Lietuva - žmogžudžių rojus?

Kol kas malonės negali tikėtis tik asmenys, nuteisti už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai, bei nuteistieji kalėti iki gyvos galvos.

Tačiau pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad ši išimtis irgi gali būti apeita. Mat jei nuteistasis dar turi mažametį vaiką ar tokį „susiranda“, kalėjimo vartai jam be problemų gali atsiverti atlikus tik trečdalį bausmės, kad ir kokį sunkų nusikaltimą jis būtų padaręs. Niekas nesako, kad nuteistasis neturi turėti vilties anksčiau išeiti į laisvę - tik nesuprantama, kodėl „žymusis“ Bausmių vykdymo kodekso 157 straipsnis sulygino faktiškai visus nuteistuosius. Dabar malonės vienodai gali tikėtis tiek samdomas žudikas ar mafijos smogikas, tiek per neatsargumą nusikaltimą padaręs žmogus. Ir patyrę nusikaltėliai tokia valstybės malone netruko pasinaudoti.

2017-ieji. Vilniaus apygardos teisme pradėtas nagrinėti nuteistojo Sigito Gaidjurgio prašymas paleisti jį į laisvę pirma laiko. Prieš porą metų Seimui priėmus Baudžiamojo kodekso pataisas už beveik 20 žmogžudysčių iki gyvos galvos nuteistam kalėti S.Gaidjurgiui Aukščiausiasis teismas sušvelnino bausmę ir skyrė 25 metus nelaisvės. Todėl, remiantis Bausmių vykdymo kodekso (BVK) nuostatomis, S.Gaidjurgis turi teisę išeiti į laisvę pirma laiko. Nors pataisos namų, kuriuose atlieka bausmę S.Gaidjurgis, administracija ir nepritaria paleidimui pirma laiko, tačiau konstatuoja, kad nuteistasis elgiasi gerai, dirba staliumi, pastaruoju metu nuobaudų neturėjo, ne kartą skatintas.

Prieš porą dienų Vilniaus apylinkės teismas sulaukė kito nuteistojo - Algimanto Vertelkos, pravarde „Pinčia“, analogiško prašymo. Skaitytojams priminsime: kaip ir S.Gaidjurgis A.Vertelka buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už keliolika žmogžudysčių, tačiau kaip ir S.Gaidjurgiui po kelerių metų kalėjimas iki gyvos galvos jam buvo pakeistas į 25 metų nelaisvės bausmę. Šių dviejų nusikaltėlių gaujos „tolimaisiais“ 2000 metais terorizavo visą Lietuvą: žudė, grobė žmones, juos žiauriai kankino, prievartavo turtą.

Teismo metu nei S.Gaidjurgis, nei A.Vertelka savo kaltės nepripažino, viskuo kaltino bylą neva sufabrikavusius prokurorus, apie jokias „gaidjurginių“ ar „tulpinių“ gaujas tikino nieko nežiną, esą visa tai žurnalistų prasimanymas. Tiek teisėsaugos pareigūnai, tiek Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto nariai apie šiuos nusikaltėlių ketinimus išeiti į laisvę sužinojo tik iš žurnalistų. „Tai baisu, reikia nedelsiant keisti įstatymus, kad tokie atvejai nepasikartotų“, - spaudos konferencijoje tvirtino Seimo narys.

Tik neskubėkite sakyti, kad tai nesveika žurnalistų fantazija, viso šito negali būti, kaip tokie nusikaltėliai gali pirma laiko atsidurti laisvėje. Visa tai jau buvo ir vyksta dabar, tai tikrai ne žurnalistų fantazijos.

1993-ieji. „Vilniaus brigados“ siautėjimas pasiekia apogėjų. Mafiozai nebesiskaito nei su priemonėmis, nei su žmonėmis, nei su įstatymais. Dar ir dabar sunku suskaičiuoti, kiek žmonių nužudė „Vilniaus brigados“ smogikai, kiek verslininkų pagrobė ir nureketavo. Spaudai prabilus apie mafijos siautėjimą, gaujos vadeiva Borisas Dekanidzė nedvejodamas duoda įsakymą nužudyti žurnalistą Vitą Lingį, trys mafijos smogikai - Igoris Achremovas, Borisas Bobičenka ir Viačeslavas Slavickis nedvejodami šį įsakymą įvykdo - tai turėjo būti pamoka visiems, nenorintiems gyventi pagal „brigados“ įstatymus. Po šio nusikaltimo pradėjus intensyvų „Vilniaus brigados“ nusikaltimų tyrimą, paaiškėjo, kad žurnalisto nužudymas mafijos planuose buvo tik pradžia, toliau buvo planuojamas masinis teroras prieš teisėsaugą ir politikus.

Laimė, netrukus žurnalisto žudikus pavyko sulaikyti. Tik priremtas prie sienos neginčijamų įrodymų I.Achremovas sutiko atskleisti šio nusikaltimo detales - beje, tik šio. Tuo tarpu kiti iki paskutinės minutės kategoriškai neigė savo kaltę. Teismo posėdžio metu jie sutartinai teigė apie jokią „Vilniaus brigadą“ negirdėję, tik skaitę spaudoje (ar nieko neprimena šie žodžiai? - aut.), o teigdami mokėję 10 procentų į „obščiaką“ „turėję omenyje tai, kad tokį mokestį mokėję turguje, nes buvę reketuojami“. (Citata iš nuosprendžio, - aut.)

1994-aisiais B.Dekanidzė buvo nuteistas mirties bausme sušaudant, I.Achremovui sušaudymas pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos, V.Slavickis gavo 14 metų kalėjimo, o B.Bobičenka - 13 metų, kuriuos taip pat turėjo praleisti kalėjime. Jeigu tada kas nors būtų prabilęs, kad šie asmenys turi galimybę pirma laiko išeiti į laisvę, būtų buvęs nedelsiant išjuoktas ir teisininkų sumaltas į miltus. Tuomet atrodė, kad tai neįmanoma - per daug dar šviežias buvo mafijos pralieto kraujo kvapas.

Įstatymas: „Lygtinai iš pataisos įstaigų nepaleidžiami: 1) asmenys, nuteisti už nusikaltimus Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir konstitucinei santvarkai; 2) asmenys, kuriems mirties bausmė malonės arba amnestijos tvarka pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos, taip pat laisvės atėmimu iki gyvos galvos nuteisti asmenys; ... 5) asmenys, laikomi kalėjime ar pataisos namuose drausmės grupės sąlygomis“.

Tačiau, kaip sakoma, niekada nesakyk „niekada“. Pirmasis žygį laisvės link pradėjo B.Bobičenka, pravarde „Slonas“. Tas pats, kuris teisme sėdėjo viename narve su B.Dekanidze ir kuris visais įmanomais būdais ne tik neigė savo kaltę, bet ir stengėsi išgelbėti savo bosą B.Dekanidzę.

Iš pradžių B.Bobičenkai pavyko pasiekti, kad iš Lukiškių kalėjimo jis būtų perkeltas atlikti tolesnės bausmės lengvesnėmis sąlygomis - į Alytaus koloniją.

Tačiau tai buvo tik pradžia. 2004 metais „Slonas“ vėl kreipėsi į teismą prašydamas atleisti jį nuo tolesnės bausmės ir raštu įsipareigojo nebenusikalsti. Tačiau Alytaus teismas nusprendė, kad B.Bobičenka, dar neatlikęs bausmės už pirmąjį nusikaltimą, toliau darė sunkius nusikaltimus. Kaltės jis nepripažino, nesigailėjo dėl savo veiksmų. Nuteistasis charakterizuojamas neigiamai. Yra duomenų, kad pataisos namuose jis organizavo psichotropinių ir narkotinių medžiagų platinimą. Teismas priėjo prie išvados, kad B.Bobičenkos negalima laikyti neizoliuoto nuo visuomenės ir pasitikėti vien jo rašytiniu įsipareigojimu daugiau nenusikalsti nėra pagrindo.

Teismas atmetė pataisos namų administracijos teikimą dėl B.Bobičenkos lygtinio paleidimo. Toks teismo sprendimas „Slono“ netenkino ir jis su analogišku prašymu po metų kreipėsi į Kauno apygardos teismą. Šį sykį teismas „Slonu“ patikėjo ir mafiozas 2005 metų lapkričio pradžioje atsidūrė laisvėje.

Maždaug prieš 10 metų Vilnių ir jo apylinkes šiurpino vadinamoji „Sančos“ gauja. Gaujai vadovavo Kubos pilietis, o jo dešinioji ranka buvo Robertas Junda. Gauja vertėsi prabangių automobilių grobimu, turėjo ištisą ginklų arsenalą. Gaujai inkriminuota 10 ginkluotų apiplėšimų. Gaujos vadeiva ir R.Junda sulaikomi vienoje Trakų kavinių mėgino priešintis „Aro“ pareigūnams. Už nusikaltimus R.Junda gavo 6 metus nelaisvės. 2002-aisiais R.Junda išėjo į laisvę, bet po kelių mėnesių vėl įkliuvo teisėsaugos pareigūnams - šį kartą jis per sieną į Lietuvą mėgino įvežti 2 kilogramus heroino. Už šį nusikaltimą R.Junda buvo nuteistas kalėti 8 metus ir laisvę turėjo išvysti tik 2010-aisiais. Teisme R.Junda kategoriškai neigė kaltę ir nė kiek neatgailavo.

2005 metais R.Junda jau mėgavosi laisve. Mat tame pačiame BVK straipsnyje aiškiai parašyta: „Gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų: 1) asmenys, nuteisti laisvės atėmimu iki šešerių metų, įskaitytinai už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, taip pat asmenys, nuteisti laisvės atėmimu už nesunkius nusikaltimus, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę atvirose kolonijose, nepilnamečiai, nėščios moterys, taip pat asmenys, turintys vaikų iki septynerių metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų (jei jiems neapribota tėvų valdžia), - kai jie yra faktiškai atlikę ne mažiau kaip vieną trečdalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės...“

R.Junda pasinaudojo įstatymo teiginiu apie mažamečius vaikus ir surado merginą su mažamečiu vaiku, jį pripažino kaip savo ir tai notariškai įformino. Nors kolonijos administracija ir psichologas buvo prieš R.Jundos paleidimą, teigdami, kad jis „specialiai surado moterį ir įformino dokumentus esąs jos vaiko tėvas, kad galėtų išeiti į laisvę atlikęs trečdalį bausmės“, kad R.Junda „linkęs laikytis nuteistųjų subkultūros normų“ ir kad „dėl padaryto nusikaltimo atsakomybės neprisiima ir kaltina nepalankias aplinkybes“, teismas nusprendė vadovautis grynai įstatymo raide - ten apie tokius „niekus“ nieko nerašoma - ir paleido R.Jundą į laisvę.

Kai šį atvejį žurnalistai iškėlė į viešumą, politikai pradėjo triukšmauti: „Kaip taip galima, tai pasityčiojimas iš įstatymų, reikia ką nors daryti, tai neturi pasikartoti“.

Tačiau triukšmas kaip kilo, taip ir užgeso. Tik parlamentaras Vidmantas Žiemelis 2005 metų pabaigoje įregistravo įstatymo pataisą, pagal kurią 157 BVK straipsnis būtų kiek pakeistas ir tokio išankstinio paleidimo negalėtų tikėtis už sunkius tyčinius nusikaltimus kalintys asmenys.

Pataisa porą kartų buvo apsvarstyta ir užmiršta. Tuo tarpu operatyviniai darbuotojai, gaudantys tokio plauko nusikaltėlius, tik skėsčiojo rankomis: „O ką mes galime padaryti, mūsų nuomonės niekas neklausia ir kaip dauguma apie tokius paleidimus sužinome iš žurnalistų. Maža to, iki šiol nepavyksta prastumti įstatymo pataisų, pagal kurias būtume informuojami apie gaujų narių gyvenimą nelaisvėje - su kuo bendrauja, kaip elgiasi. O tokia informacija jiems išėjus į laisvę mums itin praverstų. Dabar esame priversti viską pradėti nuo nulio“.

Žurnalisto V.Lingio žudikas I.Achremovas savo kelią į laisvę pradėjo 2004 metais. Tada Lietuvoje įsigaliojus naujam Baudžiamajam ir Baudžiamojo proceso kodeksams nuteistasis gavo galimybę kreiptis į teismą dėl bausmės sušvelninimo.

Vilniaus apygardos teismas išnagrinėjo I.Achremovo prašymą ir bausmę sušvelnino iki 25 metų laisvės atėmimo. Į laisvę I.Achremovas turėtų išeiti 2018-aisiais. Maždaug 10 metų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime praleidęs I.Achremovas buvo perkeltas į pataisos namus.

Tada Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktorius Aleksandras Davidonis sakė, kad I.Achremovas niekada nekėlė jokių problemų - jis esąs geras krepšininkas, šachmatininkas, mokosi anglų kalbos. Sušvelninus bausmę, I.Achremovui atsivėrė galimybė pasinaudoti ir jau minėtu BVK 157 straipsniu. Juo labiau kad prieš akis - vilties teikiantis „Slono“ ir R.Jundos pavyzdys. (Beje, „Vilniaus brigados“ vadeiva Igoris Tiomkinas, nė per nago juodymą nepripažinęs savo kaltės, kelerius metus po visą Europą medžiotas Interpolo, taip pat į laisvę išėjo pirma laiko. Bausmės sušvelninimo jau reikalauja dar vienas „Vilniaus brigados“ galvažudys - Aleksandras Ždanovas, - aut.)

Praėjusių metų pabaigoje I.Achremovas kreipėsi į teismą prašydamas atleisti jį nuo likusios bausmės, motyvuodamas tuo pačiu BVK 157 straipsniu. Motyvas: atlikdamas bausmę I.Achremovas susipažino su simpatiška Kaliningrado srities gyventoja, su ja susituokė, po vieno pasimatymų jiems gimė vaikas, todėl teismui I.Achremovas rašė: „Turiu mažametį sūnų, žinau, kad jam reikia tėvo“.

Ir vėl teismui kilo dilema: kur padėti kablelį. Šį kartą I.Achremovo prašymas atmestas motyvuojant daugiausia subjektyviais argumentais: paleidžiant lygtinai reikia atsižvelgti ne tik į charakteristiką, bet ir į nuteistojo asmenybę ir padaryto nusikaltimo pobūdį. Be to, teismas nurodė, kad nuteistasis savo šeimai neskiria finansinės paramos, o beveik už du tūkstančius litų pirko šuniuką. Tačiau tai tik konkrečių teisėjų konkreti nuomonė. Žvelgiant formaliai, I.Achremovas atitinka visus išankstinio paleidimo kriterijus. Laiko „pasitaisyti“ jis turi pakankamai, juo labiau kad įstatymas numato: su tokiais prašymais nuteistasis į teismą gali kreiptis kas pusmetį.

O per šį laikotarpį kartu su advokatais bus galima atsižvelgti į teismo išdėstytus argumentus ir kitą kartą atsakingiau pasirengti. Pvz., uždirbtus pinigus pervesti vaikui, o ne nusipirkti šuniuką. Ir tada visi formalumai bus tvarkingi, teisėjams bus sunkiau rasti subjektyvių motyvų...

Tuo tarpu šių įstatymo pataisų rengimo grupės vadovas, tuometis teisingumo viceministras, o dabar Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios teisės katedros vedėjas Gintaras Švedas, kurį galima vadinti „Vilniaus brigados“ amnestijos krikštatėviu, įsitikinęs, kad minėtos pataisos yra geros ir atitinka įstatymo dvasią. „Kad kilo tokia visuomenės reakcija - nieko nuostabaus. Ją ir tada prognozavome, puikiai žinodami žmonių nuomonę apie bausmes. Tik kartais susidaro įspūdis, kad patys teisėjai per daug formaliai žiūri į savo pareigas - jei nuteistasis atitinka visas įstatymo sąlygas, tai dar nėra pagrindas paleisti jį į laisvę. - „Ekstrai“ sakė G.Švedas. - Teismas privalo ir turi visas galimybes surinkti informaciją ir įsitikinti, kad nuteistasis vertas laisvės.

Vienintelis dalykas, kuris man nepatinka šiame įstatyme, tai kad jame išskirti valstybiniai nusikaltėliai. Tai jau diskriminacija jų atžvilgiu, juk nusikaltimas nusikaltimui nelygus. Būtent dėl šios aplinkybės įstatyme nėra suvaržymų asmenims, kurie pripažinti dalyvavę organizuotos nusikalstamos gaujos veikloje. Juk būnant gaujoje galima padaryti ir sunkų, ir nesunkų nusikaltimą. Kiekvieną atvejį reikia vertinti atskirai ir negali būti jokios diskriminacijos. O kilęs triukšmas dėl mažamečių vaikų ir išankstinio paleidimo taip pat yra kiek perdėtas. Įstatymo pataisa neįpareigoja šių dviejų aplinkybių būtinai susieti, svarbiausia teismui - išsiaiškinti, kas per žmogus yra malonės prašantis kalinys“.

Tad ar išsipildys rašinio pradžioje aprašytas 2017-ųjų scenarijus, kol kas dar sunku prognozuoti. Tačiau kaip rodo pastarųjų metų, mėnesių, dienų įvykiai, niekada nesakyk „niekada“.