Pokalbis vyko portalo Lrytas organizuojamos konferencijos „Saugumo kodas“ diskusijoje „Naujoji karo forma: kaip atpažinti ir atremti hibridines atakas?“. R.Juknevičienę, Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovą Rytį Martikonį, Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) vado pavaduotoją, atliekantį tarnybos vado funkcijas Donatą Škarnulį ir bendrovės „Repsense“ bendraįkūrėją Liudviką Andriulį kalbino moderatorius Dovydas Pancerovas.
Riba tarp hibridinio ir kinetinio karo nyksta
Diskusiją pradėjęs D.Pancerovas dalyvių paprašė įvertinti dabartinę Lietuvos ir Europos saugumo padėtį.
„Mes esame kare“: kaip Kremlius per 4 mėnesius iškasė 12 slaptų tunelių per sieną ir taikosi į mūsų energetiką
R.Juknevičienė pabrėžė, kad pirmoji atsparumo sąlyga – vienodai suprasti ir įvardyti grėsmę. Europarlamentarė buvo pagrindinė Europos Parlamento Saugumo ir gynybos komiteto pranešimo apie hibridines grėsmes rengėja. Pagal profesiją gydytoja esanti R.Juknevičienė situaciją palygino su ligos diagnoze: tik teisingai ją nustačius galima parinkti tinkamas gydymo priemones.
L.Andriulis tą pačią padėtį vertino iš informacinės erdvės perspektyvos. Pasak jo, prieš karinius ar politinius veiksmus paprastai pradedamos informacinio lauko parengimo operacijos: silpninama visuomenės valia, skatinami susiskaldymai ir didinamas neapibrėžtumas.
Bendrovės „Repsense“ tyrimai rodo, kad tokia informacinė kova Europoje jau vyksta. Ji nebūtinai rengia dirvą tiesioginiam kariniam smūgiui – informacinėmis operacijomis galima siekti politinių tikslų, pavyzdžiui, silpninti politinę valią, skatinti susiskaldymą, didinti nenuspėjamumą ar paveikti rinkimus.
L.Andriulio teigimu, priešiškų informacinių operacijų dėmesys Baltijos šalims kai kuriais laikotarpiais mažėjo, o Vokietijai ir Prancūzijai augo. Tai rodo, kad ištekliai nukreipiami ten, kur politinis rezultatas gali turėti didžiausią poveikį visai Europai.
Susiję straipsniai
Spaudimas pasienyje didėja
D.Škarnulis patvirtino, kad spaudimas Lietuvos pasienyje didėja. Jo teigimu, už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos turi gebėti atpažinti grėsmės indikatorius, tinkamai juos įvertinti ir sudėti į vieną paveikslą.
Kaip konkretų pavyzdį jis pateikė iš Baltarusijos pusės kastus požeminius tunelius. Nuo balandžio iki rugpjūčio pradžios VSAT nustatė 12 tokių kasimo atvejų – vidutiniškai po tris per mėnesį.
D.Škarnulis pabrėžė, kad Lietuvos naudojamos technologijos leidžia kasimo darbus aptikti dar tuneliui nepasiekus šalies teritorijos. Todėl pasieniečiai gali sustabdyti kasimą nelaukdami, kol tunelis pasieks Lietuvą. Anot jo, Baltarusijos pareigūnai tokius atvejus neigia net pateikus nuotraukas.
D.Pancerovo paklaustas, ar tuneliai turėtų būti vertinami kaip nusikaltimas, neteisėtos migracijos priemonė ar hibridinė provokacija, D.Škarnulis atsakė, kad juose susipina visi šie elementai. Jis pabrėžė, kad per platų pasienio ruožą kartojami tokie atvejai didina spaudimą ir kuria nesaugumo jausmą.
Taisyklės atsiranda po incidento
R.Martikonis atkreipė dėmesį, kad demokratinės valstybės dažnai yra priverstos vytis tikrovę. Pirmiausia atsiranda naujas veikimo būdas – tuneliai, instrumentalizuota migracija ar kitokia provokacija – ir tik tada institucijos mėgina jį apibrėžti bei įtraukti į teisines taisykles.
Priešiškas veikėjas šia padėtimi naudojasi, nes pats nesilaiko demokratinei valstybei privalomų taisyklių. Lietuvos ir Europos institucijos tuo metu turi ne tik atsakyti į ataką, bet ir pasirūpinti, kad jų veiksmai turėtų teisinį pagrindą.
Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas ragino atskirti vietinį ir bendrą europinį veikimą. Jeigu tunelis kasamas prie Lietuvos sienos, pareigūnai negali laukti, kol Europos Sąjunga priims visoms šalims bendras taisykles – jie turi veikti čia ir dabar.
Tačiau viena valstybė negali visko padaryti pati, ypač kai kalbama apie visą Europos Sąjungos išorės sienos perimetrą. Todėl vietos patirtis turi virsti bendrais europiniais sprendimais.
R.Martikonis pripažino, kad Europos Sąjunga reaguoja lėčiau, negu norėtų Lietuva. Vienodai įvertinti grėsmes Portugalijoje, Kipre, Suomijoje ir Baltijos valstybėse nėra paprasta. Vis dėlto šis lėtumas nereiškia, kad Lietuva gali visą atsakomybę perduoti Briuseliui.
R.Martikonis atkreipė dėmesį ir į struktūrinę nelygybę: priešiškas veikėjas operacijas koordinuoja centralizuotai ir neturi tokios interesų įvairovės kaip Europa, kuriai tenka derinti skirtingų valstybių pozicijas.
Atsakomybės negalima perkelti vien Briuseliui
R.Juknevičienė ragino atsisakyti naratyvo apie nieko nedarančią Europą. Jos teigimu, Europos Sąjunga nėra vien Briuselyje veikiančios institucijos – ją sudaro pačios valstybės narės, tarp jų ir Lietuva.
„Mes esame Europos Sąjunga“, – pabrėžė europarlamentarė.
Saugumas ir gynyba pagal ES sutartis pirmiausia yra valstybių narių kompetencija. Todėl Europos Sąjunga negali padaryti to, ko nesiima pačios šalys.
R.Juknevičienės vertinimu, Jungtinių Valstijų vaidmeniui Europoje keičiantis, Senojo žemyno šalims teks prisiimti daugiau atsakomybės. Ji minėjo Europos Komisijos pirmininkės siūlymą sukurti NATO sutarties 4-ajame straipsnyje numatytomis konsultacijomis paremtą ES mechanizmą, kuris padėtų valstybėms narėms koordinuoti atsaką į hibridines grėsmes.
Europarlamentarė kritikavo pasyvų laukimą, kol sprendimus pasiūlys kas nors kitas. Jos manymu, Lietuva turėtų aktyviai dalyvauti šiose diskusijose, telkti panašiai mąstančias valstybes ir siūlyti sprendimus.
Informacinė infrastruktūra parengiama iš anksto
L.Andriulis paaiškino, kad šiuolaikinė dezinformacija nebėra tik viena melaginga žinutė, kurią paskleidžia lengvai atpažįstamas Kremliaus šalininkas. Informacinėms operacijoms iš anksto kuriama sklaidos infrastruktūra: paskyros, grupės, kanalai ir jų tarpusavio ryšiai. Atsiradus tinkamai temai ši sistema gali būti greitai aktyvuota.
Europos institucijos tokioms koordinuotoms užsienio operacijoms apibūdinti vartoja FIMI sąvoką – tai užsienio vykdomas manipuliavimas informacija ir kišimasis.
„Repsense“ tyrimas parodė, kad Lietuvoje tokia sklaidos infrastruktūra veikia rusiškoje ir lietuviškoje „Telegram“ erdvėje, „Facebook“ grupėse bei kituose kanaluose.
Įmonės stebėjimuose daugiausia priešiško dėmesio sulaukė energetikos jungtys. Po jų rikiavosi oro uostai, pasienis ir balionų incidentai. Šiuos objektus sieja galimybė kurti Lietuvos izoliacijos įspūdį. Nebūtina įrodinėti, kad infrastruktūra jau sunaikinta – gali pakakti nuolat kartoti, kad valstybė nesugebės jos apsaugoti.
Tokios kampanijos gali silpninti norą investuoti Lietuvoje, didinti skolinimosi kainą, mažinti pasitikėjimą NATO ar kelti paniką finansų sistemoje. Pasak L.Andriulio, informacinė ataka gali paveikti kritinę infrastruktūrą net jos fiziškai nepažeidus – pakanka, kad žmonės nustotų ja pasitikėti.
Kapčiamiestis: kada kritika virsta operacijos dalimi?
D.Pancerovas L.Andriulio paklausė, kaip išsaugoti visuomenės teisę kritikuoti valstybę ir kartu neleisti priešiškiems veikėjams šio nepasitenkinimo išnaudoti.
„Repsense“ bendraįkūrėjo teigimu, reikėtų vertinti ne vien tai, kas sakoma, bet ir tai, kas bei kokiu būdu žinią platina.
Kapčiamiesčio poligono klausimas tapo ryškiu pavyzdžiu. Vietos gyventojai pagrįstai klausė, ar už paimamą žemę bus tinkamai atlyginta ir ar poligonas iš tiesų reikalingas. Į šiuos klausimus reikėjo atsakyti, nes pats nepasitenkinimas dar nėra propaganda.
„Kritikuoti valstybę, be jokios abejonės, reikia“, – sakė L.Andriulis. Tačiau, jo teigimu, nuo kritikos reikia skirti organizuotą turinio sklaidą, kuria imituojama spontaniška žmonių nuomonė. Jis pasakojo apie iš anksto sukurtas ar perimtas socialinių tinklų grupes, pakeistus jų pavadinimus ir vienodą turinį, vienu metu paskelbtą 28 grupėse.
Nacionalinio krizių valdymo centro duomenimis, su Kapčiamiesčio tema buvo siejamas maždaug tūkstančio botų tinklas.
Panašiai gali būti išnaudojamos ir tikros valstybės klaidos. Jeigu žmogus po audros kelias savaites gyveno be elektros, jo pyktis yra pagrįstas. Tačiau kai tema koordinuotai perimama ir naudojama įrodinėjant, kad visa valstybė nepajėgi veikti, jos tikslas jau tampa kitoks.
Pagrindinis taikinys – pasitikėjimas valstybe
L.Andriulio teigimu, svarbiausias priešiškos informacinės kampanijos naratyvas yra nepasitikėjimas valstybe. Atskiromis temomis gali tapti balionai, migrantai, suskystintųjų gamtinių dujų terminalas, elektros tinklai ar sinchronizacija su kontinentine Europa. Tačiau visos šios temos vedamos į tą pačią išvadą: Lietuva esą nesugebės susitvarkyti ir apsiginti.
Baltijos šalyse informacinės operacijos veikia subtiliau nei Moldovoje, Armėnijoje ar kai kuriose Balkanų valstybėse, kur gali būti atvirai remiami prorusiški kandidatai.
Lietuvoje dažniau mėginama pakirsti valią gintis, silpninti pasitikėjimą NATO, įvaryti pleištą tarp Europos ir Jungtinių Valstijų bei kurti įspūdį, kad Lietuvos pasirengimas gynybai tėra imitacija.
R.Juknevičienė informacinį poveikį palygino su dronais, nukreiptais ne į infrastruktūrą, o į žmonių mąstymą. Fiziniams dronams valstybė ieško aptikimo ir neutralizavimo priemonių, tačiau vietine kalba kalbantys informaciniai tarpininkai, surenkantys tūkstančius peržiūrų, neretai lieka nuošalyje.
Jos vertinimu, ypač paveiki tema yra migracija. Neteisėtos ir darbo migracijos klausimus būtina spręsti, tačiau priešiškų operacijų tikslas nėra rasti sprendimą. Siekiama pakelti emocinę įtampą iki tokio lygio, kad žmonių politinius pasirinkimus lemtų ne faktai, o baimė.
Apie savo sėkmes kalbame per mažai
R.Martikonis perspėjo, kad nuolat kalbėdama tik apie priešo botus ir savo pažeidžiamumą valstybė gali pati stiprinti neigiamą įspūdį.
Kaip priešingą pavyzdį jis pateikė Baltijos valstybių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa. Prieš atsijungimą nuo Rusijos valdomos BRELL sistemos buvo skleidžiamos žinutės, kad Baltijos šalys sušals, tinklas neveiks ar ištiks kitokia katastrofa. Sinchronizacijai sėkmingai įvykus, šis rezultatas netrukus pradėtas laikyti savaime suprantamu.
„Kodėl mes nekalbam apie sinchronizacijos sėkmę šiandien, vakar ir kiekvieną dieną?“ – klausė R.Martikonis.
L.Andriulis sutiko, kad strateginė komunikacija turi pasakoti apie pasiekimus. Tačiau, jo teigimu, tai nepanaikina pareigos atsakyti į melagingas žinutes ten, kur jos platinamos. Atsakas rusakalbį Klaipėdos ar Vilniaus rajono gyventoją turi pasiekti jo vartojamuose kanaluose, jam suprantama kalba ir dar prieš gandui išplintant į platesnę visuomenę.
R.Juknevičienė ragino šių dviejų požiūrių nesupriešinti. Visuomenei reikia ir informacijos apie ją puolančius naratyvus, ir aiškaus pasakojimo apie tai, ką Lietuva jau pasiekė. Ji priminė 2021 m. atlaikytą instrumentalizuotos migracijos spaudimą, ėmusį veikti suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, atsijungimą nuo BRELL sistemos ir Lietuvos pastangas įtvirtinti energetinio saugumo temą tarptautinėse organizacijose.
Lietuvos sprendimai tapo pavyzdžiu kitoms šalims
D.Pancerovas D.Škarnulio paklausė, ar visuomenės reakcija į neteisėtą migraciją atitinka realią padėtį pasienyje.
„Kaip pilietis matau, kad ji emociškai eskaluojama“, – atsakė VSAT vado pavaduotojas.
Tai nereiškia, kad migracijos keliamus iššūkius galima ignoruoti. Valstybės institucijos turi prognozuoti galimus scenarijus, imtis prevencinių priemonių ir užkirsti kelią saugumo grėsmėms. Tačiau, D.Škarnulio teigimu, dabartiniams iššūkiams tarnyba yra pasirengusi. VSAT neveikia viena – turi planus, žino, kada pasitelkti kitas institucijas, ir veiksmus koordinuoja su regiono partneriais.
Jis taip pat pabrėžė, kad migracijos valdymas neturėtų reikšti automatinio atsakymo „ne“ kiekvienam užsieniečiui. Reikia sukurti sistemą, leidžiančią priimti pridėtinę vertę kuriančius, Lietuvos tradicijų ir kultūros paisančius žmones.
D.Škarnulis priminė, kad 2021 m. Lietuva pirmoji Europos Sąjungoje susidūrė su didelio masto instrumentalizuotos migracijos ataka iš Baltarusijos. Tuomet priimti Lietuvos sprendimai ir teisinės priemonės vėliau tapo pavyzdžiu Lenkijai, Latvijai, Estijai, Suomijai bei kitoms valstybėms. Mūsų šalies pareigūnai buvo kviečiami dalytis patirtimi su partneriais.
R.Martikonis pridūrė, kad būtent po šios patirties instrumentalizuotos migracijos sąvoka įsitvirtino ES politiniame ir teisiniame žodyne. Jis šią patirtį susiejo ir su ankstesniu Lietuvos vaidmeniu formuojant energetinio saugumo sampratą Europos Sąjungoje. Kai nutrūko naftos tiekimas „Družbos“ vamzdynu, Lietuva Briuselyje aiškino, kad energetika gali būti naudojama kaip politinio spaudimo ir atakos priemonė, nors tuomet ši pozicija sulaukė nedaug supratimo.
Tą pačią mintį kitu pavyzdžiu pratęsė R.Juknevičienė. Kai 2008 m. ji NATO aplinkoje pradėjo kelti energetinio saugumo klausimą, buvo atsakoma, kad energetika tėra ekonomika. Lietuva šios temos neatsisakė. Dabar Vilniuje veikia NATO Energetinio saugumo kompetencijos centras, o energijos tiekimas visuotinai vertinamas ir kaip nacionalinio saugumo klausimas.
Pasak europarlamentarės, tai rodo, kad maža valstybė gali pakeisti didesnės sistemos požiūrį, jeigu nuosekliai telkia partnerius ir nenuleidžia rankų sulaukusi pirmojo neigiamo atsakymo.
Greitis ir veto: kaip suderinti?
Diskusijai pakrypus į Europos Sąjungos sprendimų greitį, R.Juknevičienė teigė, kad vienbalsiškumo principas gali lėtinti sprendimus. Jos nuomone, Lietuva turėtų telkti partnerius ir aktyviau siekti sprendimų priėmimo pokyčių.
R.Martikonis sutiko, kad veto mažina Europos Sąjungos efektyvumą, tačiau priminė atvejus, kai vienbalsiškumo principas buvo gyvybiškai svarbus Lietuvai. Siekdama į ES derybų su Rusija mandatą įrašyti Rusijos padarytos žalos atlyginimo klausimą, Lietuva buvo likusi viena, o šis mechanizmas leido apginti ir su tranzitu susijusius interesus.
Todėl, pasak R.Martikonio, reikia ieškoti pusiausvyros. Vengrijos naudojimasis veto galėjo stabdyti sprendimus dėl derybų su Ukraina, tačiau vienbalsiškumas kartu gali užtikrinti, kad būtų išgirsti gyvybiniai mažos valstybės nacionaliniai interesai.
Trūksta vieno bendrą vaizdą matančio centro
Diskusijos pabaigoje D.Pancerovas L.Andriulio paprašė vieno svarbiausio patarimo Lietuvos institucijoms, kovojančioms su informacinėmis operacijomis.
„Patarimas būtų labai paprastas – bent pradėti stebėti, kas vyksta“, – atsakė „Repsense“ bendraįkūrėjas. Jo vertinimu, atsakomybė Lietuvoje išbarstyta tarp kelių ministerijų ir organizacijų. Dėl to nė viena institucija centralizuotai nemato viso propagandos, dezinformacijos ir koordinuotų paskyrų veikimo paveikslo.
Kaip alternatyvą jis pateikė Lenkijos pavyzdį – ten veikia atskira kovai su dezinformacija ir propaganda skirta organizacija.
Centralizuota stebėsena neturėtų reikšti žmonių nuomonių kontrolės. Jos tikslas būtų atpažinti koordinuotą elgesį, nustatyti, kaip ta pati žinutė juda tarp skirtingų kanalų, ir įvertinti, kas ją dirbtinai sustiprina. Tai leistų atskirti tikro žmogaus kritiką nuo operacijos, per kurią šimtai ar tūkstančiai paskyrų apsimeta savarankiškai veikiančiais piliečiais.
R.Juknevičienė iškėlė ir anonimiškumo internete klausimą. Jos nuomone, anonimiškumui turėtų būti nustatytos aiškios taisyklės ir pagrįstos išimtys, nes dabar jis tampa patogia priedanga botams ir koordinuotoms atakoms.
Europarlamentarės vertinimu, netikros paskyros jau dabar kuria klaidingą masiškumo įspūdį ir daro poveikį demokratiniams sprendimams.
Hibridinę ataką sunku atpažinti todėl, kad kiekvienas jos epizodas atskirai gali atrodyti per mažas rimtam atsakui. Tunelis gali būti palaikytas kontrabandininkų darbu, netikros paskyros žinutė – dar viena pikta nuomonė, o migracijos incidentas – tik pasienio problema.
Grėsmė išryškėja tada, kai šie elementai sudedami į vieną paveikslą. Tam reikia ir fizinius incidentus pastebinčių tarnybų, ir gebėjimo matyti, kaip tikras visuomenės nepasitenkinimas koordinuotai verčiamas nepasitikėjimu visa valstybe.




