Jie šaipėsi, o aukos degė

Kraupios avarijos, įvykusios liepos 18-ąją autostradoje netoli Gargždų, aukų šeimos po įvykio žuvusių artimųjų kūnų gabalėlius rinko iš pakelės pievos bei sudegusio automobilio, net nežinodami, į kurį karstą juos dėti. Kiekviena nuolaužos dalelytė, karštyje išsilydęs namų raktas ar rastas vaiko žaislas žmonos, vaikų, brolio ar anūkų netekusiųjų širdis perverdavo skausmu.

Iki šiol žuvusiųjų šeimos negali atsigauti po tragedijos ir retoriškai klausia - negi reikėjo tokios baisios kainos, kad būtų atkreiptas dėmesys į tai, kas vyksta keliuose.

Girto 26-erių klaipėdiečio Artūro Klumbio vairuojamas automobilis lemtingą vakarą taranavo tėvų su vaikais pilną „Renault Espace". Mašina akimirksniu virto pragariška mėsmale. Liepsnose žuvo automobilį vairavusi 28-erių Marija Gutarenko, jos vienuolikmetis sūnus Jurijus, keturmetė Anastasija.Per avariją žuvo ir geriausi šeimos draugai - 31 metų Tatjana ir 29-erių Sergejus Panovai bei vienturtė jų penkiametė dukra Ksenija. Mergaitę smūgis nubloškė pro automobilio langą. Dar gyva ir besišaukianti mamos mažametė buvo išvežta į ligoninę. Vėliau mažylę operavęs medikas artimiesiems prisipažino dvi paras negalėjęs užmigti dėl matytų vaizdų.

„Tai, kad turime gyvą dukrelę, stebuklas - paskutinę minutę mūsų mažylė prašėsi į šį automobilį su draugėmis važiuoti namo. Išvažiavome tik penkiomis minutėmis anksčiau nei jie", - su skausmu apie brolio šeimos žūtį dienraščiui L.T. pasakojo 28-erių Artūras Panovas su žmona Nastia. Lemtingą vakarą netoli Klaipėdos turizmo sodyboje „Rugpienių kaimas" šeimos su draugais šventė dešimties metų T. ir S.Panovų vestuvių sukaktį. Kaimo sodybos kieme netilo baseine krykštaujančių vaikų balsai. Iki tragedijos likus kelioms valandoms niekas nenujautė, kad tai paskutinės klaipėdiečių gyvenimo akimirkos.

„Jie yra ne žmonės"

A.Panovas pasakojo, kad į iškylas su brolio šeima visada važiuodavo savo automobiliu, tačiau šįkart jie sėdo į atskirus. „Penkios minutės galėjo pakeisti visų mūsų gyvenimus. Linksmai pasimaudėme, net alaus negėrėme. Juk vaikai aplinkui. Mes išvažiavome anksčiau, jų mašiną vairavo Maša - matėme, kaip jie sėda į automobilį", - L.T. pasakojo Artūras su Nastia. Apie tai, kas įvyko vėliau, jie sužinojo iš liudininko pasakojimų. Šis matė didžiuliu greičiu pralekiantį „Opel Calibra", dėl kurio vairuotojo kaltės vėliau ir įvyko baisi avarija. Žmonės, pamatę šią mašiną, garsiai ištarė: „Tuoj kažkas bus."   „Mums liudininkas papasakojo, kaip matė šaukiančią mažą mergaitę: „Mamyte, man skauda." Vyras puolė gelbėti mūsų artimųjų, net apdegė koją. O įvykio kaltininkai šaipėsi ant kelio, rūpinosi savo mag­netofonu automobilyje", - šiurpo A.Panovas. „Jie yra ne žmonės. Sustoję kiti vyrai šaukė jiems - pažiūrėkite, ką padarėte. O jie tik šaipėsi - oi, mes čia kraujuojame, duokite mums tvarsčių. Už nužudymą duoda dešimt metų, o čia šeši žuvo. Tai serijinis žudikas. Už tokius dalykus reikia sodinti iki gyvos galvos", - vienas per kitą piktinosi Panovai.

„Negi reikėjo tokios kainos?"

Po įvykio A.Panovas net negalėjo patekti į žuvusio brolio namus, nes sudegusiame automobilyje išsilydė Sergejaus raktai. „Negi reikėjo tokios kainos - šešių mirčių, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į tai, kas vyksta keliuose? Tai, ką padarė tas žmogus, prilygsta šaltakraujiškai žmogžudystei", - verkdama kalbėjo Sergejaus ir Tatjanos šeima. Prisimindami žuvusiuosius Artūras su žmona braukdami ašaras pasakojo, kad dabar jie kaip tik buvo pradėję tvarkytis gyvenimą. „Pinigų netrūko, butą tik spėjo suremontuoti, pačiame jėgų žydėjime buvo ir dar su mažais vaikais. Ksenija buvo be galo lauktas vaikas, sunkiai atėjo į gyvenimą. Brolis - artimiausias man žmogus. Visi buvome labai susiję, dalijomės viskuo, kartu augome, gyvenome", - širdį liejo žuvusiojo Sergejaus brolis Artūras.

„Nežinau kaip ir nemoku su tuo susitaikyti. Nei atleisti, nei užmiršti. Bandau paskęsti darbuose, kad užsimirščiau, tačiau namuose nemiela", - braukdamas ašaras pasakojo vienintelis gyvas iš dviejų šeimų likęs Marijos vyras 31 metų Viktoras Gutarenka. Vyras sakė dar negalįs vienas įžengti į šeimos būstą - bute prie durų likę vaikiški bateliai, rodos, taip ir laukia tuoj grįšiančių vaikų. Iš nuotraukų, kabančių ant sienų kiekviename kambaryje, žvelgia jo mylimos žmonos bei vaikų akys, namai pilni išmėtytų žaislų.

Lemtingą vakarą Viktoras, tolimųjų reisų vairuotojas, taip pat turėjo būti su šeima. „Taip nutiko, kad nespėjau grįžti iš Kaliningrado. Turėjau skubiai nugabenti krovinį. Marija man skambindavo šimtus kartų per dieną, jaučiau ją šalia kiekvieną minutę", - pasakojo V.Gutarenka. Vos prieš kelias dienas iki tragedijos Marija su Viktoru grįžo iš trumpos kelionės po Briuselį. Tai buvo paskutinė jųdviejų kelionė kartu. „Ji taip mėgo Belgiją. Prašė, kad pasiimčiau ją kartu. Net nespėjome pasivaikščioti po miestą, Vokietiją taip pat peršokome akimirksniu. Tik Lenkijos kurorte trumpam sustojome nupirkti vaikams lauktuvių.

Grįždami kalbėjome, kad mūsų gyvenimo tempas jau per didelis. „Ar nereikėtų pristabdyti?" - tada pasakė ji. Seniai svarstėme, kad reikia atostogų. Planavome nuvažiuoti į Ispaniją", - pasakojo Viktoras. Šeima į kelionę turėjo išvykti netrukus po Jūros šventės, net papildomų sėdynių į tą patį „Renault Espace" nupirko. Tačiau Viktorui staiga teko vienai dienai išvykti į Kaliningradą.„Prieš kelionę į Rusiją širdyje kažkaip liūdna buvo. Marija mane nuvežė iki treilerio. Dar jai pasakiau: „Važiuojame kartu." Matyt, širdyje nuojauta buvo, tačiau nelabai supratau kodėl. Prieš kirsdamas sieną paskambinau jai. Maša nuramino: „Nieko, kad nespėsi, tau šašlykų iškepsiu ir parvešiu", - paskutinius pokalbius su žmona prisiminė vyras. Pasukęs Kaliningrado link Viktoras sako vos tramdęs save. „Norėjau apsisukti ir grįžti. Skambinau jai, sakiau - nors telefonu pakalbėsime, kol yra ryšys. Pusvalandį pašnekėjome, kol kaimo sodyboje susirinko visi draugai. Maša sakė, kad grįžusi iš namų paskambins", - prisiminė Viktoras.

Telefonu niekas neatsiliepė   Tą vakarą iš Kaliningrado grįžtančiam namo Kuršių nerija Viktorui suspaudė širdį. Artėdamas prie Nidos pasienio posto vyras kas kelis kilometrus traukė telefoną iš kišenės ir tik atsiradus ryšiui paskambino žmonai.„Nėra to buvę, kad negalėčiau prisiskambinti. Iš pradžių save raminau, kad galbūt kaimo sodyboje nėra ryšio. Po kiek laiko skambinau vėl. Neatsiliepus Mašai, pasukau Sergejui, jo telefonas tylėjo taip pat. Raminau save, kad kelyje jiems neturėjo nieko blogo nutikti, degalų turėjo užtekti. Pilną benzino baką pripyliau. Kaip paaiškėjo vėliau, be reikalo", - pasakojo vyras. Kelyje Viktorą užklupo stiprus lietus. „Nespėjau į keltą, visą tą laiką skambinau jos telefonais, net namuose niekas nekėlė ragelio. Dar namų rakto buvau nepasiėmęs, kai pamačiau pravirus buto langus. Pamaniau - visi miega. Tačiau durų niekas neatidarė. Tada pasidarė bloga. Puoliau į automobilį ir išvažiavau į kaimo sodybą", - pasakojo vyras.   Baisi žinia autostradoje

Greitkelyje vyrą pasivijo kraupi žinia. „Sesuo pranešė, kad kažkas matė degantį automobilį, panašų į mūsų. Mums kalbantis pamačiau priekyje žybsinčius žibintus, pakelėje gulėjo apvirtęs vilkikas. Iššokau ir pribėgau prie policininko. Šaukiau: „Kur? Kas? Vaikai, žmona, čia mano šeima turi būti." Pamačiau jo žvilgsnį - pareigūnas nenorėjo man pasakyti tiesos. Po to jau negalėjau pataikyti į telefono mygtukus", - kraupius išgyvenimus pasakojo našlys.

Tarp nuolaužų vyras aptiko mašinos dokumentus ir apdegusį namų raktą. Abejonių, kad tai ne jo artimieji, neliko, tačiau širdyje ruseno viltis, jog galbūt yra likusių gyvų. Ji užgeso pasiekus policijos komisariatą. „Nėra žodžių, netelpa į galvą. Galvodavau, kad aš kada galiu užsimušti, juk gyvenau ant ratų. Esu patekęs į daugybę avarijų - iš kur manęs tik nėra traukę. Visada likdavau gyvas. Žemės rutulį daugybę kartų apvažiavau. Nemaniau, kad čia pat, penkiolika kilometrų nuo namų, dėl kažkokio bepročio neteksiu šeimos", - vos tvardydamasis pasakojo V.Gutarenka.   „Šitam žmogui gyvenime neatleisime"

S.Panovo mama Valentina bei žuvusios Tatjanos tėvelis Vladimiras apie vaikų mirtį sužinojo Archangelske. Tėvai, prieš daugelį metų likę našliais, supažindinti vaikų, taip pat sukūrė šeimą. V.Panova skrido laidoti savo mamos, kai ją iš Lietuvos pasiekė žinia apie tragediją. „Abu netekome vaikų, vienturtės numylėtinės anūkės. Nėra žodžių apibūdinti tokiam skausmui. Šitam žmogui gyvenime neatleisime", - kalbėjo T.Panovos tėvas Vladimiras.

www24lt.