Lietuvės prostitutės – į Olandiją

Vilniaus policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnyba (ONTT) teismui neseniai išsiuntė baudžiamąją bylą dėl prekybos žmonėmis, pelnymosi iš prostitucijos, turto prievartavimo, grasinimo nužudyti, kūno sužalojimo ir kitų nusikaltimų.

Byloje keturi kaltinamieji: Lietuvoje gyvenantys olandas Sjouke Knobbe (gim. 1962 m.) ir estas Arno Mustas (gim. 1969 m.) bei du „makivarų“ gaujai priskiriami vilniečiai M.J. (gim. 1977 m.) ir G.P. (gim. 1975 m.). Tarp įtariamųjų buvo dar vienas „makivaras“ R.M. (gim. 1976 m.), tačiau įtarimai jam panaikinti pritrūkus įrodymų. Visi jie sėdėjo Lukiškėse (A.Mustas net slėpėsi Suomijoje, tačiau buvo surastas ir pernai rugpjūtį perduotas Lietuvai), bet dabar visiems skirtos švelnesnės kardomosios priemonės.

Elektroninės įrangos komponentus gaminančios bendrovės „Enig­ma elektronika Vilnius“ savininkas S.Knobbe su draugu A.Mustu į Olandijos Zuidhorno miestelyje esantį klubą „Landhuis de Oase“ per 2003–2004 m. išsiuntė 5 prostitutes. Visos – vilnietės (dvi į sostinę atsikraustė iš provincijos). Trims iš jų dabar yra po 33 metus, dar vienai – 32-eji, o jauniausiajai – 24-eri. Visos prieš išvykdamos į Olandiją vertėsi prostitucija. Tik viena iš jų Olandijoje tikėjosi dirbti ne prostitute, o konsumatore. Tačiau, kai atvykusi į klubą sužinojo, koks darbas jos laukia, mergina neprieštaravo.

Paprašė draugas

Neaišku, kuriam – estui ar olandui – kilo mintis apie merginų gabenimą į užsienį. S.Knobbe sako, kad surasti darbo prostitutėms Olandijoje paprašė jo draugas A.Mustas. S.Knobbe viename lietuviškame laikraštyje pamatė skelbimą apie siūlomą darbą moterims jo gimtojo miestelio klube. Vyras paskambino nurodytu numeriu ir viešnamio šeimininkas Fredis sutiko priimti į darbą lietuves.

Vilnietę vedęs, o po skyrybų su kita vietos moterimi draugavęs A.Mustas Vilniuje, Justiniškėse, turėjo prastos reputacijos biliardinę, kur mėgdavo rinktis žemesnio rango „makivarų“ grupuotės nariai. Šeimininkas su jais buvo gerai pažįstamas. „Makivarai“ parūpino kelias moteris, pora buvo rasta pagal skelbimus laikraščiuose apie ieškomą darbą ir intymias paslaugas.

Išvykstančioms prostitutėms S.Kno­bbe nupirkdavo lėktuvo bilietus (1200–1400 litų), apmokėdavo draudimą (maždaug 350 litų), nupirkdavo drabužių, kosmetikos.

Olandijos viešnamio klientai už pusvalandį paslaugų mokėdavo 75 eurus (apie 255 litus). Iš šios sumos 15 eurų (apie 50 litų) tekdavo prostitutei, 25 (apie 85 litai) – šeimininkui, 35 (apie 120 litų) – S.Knobbe. Moterys pasakojo, kad viešnamio šeimininkas joms siūlydavo grįžus į Lietuvą susitarti su darbą radusiais S.Knobbe ir A.Mustu, kad nebedirbs jiems – tada jos gautų didesnę dalį užmokesčio.

Grasino kirviu

Nuo 2004-ųjų vasaros viešnamyje Olandijoje dirbusi Ž.K., dar kartą grįžusi į Vilnių, ėmė reikšti nepasitenkinimą užmokesčiu. Dėl to į jos butą aiškintis santykių buvo atėję S.Knobbe, A.Mustas ir vienas iš „makivarų“. Santykių iki galo taip ir neišsiaiškinus, kitą kartą pas prostitutę atėjo A.Mustas su kitu „makivaru“. Pokalbiai buvę griežti – sykį „makivaras“ net pamosavo kirviu, sugadino vieną baldą.

Nesutarimai tarp prostitutės ir ją į Olandiją išsiuntusių vyrų kilo dėl užmokesčio ir merginos požiūrio į darbą. Klubo savininkas olandui skųsdavosi lietuvėmis – jos girtaudavo, darbo metu išeidavo linksmintis į miestą, kartais prisirydavo narkotikų.

L.T. žiniomis, šių merginų niekas nevertė tapti kekšėmis, nelaikė jų uždaręs, neatiminėjo pasų. Klubą nuolat tikrindavo vietos policija – merginos galėjo bet kada pasiskųsti, jei jas kas skriaustų. Prievarta prieš merginas buvo panaudota tik kartą – 2004-ųjų pabaigoje, kai klubo šeimininkas paprašė sutramdyti visiškai atsipalaidavusias atvykėles iš Lietuvos.

Tąsyk į Zuidhorną atvažiavo 3 „makivarai“. Vieną iš keturių tuo metu klube buvusių vilniečių atvykėliai stipriai sumušė, kitą – kiek mažiau. Likusias pakako pagąsdinti.

Beje, L.T. žiniomis, „makivarams“ už darbą nebuvo mokama. Jie darė paslaugą S.Knobbe, tikėdamiesi jam padedant pradėti verslą – vežti tulpes iš Olandijos (bet pareigūnams tai atrodo neįtikima – manoma, kad galbūt „makivarai“ puoselėjo planus gabenti iš Nyderlandų narkotikus).

„Landhuis de Oase“ žlugo pernai. Pavasarį uždarbiu nepatenkinta Ž.K. kreipėsi į olandų policiją – nors prostitucija ten legali, įstatymai draudžia suteneriavimą, viešnamių savininkams negalima pasiimti merginų uždarbio. Balandį grįžusi į Lietuvą Ž.K. kreipėsi ir į Vilniaus policiją.

Pernai į Vilnių atvykę olandų pareigūnai apklausė viešnamyje dirbusias merginas, įtariamuosius. Gruodį Olandijoje prasidėjo klubo savininko Fredžio teismas. Jis kaltinamas prekyba žmonėmis ir mokesčių slėpimu.

Pradėjus tyrimą Lietuvoje A.Mustas pardavė savo verslą ir spruko į Suomiją, tačiau buvo sučiuptas. O merginos darbuojasi toliau – dvi iš jų šiuo metu triūsia kituose Olandijos viešnamiuose, kitos pastaruoju metu gyvena Lietuvoje.

„Kas ten darėsi, nežinau“

Savąją šios istorijos versiją L.T. sutiko papasakoti ir pats S.Knobbe.

Pasakojimo pradžioje olandas mėgino pabrėžti savo nepriekaištingą gyvenimą. Jis augo daugiavaikėje Mokesčių inspekcijos pareigūno šeimoje, vienas jo brolių dabar taip pat dirba Mokesčių inspekcijoje, kitas – Karo policijoje. Elektronikos įmonę S.Knobbe įsteigė prieš 20 metų. Olandijoje vedė Lietuvos rusę Aną, su ja susilaukė 3 vaikų (dar 2 vaikus jis turi iš ankstesnės santuokos). Prieš 4 metus, kai mirtinai susirgo žmonos motina, gyvenusi Vilniuje, persikraustė į Lietuvą, čia perkėlė ir savo verslą.

Naujoje šalyje olandas neturėjo draugų, gyvenimas buvo nuobodokas. Bet vėliau jis susipažino su Olandijoje pas jį aukle dirbusios vilnietės vyru A.Mustu. Per jį susipažino su kitais žmonėmis.

Naujieji pažįstami paprašė padėti įsidarbinti merginoms. Kai paklausė, kokio darbo norėtų, šios pačios pareiškė, kad nori dirbti viešnamyje. Radęs skelbimą iš gimtojo miesto, paskambino šeimininkui. Šis sutiko įdarbinti, tik pasiteiravo, ar jos ne narkomanės.

„O kas ten darėsi, nežinau. Mano verslas – elektronika, – sakė verslininkas. – Jos važinėjo po keletą kartų, buvo laisvos. Dėkojo man, grįžusios kviesdavo kavos, buvo patenkintos.“

Paklaustas, kodėl rūpinosi nepažįstamomis prostitutėmis, net pirko joms lėktuvo bilietus, mokėjo už draudimą, S.Knobbe aiškino keistokus motyvus: „Jei mano pirmas draugas Lietuvoje prašo padėti pažįstamoms merginoms, negaliu atsakyti. Aš ir anksčiau padėdavau žmonėms. Tėvai mokė padėti žmonėms, kai gali. Taip mus visus namie mokė. Bet dabar turbūt paskutinįkart padėjau.“ Verslininkas tvirtina negaudavęs dalies merginų uždarbio. Pinigus už bilietus ir draudimą jos turėjusios atiduoti, kai užsidirbs, bet taip ir neatidavė.

S.Knobbe teigė klube buvęs kelis kartus – netoliese gyvena jo giminaičiai, juos lankydamas užeidavo ir pas merginas, paklausti, kaip gyvena. Šeimininkas jomis skųsdavosi: girtuoklės, narkotikus ryja, nekont­roliuojamos, mušasi tarpusavyje. Beje, viena iš jų ketino tekėti už Fredžio, nors jis baisiai sužalotas avarijoje – apdegęs veidas, be rankos, be to, – keistuolis: turi klubą, tačiau pats gyvena namelyje ant ratų su kate, šunimi ir kiaule.

Olando advokatė Svetlana Pronina L.T. tvirtino, kad jos klientas gerai uždirba gamindamas elektroniką ir „prisidurti“ iš prostitucijos jam visiškai nereikėjo. „Jei jo verslas būtų merginos, jis jų būtų išsiuntęs ne 5, o šimtus“, – sakė advokatė.

S.Knobbe ir jo žmona pasakojo, kad pernai pavasarį, naktį, paskambino viena iš merginų Ž.K. Ji paprašiusi paskolinti 40 tūkst. litų. Verslininkas nesutiko, tada mergina jam pagrasinusi. O po keleto dienų paryčiais buvo padegtas šeimos name esantis garažas. Ikiteisminis tyrimas iki šiol nebaigtas.

Pasak S.Proninos, žmonių prekybos byla – tai kelių merginų bandymas praturtėti. Kelios merginos pateikė civilinius ieškinius, siekiančius iki 200 tūkst. litų. Moterys nori pinigų už Olandijoje nesumokėtą uždarbį ir moralinės kompensacijos. Viena net pareiškė, kad ją ištiko infarktas, todėl teko operuoti galvą.