Apie tai portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Už karo antraščių – naujos Ukrainos kūrimas: ką jau daro Lietuva?“ kalbėjo R. Leitanaitė, VILNIUS TECH mokslininkė, Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros docentė dr. Skirmantė Mozūriūnaitė, Inovacijų agentūros direktorė Monika Paulė ir Ekonomikos ir inovacijų ministerijos vyriausiasis patarėjas Raimondas Martinavičius. Diskusiją moderavo Milda Matulaitytė-Feldhausen.
Grįžti turi būti dėl ko
Ar Ukrainos atkūrimas gali būti sėkmingas, jeigu į šalį sugrįš per mažai žmonių? Tokį klausimą M. Matulaitytė-Feldhausen iškėlė remdamasi savo pokalbiais su Ukrainos kariais.
Už karo antraščių – naujos Ukrainos kūrimas: ką jau daro Lietuva?
Moderatorė pasakojo per penkerius metus sutikusi tūkstančius karių ir ne kartą iš jų girdėjusi, kad pasibaigus karui jie norėtų išvykti iš Ukrainos. Iš pradžių tokius žodžius ji laikė nuovargio ir nusivylimo išraiška, tačiau, pasak jos, ši nuostata ilgainiui tik stiprėjo.
R. Martinavičius Ukrainos laukiančius pokyčius palygino su Lietuvos virsmu po nepriklausomybės atkūrimo. Dalis žmonių išvyko į užsienį, kiti liko ir dalyvavo kuriant besikeičiančią valstybę. Pats pasirinkęs likti Lietuvoje, R. Martinavičius pasakojo tuo metu tikėjęs šalies ateitimi ir matęs galimybę prie jos prisidėti.
Ukrainos atkūrimas, jo manymu, taip pat gali tapti naujaisiais devyniasdešimtaisiais. Tačiau žmonėms neužteks vien priminti pareigą sugrįžti – reikia sudaryti sąlygas, kad jie galėtų dalyvauti kurdami naują valstybę.
„Mūsų, kaip Lietuvos ir visų kitų Europos šalių, pareiga yra sukurti sąlygas ir padėti atstatyti naują, geresnę Ukrainą“, – sakė R. Martinavičius.
Susiję straipsniai
Ne kurti nuo balto lapo
R. Leitanaitė atkreipė dėmesį, kad atkuriant Ukrainą dažnai remiamasi principu „Build Back Better“ – siekiu atkurti geriau, nei buvo. Tai reiškia ne mechaniškai atstatyti iki karo stovėjusius objektus, bet kartu taisyti ankstesnes planavimo klaidas.
Vis dėlto, pasak architektės, negalima Ukrainos vertinti kaip balto popieriaus lapo, kuriame užsienio ekspertai galėtų laisvai braižyti visiškai naujus miestus. Skirtingi šalies regionai turi savitą istoriją, kultūrinę atmintį ir tapatybę, todėl atkūrimo sprendimai turi būti derinami su pačiais ukrainiečiais.
„Ne mes esame tie, kurie turi atkurti Ukrainą. Ukrainiečiai turi nuspręsti, kaip ji turi būti atkurta, o mes jiems galime tik padėti“, – pabrėžė R. Leitanaitė.
Verslas reikalingas, kad atsirastų galimybių
M. Paulė atkreipė dėmesį, kad kalbos apie ekonomines galimybes Ukrainoje neturėtų būti iškart laikomos siekiu pasipelnyti iš kitos valstybės tragedijos. Jos teigimu, žmonės negrįš vien dėl pastatytų namų – jiems taip pat reikės darbo ir galimybės įgyvendinti savo sumanymus.
„Žmonės eina paskui galimybes“, – pabrėžė Inovacijų agentūros direktorė.
Pasak jos, Lietuvos įmonės gali dalytis per tris nepriklausomybės dešimtmečius sukaupta patirtimi. Bendri projektai taip pat stiprintų Lietuvos ir Ukrainos partnerystę.
M. Paulė ragino inovacijų nesuprasti kaip reikalavimo kiekvieną atkuriamą objektą paversti technologiniu eksperimentu. Svarbiausia pasinaudoti galimybe iš karto kurti šiuolaikiškiau ir efektyviau.
Žmogui, neturinčiam namų, darbo ar veikiančios infrastruktūros, pats žodis „inovacija“ nieko neišsprendžia. Nauji sprendimai turi padėti jam pradėti veiklą, bendradarbiauti su kitais arba spręsti konkrečias socialines problemas.
Laukti, kol baigsis karas, negalima
Dr. S. Mozūriūnaitė pabrėžė, kad laikas yra vienas svarbiausių atkūrimo veiksnių. Kol rengiamos strategijos ir planai, atsiradusią tuštumą gali užpildyti sprendimai, naudingi ne žmonėms, kurie gyvens atkurtose vietovėse.
Tokią riziką mokslininkė įžvelgė nagrinėdama JAV, Europos ir po Bosnijos ir Hercegovinos karo vykusius atkūrimo procesus. Todėl, jos manymu, Ukrainai jau dabar reikia rengti planavimo strategijas ir numatyti, kaip jos bus įgyvendinamos teisės aktuose.
Svarbu iš anksto spręsti nuosavybės atkūrimo, kultūros paveldo apsaugos, korupcijos ir urbicido klausimus. Urbicidu vadinamas miesto, jo infrastruktūros ir tapatybės naikinimas.

G.Bitvinsko nuotr.
Pasak S. Mozūriūnaitės, praradę istorinę aplinką žmonės gali nebeturėti vietos, su kuria save tapatintų. Todėl sprendžiant, ką atkurti, svarbu išsaugoti ryšį tarp žmogaus ir jo miesto.
Lietuva sprendžia dabartinius poreikius
Auditorijoje nuskambėjus klausimui, ar apie Ukrainos atkūrimą nekalbama per anksti, R. Martinavičius atskyrė dabartinę pagalbą nuo būsimų didelio masto darbų.
Pasak jo, 2022 metais Lietuva ėmėsi Ukrainos mokyklų ir kitų objektų atnaujinimo, tačiau dalis jų vėliau vėl buvo sugriauti. Dabar daugiau dėmesio skiriama tam, ko Ukrainai reikia tebesitęsiant karui – slėptuvių statybai, ypač mokyklose, ir energetikos įrangos perdavimui.
R. Martinavičius taip pat minėjo programos „Kurk Lietuvai“ patirties perdavimą. Ja siekiama padėti kurti sąlygas, kad užsienyje gyvenantys ukrainiečiai norėtų grįžti ir prisidėti prie savo valstybės institucijų veiklos.
Lietuvos verslas tuo metu ruošiasi būsimiems atkūrimo projektams. Tiesa, 2022-ųjų pabaigoje ir 2023-iųjų pradžioje į šiai temai skirtus renginius rinkdavosi šimtai įmonių, tačiau karui užsitęsus pradinis entuziazmas sumažėjo.
Valstybė, pasak R. Martinavičiaus, rengė verslo finansavimo, paskolų ir draudimo priemones, taip pat įsitraukė į tarptautinius finansavimo mechanizmus. Pašnekovas situaciją palygino su laukimu prie starto linijos: dalyviai renkasi, tačiau starto signalas dar neduotas.

G.Bitvinsko nuotr.
Dr. S. Mozūriūnaitė priminė, kad atkūrimo procesas bet kuriuo atveju bus ilgas. Jos nagrinėtais atvejais mažiausias laikotarpis, kurio reikėjo teritorijoms išvalyti nuo minų, griuvėsių ir kitų karo liekanų, siekė dešimt metų. Planavimo ir statybos darbai gali trukti dar ilgiau.
Ukrainos patirtis keičia ir Lietuvą
R. Leitanaitė atkreipė dėmesį, kad kalbant apie Ukrainos atkūrimą Lietuvai reikia galvoti ir apie savo pačios pasirengimą. Žmonės jau domisi, kaip elgtis kilus pavojui, tačiau, jos vertinimu, visuomenė dar retai svarsto, kaip po galimos nelaimės būtų atkuriami Lietuvos miestai ir saugomas kultūros paveldas.
M. Paulė teigė, jog Lietuvos verslai, bendradarbiaudami su Ukraina, kuria sprendimus, kurių gali prireikti ir Lietuvai. Dalį veiklos į mūsų šalį perkeliančios Ukrainos įmonės taip pat atsiveža savo patirtį.
Sprendimų išbandymas realiomis sąlygomis ir Ukrainai skirtų technologijų kūrimas suteikia Lietuvos įmonėms kompetencijų, kurias prireikus būtų galima panaudoti savo šalyje.
Kalbėti apie atkūrimą dar nepasibaigus karui, anot M. Paulės, reiškia ir parodyti tikėjimą Ukrainos ateitimi: „Tą minutę, kai nustosime kalbėti apie Ukrainos atkūrimą, reikš, kad nebesitikime, jog tas atkūrimas bus“.
Miestas turi gebėti keistis
Paklausta, ar įmanoma planuoti kelis dešimtmečius į priekį, dr. S. Mozūriūnaitė siūlė nesistengti nuspėti kiekvienos būsimos technologijos. Svarbiau iš anksto numatyti, kad miestų infrastruktūra turėtų rezervą, o jų sistemos galėtų prisitaikyti prie kintančių aplinkybių.
„Miestas nėra baigtinė sistema. Jis visą laiką vystosi ir keičiasi“, – teigė mokslininkė.
Jos manymu, miestams reikia slėptuvių ir gerai aprūpintos infrastruktūros, kuri veiktų sutrikus įprastoms sąlygoms. Ilgalaikio planavimo tikslas neturėtų būti nekintantis futuristinio miesto vaizdas – reikia sudaryti sąlygas miestui veikti ir keistis.
R. Martinavičius ragino kartu matyti tai, ką galima padaryti artimiausiu metu. 2025-ųjų duomenimis, Lietuvoje buvo vykdoma 12 Ukrainos investicinių projektų, kurių bendra vertė viršijo 250 mln. eurų.
Jis taip pat išskyrė Ukrainos gebėjimą karo sąlygomis sparčiai reaguoti į grėsmes, decentralizuotai kurti gynybos technologijas, išlaikyti skaitmenines paslaugas ir stiprinti kibernetinį saugumą.
„Jie iš mūsų gali kažko išmokti, bet mes iš jų taip pat mokomės“, – sakė R. Martinavičius.
Ką atkurti, kai sunaikintas visas miesto audinys?
Paklausta apie visiškai sunaikintus rajonus ir miestelius, R. Leitanaitė išskyrė tris pagrindinius miestų atkūrimo dėmenis.
Pirmasis – atmintis. Reikia nuspręsti, kokius kultūros paveldo objektus ir bendruomenei svarbias vietas būtina išsaugoti. Tai gali būti ne tik kelių šimtmečių senumo pastatai, bet ir sovietmečio turgus, kiemas ar mokyklos teritorija, svarbi konkrečiai bendruomenei.
Antrasis dėmuo – miesto veikimas. Ukrainoje, kaip ir Lietuvoje, yra sovietmečiu suplanuotų daugiabučių rajonų, kuriuose trūksta viešųjų funkcijų ir bendruomeninių erdvių, o vaikų žaidimų aikštelės virto automobilių stovėjimo vietomis. Atkuriant miestus atsiranda galimybė šias problemas spręsti.
Trečiasis klausimas – kokiai visuomenei miestas bus kuriamas. Ji nebebus tokia pati kaip iki 2022 metų. Į visuomenę turės sugrįžti veteranai, o miestai turės būti pritaikyti pasikeitusiems žmonių poreikiams.
„Galbūt kai kur išvis nieko nebereikės atkurti, nes nebus žmogaus“, – sakė R. Leitanaitė.
Sprendimų negali priimti viena pusė
Baigdama diskusiją M. Matulaitytė-Feldhausen klausė, kas galiausiai spręs, kaip atrodys atkuriami Ukrainos miestai: vietos žmonės, šalies valdžia, tarptautiniai finansuotojai ar užsienio ekspertai.
Dr. S. Mozūriūnaitė pripažino, kad finansavimą skiriančios organizacijos nustato savo taisykles. Todėl svarbu iš anksto sutarti dėl aiškių projektų rodiklių, kad būtų galima matyti ne darbų imitavimą, o tikrą rezultatą.
Mokslininkė rėmėsi Sarajevo ir kitų Bosnijos ir Hercegovinos miestų patirtimi. Pasak jos, atkūrimas negali remtis vieno žmogaus vizija – sprendimai turi būti derinami ir su žmonėmis, kurie tuose miestuose gyvens.
M. Paulė teigė, kad vaidmenį turės visos pusės. Finansuotojai nustatys pinigų naudojimo ir atsiskaitymo sąlygas, o tarptautiniai ekspertai galėtų padėti užtikrinti dialogą tarp Ukrainos valdžios ir visuomenės.
R. Leitanaitė panašų tarpininko vaidmenį mato ir Lietuvai: „Mes, kaip užsienio ekspertai ir partneriai, galime būti tie klijai, kurie padeda skirtingiems Ukrainos sektoriams susišnekėti“.





