Skulptūrinė R.Inčirausko kompozicija „Žali žydų plaukai“ sukurta pagal to paties pavadinimo anykštėno rašytojo Rimanto Povilo Vanago knygą, kurioje aprašoma tragiška žydų lemtis Antrojo pasaulinio karo metais.
Kūrėjai įkvepė vienas kitą
Abu kūrėjai – rašytojas, kraštotyrininkas ir visuomenininkas R. P. Vanagas bei skulptorius R. Inčirauskas tapo Lrytas projekto „Lietuvos saga“ nominantais.
Abu menininkai per Vėlines buvo susitikę Anykščių koplyčioje.
Jie pažįstami nuo vaikystės. Nors didelę gyvenimo dalį R. P. Vanagas praleido Vilniuje, o R.I nčirauskas – Telšiuose, dabar jie susitinka vis dažniau.
„Aš labai džiaugiuosi, kad Romualdas taip suskato puošti Anykščius vis kitais meniškais akcentais. Žaviuosi jo metalo plastika – tik jo dėka supratau, pajutau, kad ir metalas gali žydėti, skristi!“, – portalui Lrytas kalbėjo R. P. Vanagas.
Svarbiausia – vietiniai
Rašytojas, žurnalistas ir kraštotyrininkas R. P. Vanagas projekte „Lietuvos saga“ išrinktas Anykščių krašto dabarties žmogumi.
„Jaučiuosi esąs savas, senbuvis, savo vietoje. Po grįžimo į Anykščius gyvenu čia jau 30 metų. Manyčiau, jog anykštėnai mane neblogai pažįsta, nemažai kas yra skaitę mano knygas apie Anykščius ir anykštėnus, be abejo, kaip ir dera mažam miesteliui, yra girdėję ir apie mano veiklas ar galimas nuodėmes“, – kalbėjo R. P. Vanagas.
Susiję straipsniai
Anykščių senbuviu save vadinančiam rašytojui svarbiausia ne tai, ką apie miestą kalba, rašo svečiai, turistai, reklamos meistrai, švenčių bei renginių dalyviai, o kaip čionykštis žmogus jaučiasi įprastomis dienomis ir naktimis. „Jeigu gerai jaučiasi – tai net ir valdžia gera!“, – juokavo R. P. Vanagas.
Rašydamas pro langą jis mato Šventosios upę, kurią laiko brangiausi Anykščių objektu. „Jaudina mane labiausiai tai, ar pavyks išsaugoti mūsų nuostabiąją gamtą, tradicijas, perduoti jaunajai kartai senųjų kultūrininkų įdirbį, neįgyvendintas svajones? Gaila, bet dažnokai kyla nemenkų abejonių“, – svarstė kelių knygų autorius.
Džiugina jaunieji talentai
Jo nuomone, Anykščiams labiausiai trūksta jaunų žmonių, o ypač – vaikų. „Mano gražiojoje Žvejų gatvėje, dar ne taip seniai ūžusioje kaip avilys, daugelio namų langai – tušti... Todėl asmeniškai ir nuoširdžiai dėkoju jaunoms asmenybėms, bandančioms pas mus įsikurti. Jos, neabejoju, turi pakankamai ambicijų ir energijos, kad įleistų čia šaknis su visomis šeimomis“, – svarstė Anykščių senbuvis.
Tačiau kartais jam atrodo, kad jaunus atvykėlius labiau domina jie patys, o ne tai, kas jau yra, kuo žmonės čia seniai gyvena ir didžiuojasi.
R. P. Vanagą džiugina jaunieji Anykščių talentai: neseniai čia koncertavusi pianistė, tarptautinių konkursų laureatė Milda Daunoraitė, koncertą Anykščiuose planuojanti iš Ispanijos atvažiavusi Paulina Dūmanaitė, plačiai žinoma pianistė Guoda Indriūnaitė.
„Vien šie pavyzdžiai rodo, kad ir provincija geba pastebėti jaunus talentus, išleisti juos į didelį kelią. Duokdie, kad taip būtų ir ateityje, ir kitose srityse“, – kalbėjo anykštėnas.
Studijos atvedė į Telšius
Skulptorius R. Inčirauskas save vadina aukštaičiu Žemaitijoje. Jis norėjo studijuoti metalo meną, o Telšių taikomosios dailės technikume buvo vienintelė Lietuvoje metalo meno specialybė. Baigęs studijas Telšiuose, R. Inčirauskas jas tęsė Talino dailės institute.
„Grįžti į Telšius iš dalies įpareigojo iš Telšių gaunama stipendija, be to, buvau pakviestas dirbti dėstytoju į tą patį technikumą. Kurį laiką vadovavau Metalo ir juvelyrikos programai. Ten turėjau palankias sąlygas asmeninei kūrybinei veiklai. Kadangi jau buvau sukūręs šeimą, o žmona taip pat dirbo dėstytoja, Telšiai tapo mūsų gyvenimo ir kūrybos vieta“, – apie sprendimą persikelti į Telšius pasakojo iš Anykščių kilęs menininkas.
Vėliau technikumas tapo aukštesniąja dailės mokykla, o nuo 1998 m. – Vilniaus dailės akademijos fakultetu. Visą gyvenimą – 45 metus – dėstytoju dirbęs R. Inčirauskas buvo pakviestas dalyvauti kuriant Telšių miesto architektūrines erdves.
Jo darbas – pagrindinis Telšių simbolis „Meška“. Ne vieną jo meninį akcentą galima pamatyti ir Didžiojoje Žemaičių sienoje.
Įamžino vaikystės vietas
Žemaitijos sostinę puošiantis menininkas daug savo kūrybos yra palikęs ir Anykščiuose:
„Sugalvojau projektą, skirtą savo vaikystės vietoms įamžinti nedideliais kūrinėliais, kuriuos kartu su savo eilėmis tvirtinau įvairiose vaikystės prisiminimų vietose. Jo pagrindu buvo sukurtas informacinis gidas. Esu sukūręs aštuonis atminimo ženklus. Projektą vykdžiau savo lėšomis“.
Vėliau menininkas parašė projektą, skirtą Anykščių žydų atminimui – „Žydų bendruomenės gyvenamų vietų įvaizdinimas metalo plastikos kūriniais“. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba ir Anykščių savivaldybė, dalį kūrinių jis sukūrė savo lėšomis.
Šiam projektui R. Inčirauskas sukūrė devynis metalo kūrinius ir tris „Amžinojo žydo“ miniatiūras. Anykščių Angelų muziejui jis padovanojo tris angelų skulptūras, o Šv.Mato bažnyčioje sukūrė metalo meno kūrinį monsinjoro Alberto Talačkos atminimui.
Parodas rengia visa šeima
Šiuo metu Anykščių savivaldybei R. Inčirauskas yra pasiūlęs kūrinį, skirtą žymaus Anykščių fotografo, metraštininko Izidoriaus Girčio atminimui įamžinti. Taip pat yra padovanojęs medalį, skirtą Izidoriaus Girčio atminimui. Keletą medalių R. Inčirauskas padovanojo ir Antano Vienuolio bei Jono Biliūno muziejams.
Visus savo gyvenimo jubiliejus R. Inčirauskas pažymi parodomis Anykščių koplyčioje, Šv.Mato bažnyčioje ir Angelų muziejuje.
Jo šeimos nariai – žmona dailininkė tekstilininkė Zita Mackevičiūtė-Inčirauskienė, dukra dailininkė tekstilininkė Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė ir jauniausias sūnus dailininkas Kazimieras Inčirauskas – taip pat rengia parodas Anykščiuose.
Kad vasarą galėtų leisti vaizdingose Anykščių apylinkėse, prie Šventosios upės šeima turi ir vasarnamį.
„Labiausiai man prie širdies ir jautriausias buvo projektas, skirtas įsimintinoms vaikystės vietoms atrasti ir pažymėti. Kitas man labai svarbus ir jaudinantis projektas – žydų atminties įamžinimas“, – apie gimtajam miestui skirtus kūrinius pasakojo R. Inčirauskas.
Romanus pristato gimtinėje
Anykščius savo kūryba garsina ir vienas žinomiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų prozininkų. Nacionalinės premijos laureatas Valdas Papievis. Nuo 2020 metų jis yra Anykščių krašto garbės ambasadorius Prancūzijoje.
Nors jau ilgus metus gyvena Paryžiuje, jo kūryboje atsiranda vietos Anykščių kraštui ir vaikystės prisiminimams, o kiekvieną naują savo romaną jis pirmiausia skuba pristatyti gimtojo miesto bendruomenei.
Išvyksta tik treniruotis
Anykščių krašte išaugo ir du Lietuvos olimpiečiai – slidininkas biatlonininkas Vytautas Strolia ir imtynininkė, Paryžiaus olimpinėse žaidynėse 7-ąją vietą iškovojusi Gabija Dilytė.
Net keturis kartus Lietuvai žiemos olimpinėse žaidynėse atstovavęs V.Strolia užaugo ir visą laiką gyvena Anykščiuose, nors dėl treniruočių stovyklų ir varžybų daug laiko praleidžia išvykose:
„Mano tokia sporto šaka, jog norėdamas kokybiškai pasiruošti sezonui, privalau kažkur išvykti. Anykščiuose nėra tam tinkamų sąlygų“.
Būdamas namie, V. Strolia stengiasi kuo dažniau apsilankyti renginiuose, kuriuos organizuoja miesto sporto centras.
Gyventojus moko pakantumo
„Taip pat bandau šviesti visuomenę, kad būtų tolerantiškesnė asmenims, kurie sportuoja ir juda bendro naudojimo keliais – tai dviračiai, riedslidės. Dėl to tikrai galiu labai pagirti Anykščių, bei rajono gyventojus – per mano sportavimo metus, nepasitenkinimą esu išgirdęs tik kelis kartus. Dažniau girdžiu pagyrimų“, – pasakojo sportininkas.
Olimpietį labiausiai žavi Anykščių gamta, kur jis ir treniruojasi, ir leidžia laisvalaikį: „Išėjęs iš namų, jau po kelių minučių galiu būti miške ir labai tai vertinu“.
Praėjusią žiemą, Anykščiuose, po daug metų pertraukos, vėl vyko slidinėjimo varžybos. „Labai džiaugiuosi, kad tuo laiku buvau namie ir galėjau sudalyvauti. Per jas patyriau labai daug gerų emocijų, ko buvau be galo pasiilgęs“, – pasakojo V. Strolia.
Biatlonininkas džiaugėsi, kad jo vaikai auga tokiame mieste, kur yra tinkamas balansas tarp miesto ir gamtos. Ar jis pats sportininku tapo dėl jį supančios aplinkos, V. Strolia vienareikšmiškai atsakyti negali: „Mano manymu, jei žmogus tikrai nori pasiekti rezultatų tam tikroje srityje, viskas priklauso nuo motyvacijos, užsispyrimo ir noro. Žinoma, Anykščiuose jau nuo seno yra slidinėjimo ir biatlono tradicijos, todėl turėjau šiokias tokias sąlygas judėti į priekį. Anykščiai buvo tinkama vieta pradėti sportinį kelią“.



