Jie koalicinėje taryboje buvo aptarti: ir vienokie, ir kitokie. Buvo atlikti skirtingų ministerijų vertinimai, tačiau galutinio sutarimo, kuriuo keliu būtų pasirinkta eiti, koalicinė taryba nepriėmė, tik įvertino skirtingus variantus. Sakykime, atsispiriant nuo tokio ar panašaus modelio, koks pritaikytas nacionaliniu pagrindu Lenkijoje, tos pajamos Lietuvoje galėtų siekti ir 70 milijonų eurų. Tačiau sprendimo kol kas nėra. Tai yra tik atskaitos taškas, o tolesnis techninis darbas tęsis ir yra tęsiamas.
– O kaip pati viršpelnio schema galėtų atrodyti?
– Vėlgi, kol sprendimas nėra priimtas, ir manau, kad visi atidžiai klauso, nenorėčiau sukurti vienokių ar kitokių lūkesčių, kurie po to techninių diskusijų būdu būtų koreguojami. Galiu tik dar kartą pakartoti, kad buvo aptarti keli skirtingi variantai, tačiau kol kas nėra priimta, kuriuo iš jų būtų judama į priekį. Tai yra tolesnio techninio darbo rezultatas, kuris yra reikalingas.
– Koks būtų mokesčio tarifas? Apie kokį diskutuojate?
– Galime tik paimti kaip atskaitos tašką tai, kas buvo Lenkijoje. Lenkijoje tai buvo 60 procentų.
– Tada premjeras, kaip ir jūs užsiminėte, kalbėjo apie 70 milijonų eurų galimų pajamų. Algirdas Sysas minėjo, kad jūs pristatėte maždaug 17 milijonų. Tai čia yra tie atskiri modeliai ir atskiri paskaičiavimai?
– Taip. Tiesiog tai priklauso nuo to, koks modelis būtų pasirinktas ir kas būtų atskaitos taškas: ar tai būtų produkcija, realizuojama Lietuvos teritorijoje, ar visa produkcija, pagaminama Lietuvos teritorijoje. Tai yra diskusijos ir atskaitos taškai, apie kuriuos buvo kalbėta ir kurie toliau aptariami ekspertų lygiu.
– Orlen vadovybė buvo perspėjusi, kad gali stabdyti Mažeikių gamyklos modernizavimą būtent šiame kontekste. Ar jūs tuo tikite?
– Nedrįsčiau sieti šių dviejų klausimų. Lenkija, kaip mūsų strateginė partnerė, su kuria turime visą eilę strateginių projektų, ir dvišalis glaudus bendradarbiavimas yra prioritetas ir toliau lieka. Tikrai nematau, kaip šis mokestinis sprendimas galėtų tam turėti įtakos. Lygiai taip pat mūsų bendrovė „Orlen Lietuva“ yra tikrai strateginės reikšmės įmonė, su kuria bendradarbiavimas yra glaudus ir su kuria yra sudaryta bendra darbo grupė, įgyvendinanti reikšmingą strateginį investicinį projektą. Šiandien neturime jokių indikacijų, kad būtų oficialiai siekiama persvarstyti tai, kas sutarta dėl investicijų. Todėl tikrai vertinčiau, kad šie klausimai yra atskiri ir turėtų būti toliau sprendžiami atskirai.
– Tai sakote, kad tai visiškai nesusiję tarpusavyje?
– Tai gali būti bandoma susieti viešojoje komunikacijoje, tačiau sprendimų priėmimo prasme, net ir masto prasme, mes kalbame apie potencialiai milijardo ir daugiau vertės investicinį projektą, o laikiną viršpelnio mokestį skaičiuojame keliomis dešimtimis milijonų. Akivaizdu, kad tarp jų yra ganėtinai didelė disproporcija, taip pat ir masto prasme.
– O kodėl tada „Orlen“ perspėjo, kad gali nemodernizuoti Mažeikių gamyklos?
– Aš palikčiau pačiai bendrovei pakomentuoti ir paaiškinti jų vertinimą. Manau, kad mūsų laikysena yra nuosekli ir tikrai nesiejanti šių dviejų klausimų.
– Jeigu „Orlen“ taip pasakytų: arba mokestis, arba modernizacija, ką pasirinktumėte?
– Mes ne kartą esame turėję diskusijų, per kurias galima įvairiai apsikeisti nuomonėmis, tačiau vis tiek tai yra strateginės reikšmės sprendimai. Tai yra strateginės reikšmės sprendimai tiek Lenkijos, tiek „Orlen“ pusėje, tiek Lietuvos pusėje. Remdamasis ankstesne patirtimi manau, kad visi esame racionalūs ir gebame rasti racionalius sprendimus. Tikiu, kad ir šiuo atveju jie bus rasti.
– Gal kiek keistai atrodo, kad mes deriname savo mokestinę sistemą su užsienio įmone? Ar jums tai neatrodo keista?
– Nežinau tokio derinimo proceso. Aš kaip tik sakyčiau, kad tai yra nacionalinis mokesčių sprendimas, dėl kurio įvyko koalicinės tarybos pasitarimas ir buvo pasiektas sutarimas. Toliau tai jau yra ekspertinė diskusija, kuri, mano vertinimu, vyksta ne su išorės partneriais, o viduje – tarp mūsų mokesčių ekspertų ir skirtingų ministerijų.
– Na, bet yra kalbama, kad būtent tas viršpelnio mokestis gali sugadinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Nemanote?
– Aš tokių indikacijų šiandien neturiu. Kitą savaitę vykstu į Varšuvą, turėsiu galimybę bendrauti ir su kitais mūsų regiono ministrais, taip pat su Lenkijos energetikos ministru, su kuriuo palaikome puikius santykius. Jis visai neseniai viešėjo Lietuvoje. Pasirašėme susitarimą dėl „Harmony Link“, tai yra dėl tarpvalstybinės jungties galutinio įgyvendinimo datos. Viskas juda pagal terminus ir susitarimus. Todėl tikrai nematau jokių išankstinių pavojaus signalų.
– Tai kalbos apie santykių pašlijimą yra nepagrįstos?
– Aš tiesiog sakyčiau, kad tas, kas tai indikuoja, galėtų geriausiai ir paaiškinti.
– Algirdas Sysas siūlė alternatyvą: gal neimti iš „Orlen“ viršpelnio mokesčio į biudžetą, o būtent tą dalį skirti gamyklos modernizacijai. Kaip jums atrodo toks modelis?
– Šiandien reikia nepamiršti, kam pagrįstai būtų naudojamas surinktas viršpelnio mokestis. Mes, kaip degalų vartotojai, susidūrėme su realybe švieslentėse, kai tenka užsukti ir įsipilti kuro. Natūralu, kad priėmus sprendimą dėl viršpelnio mokesčio kitas žingsnis būtų peržiūrėti, kaip galėtume nukreipti bent jau apčiuopiamą dalį tų lėšų, kad padėtume degalų vartotojams, mūsų piliečiams, kurie pastaruoju laikotarpiu susidūrė su išaugusiomis kainomis.
– Tai sakote, kad dalis to viršpelnio gali būti panaudota degalų kainoms mažinti?
– Racionalu. Taip daroma kitose valstybėse, taip padaryta ir Lenkijoje.
– O kokia galėtų būti ta dalis?
– Vėlgi, susitarus dėl galutinės mokesčio formulės, matytume, kokios yra finansinės galimybės, ir tuomet atitinkamai spręstume, kokie sprendimai galimi, žvelgiant į degalų kainas.
– Tas sprendimas galėtų būti susijęs su akcizo mažinimu?
– Tai būtų efektyviausias ir pasiteisinęs sprendimas iš mūsų pusės. Mes nuo pat pirmų dienų indikavome, kad, išliekant aukštoms degalų kainoms, racionaliausias ir efektyviausias būdas jas mažinti yra akcizų politika.
– Kur dar galėtų būti nukreiptos viršpelnio lėšos?
– Pagrindinis, tiesioginis ryšys, kurį matyčiau visų pirma, be abejo, yra susijęs su degalų kainomis.
– Ar buvo atliktas koks nors poveikio institucijoms, degalų kainoms ir santykiams su Lenkija vertinimas prieš diskutuojant apie viršpelnį?
– Natūralu, kad visų ministerijų pateikti argumentai apžvelgė situaciją plačiau, ne tik techniškai. Ir diskusijos, kurios vyko koalicinėje taryboje, be abejo, apėmė ir platesnius argumentus. Tačiau, kaip ir sakiau, tai nėra kažkoks išskirtinis Lietuvos sprendimas. Tai sprendimas, kuris jau priimtas ne vienoje Europos Sąjungos valstybėje nacionaliniu lygiu, o tos pačios didžiosios valstybės siūlo jį priimti ir Europos Sąjungos lygiu. Akivaizdu, kad tai neišskiria Lietuvos, o labiau reiškia, kad Lietuva atliepia iš esmės besiformuojančią praktiką Europos Sąjungoje.
– Nebijote, kad viršpelnio mokestis gali kažkiek atbaidyti investuotojus?
– Norėčiau tikrai matyti, kokios šiuo metu planuojamos naujos investicijos į naftos perdirbimo sektorių. Tačiau, žvelgiant net ir Europos Sąjungos lygiu, akivaizdu, kad tokios investicijos yra ganėtinai retos. Ypač jeigu bus susitarta dėl bendro standarto Europos Sąjungos lygiu, tuomet tai neturėtų turėti jokios neigiamos įtakos nacionalinėms investicijoms.
– Galime pereiti prie elektros kainų. Valstybinė energetikos reguliavimo taryba (VERT) prognozuoja dideles elektros ir dujų kainas. Sakoma, kad elektra nuo sausio gali brangti nuo 23 iki 28 proc, o dujos – nuo 38 iki 46 proc. Kaip valstybė, ar turime planą, kaip padėti žmonėms?
– Nuo pat pirmųjų dienų ši Vyriausybė ėmėsi veiksmų, kad geriau pasiruoštų tokioms situacijoms. Galbūt pakalbėkime apie skirtingus sektorius, bet pradėkime nuo dujų.
Vienas iš sprendimų, kurio rezultatas jau šiandien matomas, leido valstybei geriau pasiruošti toms globalioms tendencijoms, kurios kelia kainas visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Tai buvo kainų fiksavimas iš anksto, naudojant finansinius įrankius. Grubiai kalbant, maždaug 40 procentų kitų metų pirmojo pusmečio dujų poreikio buitiniams vartotojams yra fiksuota kaina, kuri šiandien yra tikriausiai du kartus mažesnė negu dabartinė dujų kaina. Tai leido apčiuopiamai sumažinti galutinę neigiamą kainų šuolio įtaką, kuri atsispindi VERT prognozėse. Tai dar nepriimtas sprendimas, kol kas tai tik prognozės. Galutinis sprendimas bus priimtas tik mėnesio pabaigoje, bet jau galima apie tai diskutuoti.
Tai leido sutaupyti, jeigu neklystu, apie 20 eurų nuo vidutinės dujomis šildomo būsto sąskaitos, lyginant su dabar paskelbta kaina. Tai yra apčiuopiamas taupymas, tikriausiai sieksiantis apie 20 milijonų eurų bendrai kitam pusmečiui mūsų vartotojams. Tokie sprendimai buvo priimti iš anksto tam, kad valstybė kiek įmanoma geriau pasiruoštų šiam kainų šuoliui, kurį daugiausia lemia tai, kas vyksta pasaulyje su dujų tiekimu ir jų rinkomis.
Dabar, kalbant apie tai, kaip ruošiamės padėti, matome, kad pagalbos priemonės taip pat jau paruoštos. Turime Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos administruojamą pagalbos priemonę. Kartu su savivaldybėmis dirbame tam, kad padėtume labiausiai pažeidžiamiems vartotojams, kai kalbame apie šildymą. Būtent šildymo kontekste galima kreiptis ir pasinaudoti skaičiuokle per savivaldybes arba tiesiogiai. Tai leidžia kriterijus atitinkantiems vartotojams kompensuoti tą dalį, kuri viršija 10 procentų pajamų. Tai tikslinė paramos priemonė, kuri jau paruošta ir padės tiems, kam pagalbos labiausiai reikės.
– O kokie tada yra tie pagalbos kriterijai?
– Kriterijai susiję su pajamų dydžiu, turto dydžiu, turto verte ir kitais aspektais. Kadangi tai ganėtinai sudėtingas kriterijų sąrašas, raginčiau kiekvieną iš tikrųjų pasižiūrėti svetainėje esančią skaičiuoklę ir nesudėtingai įsivertinti savo galimybes pasinaudoti šia paramos priemone. Suma tikrai reikšminga – tikėtina, kad per šį šildymo laikotarpį bus panaudota daugiau negu 100 milijonų eurų, kad būtų galima padėti 170 ir daugiau tūkstančių vartotojų.
– Taip pat matome, kad statome daug saulės ir vėjo elektrinių. Vyksta tokia elektros revoliucija, bet kada pamatysime jos finansinį poveikį arba būtent elektros kainų sumažėjimą?
– Labai svarbu suprasti, kokią apčiuopiamą įtaką ir naudą jau dabar sukuria mūsų vietinė, ypač atsinaujinančių išteklių, generacija. Jau minėjau anksčiau, bet pakartosiu: vien šiemet mes beveik 700 milijonų eurų mažiau išleidome pirkdami elektros energiją iš kitų rinkų, nes ją patys pasigaminome čia, ir tai leido sutaupyti apie 300 milijonų eurų per mažesnes elektros sąskaitas. Tai yra apčiuopiama nauda, kurią kiekvienas iš mūsų jau pajautėme.
Su kiekviena nauja vietinės generacijos plėtra matome: kuo daugiau mūsų poreikio padengia vietinė ir atsinaujinančių išteklių generacija, tuo labiau mažėja galutinė kaina. Lietuva jau yra labai gerame kelyje 2028 metais tapti elektros eksportuotoja, o 2030 metais – visiškai patenkinti savo poreikį iš atsinaujinančių išteklių. Tai yra tam tikras lūžio taškas, link kurio mes artėjame, kai kainos ir toliau judės mažėjimo kryptimi. Tačiau suprantame, kad kiekvienas gyvename šia diena ir susiduriame su sąskaitomis, kurios ateina mėnesio pabaigoje. Dėl to turime padėti tiems, kam to labiausiai reikia.
Jau šiemet reikšmingai praplėtėme žmonių, galinčių pasinaudoti pažeidžiamų vartotojų specialiu tarifu visuomeniniame tiekime, sąrašą. Šis tarifas numato 4 centais mažesnę kainą ir tokiu būdu padeda prisitaikyti prie kitų metų pirmąjį pusmetį prognozuojamo kainų šuolio. Praktiškai reikia suprasti, kad tas 20 kelių procentų visuomeninio tarifo augimas jis yra apie 5 eurus vidutinėje elektros sąskaitoje.
– Žiūrint į ateitį, atsinaujinančių šaltinių vis daugėja, daugiau elektros pasigaminame patys. Tai ar galima sakyti, kad kitais metais ta elektra jau bus pigesnė negu šiemet?
– Nuosekliai įgyvendindami strategiją, kurioje esame, judame tuo keliu, kuriuo vis labiau spaudžiame elektros kainą žmogui, vartotojui ir verslui patrauklesnės pusės link. Tai yra užprogramuota mūsų strategijoje, ir mes kryptingai judame jos link. Tačiau, be abejo, reikia nepamiršti, kaip formuojama galutinė kaina. Labiausiai ją iškelia būtent tas, kas pasiūlo galutinę kainą, o tai dažniausiai būna dujų gamintojai, dujomis gaminamos elektros gamintojai. O šiandien, kaip puikiai žinome, dujų kainos yra aukštumose. Dėl to, kuo daugiau galime pasiūlyti pigesnės vietinės generacijos, tuo mažiau elektros kaina kyla į viršų, nes vis mažiau turime kliautis galutiniais elektros gamybos iš dujų kainos pasiūlymais.
– O ar yra kažkoks planas, ką daryti, kai nėra pakankamai gamybos, kai nėra saulės arba vėjo? Nes, kaip žinome, žiemą mūsų vidinė gamyba labai sumažėja. Tai ar yra kažkoks planas ją padidinti šaltuoju laikotarpiu?
– Tai iš tikrųjų yra vienas iš didžiųjų mūsų iššūkių, kuriuos norime išspręsti. Šiandien, jeigu pasižiūrėtume, vertės disbalansas tarp elektros importo ir eksporto yra 50 kartų. Mes eksportuojame 50 kartų mažesnės vertės elektros, o importuojame 50 kartų didesnės vertės elektros. Tai yra didelis disbalansas, todėl šiandien turime kelis strateginius uždavinius: efektyviau balansuoti, plėsti baterijas ir kaupiklius. Tai galime padaryti kiekvienas, kurie esame gaminantys vartotojai, šalia savo saulės kolektoriaus turėdami ir bateriją. Lygiai taip pat matome didžiųjų baterijų parkų plėtrą, kuri jau viršija mūsų iškeltus strateginius tikslus, ir tikimės, kad artėsime net prie 2 gigavatų (GW). Ką tik šventėme pirmąjį gigavatą.
Visa tai padeda užtikrinti balansavimą artimiausios paros ar kelių laikotarpiu. Tačiau ilgalaikis subalansavimas vis dar yra didžiulis iššūkis, kurį bandome spręsti per strategines jungtis. Šiek tiek užsiminėme apie jungtį „Harmony Link“, dėl kurios terminų esame sutarę su Lenkija. Šiuo metu kaip tik formuojame ir teikiame bendrą paraišką dėl jungties su Vokietija pripažinimo strateginės svarbos projektu Europos Sąjungos lygiu. Plečiame esamas jungtis, ir visa tai padeda labiau subalansuoti mūsų tiekimą tuo metu, kai neturime galimybės užsitikrinti vietinės gamybos.