Tragedija Krokuvoje. Tokio pobūdžio ne pirma ir ne paskutinė pasaulyje, bet kadangi šalyje, kur anksčiau tokių dalykų lyg ir nebūta (arba neskelbta), ir dar politinių konfrontacijų atmosferoje, rezonansas kitoks nei, pavyzdžiui, psichikos ligonio siautėjimai kurioje nors JAV mokykloje.

Savaime suprantama, žudynės aplipo versijomis. Jos tradicinės – ligonis ar ne, motyvai, kuo domėjosi (naujausiais duomenimis – 2011 m. Norvegijoje 77 žmones paklojusiu A. B. Breiviku), Lenkijos teisingumo ministro žodžiais, „labai stipri dešiniojo ekstremizmo versija“. Rusija „užtiko“ Ukrainos pėdsaką. Pasirodė pranešimų ir apie Rusijos „leteną“.

Naują dalyką reakcijų kakofonijoje iškėlė žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė. Tai – socialiniai tinklai ir informacijos skleidžiama agresyvi aplinka.

Manau, kad tyrimai šia kryptimi būtų reikšmingas žingsnis aiškinantis, kaip tokie nusikaltimai įvyksta.

[[ge:lrytas:lrytas:44842531]]

Šiaip jau tiesiogine prasme iš proto išėjusių žmonių, kurie išoriškai tokie neatrodo, neįmanoma nei užtikti, nei prevenciškai sustabdyti. O štai pasinaudoti tokiais žmonėmis ir organizuoti jų rankomis teroristinį išpuolį ne tik įmanoma, bet tai ir daroma.

Domėjausi, kaip atsiranda teroristai savižudžiai. Paviršutiniškai žvelgiant, atrodo, viskas paprasta. Apkabinėja asmenį sprogmenimis ir pasiunčia į ne tik savo mirtį.

Realybėje kur kas sudėtingiau. Sukurta solidi metodika, kaip kandidatą surasti ir paruošti. Tai savotiškas aukštasis terorizmo mokslas. Didelę reikšmę turi gausėjančios įvairiausio plauko homofobinės organizacijos.

Europiečiai jungdavosi į „al-Qaeda“ ar panašias gretas dėl artimos apokaliptinės pasaulėžiūros.

[[ge:lrytas:lrytas:44907730]][[ge:lrytas:lrytas:44902971]][[ge:lrytas:lrytas:44898451]]

Beje, internete ji buvo plačiai skelbiama. Kaip ir filmuojamos priešų bausmės.

Kadaise teko dalyvauti diskusijoje, ar dygstančios tokios organizacijos gali kelti pavojų Lietuvos žmonėms. Buvo linkstama vertinti, kad tai tik žaidimai ir realios grėsmės nėra.

Bet žaidimai pavirsta anarchistiniais agresyviais susibūrimais, kurių terpėje ir atsiranda pavieniai teroristai. Pasaulyje tai vis dažnėjantis reiškinys. Iš anksto susekti neįmanoma.

Šiuo metu klausiama, ar tai, kas atsitiko Krokuvoje, gali įvykti ir Lietuvoje? Atsakyčiau – gali. Per Europą riedanti agresyvumo banga liejasi plačiai.

Tikrasis agresijos lopšys yra karas. Penktus metus besitęsianti agresija Ukrainoje turi įtakos dideliam Europos regionui. Vis labiau karinamas valstybių gyvenimas, net ir buitiniu lygiu, karinamas ir mąstymas.

Tai, kas vyksta Paryžiaus gatvėse ir plinta po kitas valstybes, argi tai ne karas? Kol kas tik policijos lazdos, ašarinės dujos, vanduo, o demonstrantų rankose po ranka pakliuvę daiktai, plytos, akmenys. Išdaužyti parduotuvių langai, vagystės, plėšikavimai. Karingose pozose viena prieš kitą stovi politinės partijos. Kariauja žodžiais.

Europa ruošiasi dideliam karui po ketverių metų. Ruošiamasi ne teoriškai, o fiziškai ir psichologiškai.

Karą Ukrainoje reikia nutraukti. Jo tąsa lems liūdnas pasekmes ne tik fronte, bet ir tiesiogiai kare nedalyvaujančiose visuomenėse. Lengva pasakyti – nutraukti. Bet kaip tai padaryti?

Jau dvejus metus vyksta „taikos“ derybos tarp Rusijos ir Ukrainos dalyvaujant tuzinui kitų valstybių, o rezultatas – žudynės vis naujesnėmis karinėmis technologijomis ne tik fronte.

Prie derybų stalo sėdinčios pusės kiekviena kloja savo karo pabaigos sąlygų paketą.

Po pokalbių už uždarų durų pranešama apie pažangą, bet visada paminimas vienas „bet“ (vis atviriau pasakoma, kad tai – teritorijos). Ir vėl iš naujo.

Po devynių mėnesių pertraukos (per tą laiką – po pusantro tūkstančio kasdien žuvusiųjų fronte, sugriautos iš abiejų kariaujančių pusių gamyklos ir humanitarine katastrofa gresianti bombarduojama civilinė infrastruktūra) Abu Dabyje surengtos derybos tarp Rusijos ir Ukrainos, tarpininkaujant JAV.

Nauja plačiai reklamuojamo susitikimo su atnaujintomis derybinėmis komandomis tema – Europos saugumo architektūra. Po pirmos dienos svarstymų vėl tas pats žodis – pažanga.

Kuo visa tai baigsis – nežinia. Po kurio laiko bus įvardytas kitas susitikimo miestas ir nepatikslintas laikas, per kurį Rusija planuoja sunaikinti tiltus Kijeve, pribaigti energetinę struktūrą ir sudaužyti lokomotyvus geležinkelyje.

Savo ruožtu Ukraina tęs Rusijos naftos perdirbimo įmonių atakas.

Naujas Abu Dabio susitikimo niuansas – JAV valstybės sekretoriaus M.Rubio pasakymas, kad ir Europos atstovai turėtų sėdėti prie derybų stalo.

Planuojant išvyką į Abu Dabį net kalbos apie tai nebuvo. Tai viena pirmųjų vidurio kadencijos rinkimų JAV rezultatų pasekmių.

Nėra valandos, per kurią neišgirstum, ką po triuškinančio respublikonų pralaimėjimo rinkimuose į Kongresą ir Senatą D.Trumpas darys.

Iš pastarojo reakcijos fragmentų atrodo, kad ir jam pačiam dar neaišku, kaip likusius dvejus metus iki prezidento rinkimų elgtis.

Ar tai yra signalas neeiliniam JAV vadovui, kad jo šūkis „America first“, dar vadinamas D.Trumpo imperiniu užmoju, dabartinei JAV visuomenei nepriimtinas? Ir apie pergalę po dvejų metų jis gali net nesvajoti.

D.Trumpas – kovotojas, bet dar yra partinė aplinka. Respublikonas jau inicijavo partijos kolegos gynybos sekretoriaus apkaltą. Rimtas galvosūkis D.Trumpui.

Manau, kad vieną akciją JAV prezidentas vis dėlto tęs – sieks užbaigti, kaip jis pats sako, žudynes Ukrainoje. Ir kartu įrodyti, kad karas su Iranu nebuvo klaida.

Mečys Laurinkus. Krokuvos tragedija įmanoma ir Lietuvoje